Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Pertrauktas dienoraštis (27 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

27

PERTRAUKTAS DIENORAŠTIS

 

1898 metų gruodžio 20 diena

 

Atidavęs Golovinskiui visą medžiagą, kurią dar buvau pasilikęs kapinių Protokolams, pasijutau išsikvėpęs. Kaip jaunystėje apgynęs diplomą. Svarsčiau: „O kas dabar?“ Pasveikęs nuo asmenybės susidvejinimo neturėjau nė kam išsipasakoti.

Baigiau savo gyvenimo darbą, pradėtą Turine palėpėje, kai perskaičiau Diuma romaną „Žozefas Balzamo“. Galvoju apie senelį, kaip jis įsmeigdavo žvilgsnį į tuštumą, kviesdamas Mordechajaus šmėklą. Ir mano kūrinio dėka dabar viso pasaulio Mordechajai artėjo prie didingo ir siaubingo laužo. O aš? Mane apėmė atlikto darbo ilgesys, gilesnis ir miglotesnis už tą, kuris kamuoja žmones laivuose.

Toliau rašau autentiškus rankraštinius testamentus, parduodu kokią dešimtį ostijų per savaitę, bet Hebuternas manęs nebeieško, gal mano, kad persenau, ką ir kalbėti apie kariuomenės veikėjus, jie tikriausiai ir mano vardą užmiršo, jei dar gyvi, mat Sanderas suparalyžiuotas guli kažkurioje ligoninėje, o Esterhazis lošia bakara kokiame nors prabangiame Londono viešnamyje.

Nesakyčiau, kad man reikėtų pinigų, turiu sukaupęs pakankamai, bet nuobodžiauju. Skauda skrandį ir net negaliu pasiguosti gardžiais valgiais. Namie verduosi sultinius, o jei nueinu į restoraną, paskui visą naktį nemiegu. Kartais vemiu. Šlapinuosi dažniau nei pirma.

Vis dar lankausi La Libre Parole  redakcijoje, tik tas antisemitinis Driumono pasiutimas manęs nebejaudina. Tai, kas nutiko Prahos kapinėse, dabar apdoroja rusai.

Dreifuso byla rusena, šiandien sukėlė triukšmą netikėtas Dreifuso šalininko kataliko straipsnis laikraštyje La Croix , visada griežtai nusiteikusiame prieš Dreifusą (ak, tie puikūs laikai, kai La Croix kovėsi už Dianą!). Vakar pirmuose puslapiuose pranešta apie aršią antisemitinę manifestaciją Santarvės aikštėje. Humoristiniame laikraštyje išspausdinta Karan d’Ašo piešta dviguba vinjetė: pirmame paveikslėlyje gausi šeimyna darniai susėdusi prie stalo, o šeimos galva pataria nekalbėti apie Dreifuso bylą, po antruoju paveikslėliu parašyta, kad apie ją prabilta, ir pavaizduotos įnirtingos peštynės.

Toji tema supriešino prancūzus, o šį bei tą paskaičius paaiškėja, kad ir likusį pasaulį. Ar bus naujas procesas? Dreifusas kol kas dar Kajenoje. Taip jam ir reikia.

Nuėjau pas tėvą Bergamaskį, radau jį pasenusį ir pavargusį. Ko norėti, jei man jau šešiasdešimt aštuoneri, jam turėtų būti aštuoniasdešimt penkeri.

– Kaip tik norėjau su tavim atsisveikinti, Simoninai, – tarė. – Grįžtu į Italiją baigti savo dienų vienoje iš mūsiškių prieglaudų. Per daug dirbau Viešpaties šlovei. O ar tu ir toliau rezgi intrigas? Dabar intrigos man kelia siaubą. Kaip viskas buvo tvarkinga tavo senelio laikais, karbonarai ten, mes – čia, žinojome, kur priešas ir kas jis. Esu jau kitoks nei kadaise.

Pametęs galvą. Broliškai apsikabinome ir išėjau.

 

Nuėjau pas tėvą Bergamaskį, radau jį pasenusį ir pavargusį.

 

* * *

 

Vakar vakare ėjau pro Šv. Julijono Vargdienio bažnyčią. Prie pat durų sėdėjo žmogus, aklas, cul de jatte 99  rausvais randais nusėta plika galva. Sunkiai pūtė dūdelę įsikišęs į vieną šnervę, o iš antrosios sklido duslus šnypštimas, burna tuo tarpu žiopčiojo, lyg skęstantysis bandytų įkvėpti oro.

Nežinau kodėl, bet mane apėmė baimė. Tarsi gyvenimas būtų bjaurus dalykas.

 

* * *

 

Miegu prastai, regiu siaubingus sapnus, matau Dianą – išblyškusią ir susivėlusiais plaukais.

Anksti rytais išeinu pažiūrėti, ką veikia nuorūkų rinkėjai. Visada jais žavėjausi. Nuo pat ryto vaikštinėja virve prie juosmens prisirišę smirdintį maišą, rankoje lazda geležiniu smaigaliu, kuriuo gali pasmeigti nuorūką net po stalu. Smagu matyti, kaip iš kavinių juos išspiria padavėjai, o kartais dar aplieja gazuotu vandeniu.

Dauguma naktį praleido Senos pakrantėje, net ir ryte galima juos pamatyti susėdusius ant quais  100 atskiriančius dar drėgną nuo seilių tabaką ir pelenus, ar išsiskalbusius tabaku prasmirdusius marškinius ir džiovinančius juos saulėje, kol dirba. Ryžtingiausi renka ne tik cigarų, bet ir cigarečių nuorūkas, nes atskirti tabaką nuo drėgno popieriaus dar šlykštesnis darbas.

Leidžiu laiką stebėdamas kitų gyvenimą. Gyvenu it koks pensininkas ar karo veteranas.

 

* * *

 

Keista, bet jaučiuosi lyg ir pasiilgęs žydų. Pasigendu jų. Nuo pat jaunystės, galėčiau sakyti, antkapis po antkapio kūriau savąsias Prahos kapines, o dabar Golovinskis tarsi jas iš manęs pavogė. Kažin ką su. jomis padarys Maskvoje. Gal sudės manuosius protokolus į sausą, valdišką dokumentą, atsisakę originalios aplinkos. Niekas nenorės nė skaityti, tad būsiu iššvaistęs gyvenimą betiksliam liudijimui. O gal būtent taip mano rabinų (jie visada liks mano  rabinai) mintys pasklis po pasaulį ir atves prie galutinio sprendimo.

 

* * *

 

Kažkur skaičiau, kad Flandrijos aveniu seno kiemo gilumoje yra portugalų žydų kapinės. Nuo septyniolikto amžiaus pabaigos ten veikė viešbutis, priklausęs tokiam Kamo, leisdavusiam žydams, dažniausiai Vokietijos, toje vietoje laidoti mirusiuosius – po penkiasdešimt frankų už suaugusįjį ir dvidešimt penkis už vaiką. Paskui viešbutį perėmė toks Mataras, kailialupys, ir prie žydų pradėjo laidoti nudirtų arklių ir jaučių maitas, tada žydai ėmė protestuoti, portugalai saviškiams laidoti nusipirko gretimą sklypą, o tie iš šiaurinių šalių susirado vietą Monruže.

Devyniolikto amžiaus pradžioje kapinės uždarytos, bet ten dar galima užeiti. Jose apie dvidešimt antkapinių paminklų, vieni su hebrajiškais, kiti su prancūziškais įrašais. Vienas keistas įrašas skelbė: „Aukščiausiasis Dievas pašaukė mane dvidešimt trečiaisiais mano gyvenimo metais. Verčiau mirtis nei vergovė. Čia ilsisi palaimintasis Samuelis Fernandesas Patas, miręs antrųjų vienos ir nedalomos Prancūzijos respublikos metų prerialio mėnesio 28 dieną.“ Taigi, respublikonai, ateistai ir žydai.

Vieta apleista, bet padėjo įsivaizduoti tik raižiniuose matytas Prahos kapines. Mokėjau pasakoti, būčiau galėjęs tapti menininku: iš keleto užuominų sukūriau magišką vietą, tamsų, tik mėnulio apšviestą pasaulinio sąmokslo centrą. Kodėl paleidau savo kūrinį iš rankų? Kiek daug dalykų dar galėjau į jį įpinti…

 

* * *

 

Sugrįžo Račkovskis. Pasakė, kad jam manęs reikia. Suirzau.

– Nesilaikote sandėrio. Maniau, mes atsiskaitę, – atsakiau. – Daviau jums nematytą medžiagą, o jūs neprasitarėt apie mano kloaką.

Tad kitaip nei jūs manau, kad turėčiau dar ką nors gauti. Tokie vertingi dokumentai nedalijami už dyką.

– Tai jūs nesilaikote sandėrio. Dokumentai kainavo mano tylėjimą. Dabar norit ir pinigų. Gerai, nesiginčysiu, sumokėsiu už dokumentus. Bet tuomet turite man ką nors duoti, kad neprasitarčiau apie kloaką. Simonini, patarčiau nesiderėti, jums neparanku mane pykdyti. Kaip sakiau, Prancūzijai svarbi nuostata, kad bordereau autentiškas, tačiau ne Rusijai. Galėčiau be skrupulų atiduoti jus spaudai sutaršyti. Likusį gyvenimą leistumėte teismų salėse. Tiesa, kone užmiršau. Šiek tiek patyrinėjau jūsų praeitį, kalbėjausi ir su tėvu Bergamaskiu, ir su ponu Hebuternu, jie minėjo, kad supažindinote juos su abatu Dala Pikola, sukurpusiu Taksilio aferą. Mėginau tą abatą surasti, bet jis tarsi išgaravo, kaip ir visi, kurie dirbo su Taksiliu Otejo namuose, nepradingo tik Taksilis ir blaškosi po Paryžių taip pat ieškodamas pražuvėlio abato. Galėčiau apkaltinti jus žmogžudyste.

– Nėra kūno.

– Ten, rūsyje, yra keturi kūnai. Keturis lavonus vienoje kloakoje palikęs asmuo puikiausiai galėjo dar vieną palikti kur nors kitur.

Pakliuvau tam niekšui į nagus.

– Gerai, – nusileidau, – ko norit?

– Viena Golovinskiui pateiktos medžiagos vieta mane ypač sudomino – sumanymas pasinaudoti metro dideliems miestams susprogdinti. Tačiau kad visi tuo patikėtų, ten, apačioje, išties reikia susprogdinti kokią bombą.

– Kur, Londone? Čia dar nėra metro.

– Bet jis pradėtas tiesti, prie Senos jau yra keletas tunelių. Nenoriu, kad Paryžius išlėktų į orą, pakaks nugriauti keletą pasparų, dar geriau, jei kur įgrius gatvės danga. Nedidelis sprogimas, kuris nuskambėtų kaip grėsmė ir patvirtinimas.

– Supratau. Bet kuo aš čia dėtas?

– Kiek žinau, dirbote su sprogmenimis ir pažįstate specialistų.

Viską gerai apmąstykite. Manau, niekas neturėtų nukentėti, nes naktimis statybvietės nesaugomos. Bet, tarkim, dėl kokio nelaimingo atsitiktinumo sprogdintojas būtų atskleistas. Jei jis prancūzas – rizikuoja kelerius metus kalėti, jei rusas – kils Prancūzijos ir Rusijos karas. Taigi, mano žmonės negali to imtis.

Jau norėjau pasipiktinti, kad jis negali iš manęs reikalauti tokios beprotybės, esu ramus žmogus, garbaus amžiaus. Paskui susitvardžiau. Kas atvėrė ištisas savaites kankinusią tuštumą, jei ne suvokimas, kad nebesu pagrindinis veikėjas?

Ėmęsis šios užduoties grįžčiau į pirmąsias gretas. Bendradarbiausiu, kad mano Prahos kapinėmis patikėtų, kad jos taptų tikėtinesnės arba tikresnės, negu išties buvo. Dar kartą vienas galėjau stoti prieš visą tautą.

– Turiu pasikalbėti su tinkamu žmogumi ir po kelių dienų jums pranešiu, – atsakiau.

 

* * *

 

Nuėjau ieškoti Gavialio, jis tebedirba skudurininku, bet mano padedamas gavo švarius dokumentus ir susitaupė kiek pinigų. Deja, mažiau kaip per penkerius metus jis siaubingai paseno – Kajena palieka pėdsakų. Rankos dreba ir vargiai pajėgia pakelti stiklinę, kurią dosniai kelis kartus pripyliau. Sunkiai juda, beveik nebegali pasilenkti, stebiuosi, kaip dar pajėgia rinkti skudurus.

Į mano siūlymą atsiliepia džiugiai:

– Dabar nebe tie laikai, kai negalėjau naudoti kai kurių sprogmenų, nes būčiau nespėjęs pasitraukti. Dabar tereikia geros laikrodinės bombos.

– Kaip ji veikia?

– Paprastai. Imame žadintuvą ir nustatome norimą laiką. Jam atėjus, žadintuvo mechanizmas suveikia, bet, jei teisingai sujungsit, įjungia ne skambutį, o detonatorių. Detonatorius detonuoja sprogmenį ir – bum. O jūs jau už dešimties mylių.

Kitą dieną atėjo pas mane su bauginamai paprastu prietaisu. Ar turiu įsivaizduoti, kad laidų raizginys ir prelato laikrodis sukels sprogimą? Sukelia, išdidžiai pasakė Gavialis.

Po dviejų dienų smalsaudamas nuėjau apžiūrėti, kaip kasamas tunelis, net uždaviau darbininkams kelis klausimus. Pamačiau, kur iš gatvės galima be vargo pakliūti tiesiai į požemyje prasidedantį sijų laikomą tunelį. Nenoriu žinoti, kur jis veda ir ar kur nors veda, gana padėti bombą jo pradžioje, ir reikalas baigtas.

Tvirtai tariau Gavialiui:

– Labai gerbiu jūsų išmanymą, bet rankos jums dreba, kojos krečia pokštus, nepajėgtumėt nusileisti į tunelį, ir kas žino, ką pridirbsit su tais minėtais kontaktais.

Jo akys sudrėko.

– Išties, aš baigtas žmogus.

– Kas galėtų padirbėti už jus?

– Nieko nepažįstu, nepamirškit, mano geriausi draugai tebesėdi Kajenoje, o juos ten nuplukdė jūsų dėka. Tad jūs už viską ir atsakingas. Norite susprogdinti bombą? Pats ją ir padėkite.

– Nesąmonė, aš ne specialistas.

– Nereikia būti specialistu, jei jus moko specialistas. Įdėmiai įsižiūrėkite, ką padėjau ant stalo, to reikia, kad gera laikrodinė bomba suveiktų. Tiks bet koks žadintuvas, panašus į šitą, svarbu, kad turėtų reikiamą valandą skambutį įjungiantį mechanizmą. Dar reikia elemento, kuris žadintuvui suveikus įjungtų detonatorių. Esu senoviškas žmogus – panaudočiau Danteli Cell  elementą. Jam kitaip negu Voltos elementams naudojami skysčiai. Tereikia, pusę nedidelio indo pripilti vario sulfato tirpalo, o kitą pusę – cinko sulfato tirpalo. Į vario sulfatą įdedama vario plokštelė, o į cinko sulfatą – cinko plokštelė. Tos dvi plokštelės ir bus du elemento poliai. Aišku?

– Kol kas taip.

– Gerai. Vienintelė bėda dėl Daniell Cell  ta, kad su juo reikia elgtis labai atsargiai, bet kol jis neprijungtas prie detonatoriaus ir sprogmenų, kad ir kas nutiktų, nieko neįvyks, o prijungtas jis turi būti padėtas, bent jau tikiuosi, ant lygaus paviršiaus, jei sprogdintojas ne kvailys. Kaip detonatorių galima panaudoti kokį nedidelį užtaisą. Ir pagaliau – tikrasis užtaisas. Atmenat, senaisiais laikais liaupsinau paraką. Paskui, maždaug prieš dešimt metų, išrastas balistitas – dešimt procentų kamparo, o nitroglicerino ir kolodijaus – lygiomis dalimis. Iš pradžių buvo bėdos, nes kamparas greitai išgaruoja, todėl produktas būdavo nepatvarus. Bet italų pradėtas gaminti Aviljane tapo gana patikimas. Nežinau, ar geriau naudoti neseniai anglų išrastą korditą, jame penki procentai kamparo pakeisti vazelinu, dar yra penkiasdešimt aštuoni procentai nitroglicerino ir trisdešimt septyni procentai acetone išmirkytos nitroceliuliozės, ir viskas supjaustyta nelyginant spagečiai. Matysiu, ką pasirinkti, bet tai jau smulkmenos. Svarbiausia nustatyti laikrodį – tam tikrą valandą, tada prijungti žadintuvą prie elemento, o šį prie detonatoriaus, detonatorių prie sprogmenų ir prisukti žadintuvą. Patarčiau nekeisti veiksmų sekos, nes jei pirma sujungsite, paskui paleisite, o tada suksite rodykles… bum! Supratot? Paskui galite eiti namo, į teatrą ar į restoraną – bomba pati viską padarys. Aišku?

– Aišku.

– Kapitone, nedrįstu sakyti, kad ją galėtų susprogdinti net vaikas, bet garibaldiečių kapitonas tikrai pajėgs tą padaryti. Jūsų rankos tvirtos, akys skvarbios, jums tereikės padaryti tai, ką sakiau. Ir viską atlikti tinkama tvarka.

 

Nenoriu žinoti, kur jis veda ir ar kur nors veda, gana padėti bombą jo pradžioje, ir reikalas baigtas.

 

* * *

 

Sutikau. Jei tą padarysiu – staiga atjaunėsiu ir man po kojų puls visi šio pasaulio Mordechajai. Ir toji kekšytė iš Turino geto. Gagnu , ką? Aš tau parodysiu.

Reikia atsikratyti rujojančios Dianos kvapo, pusantrų metų persekiojančio mane vasaros naktimis. Susivokiu egzistavęs tik tam, kad įveikčiau prakeiktąją tautą. Račkovskio tiesa, tik neapykanta sušildo širdį.

Savo pareigą turiu atlikti padoriai apsirengęs. Apsivilkau fraką ir prisiklijavau barzdą, su kuria vaikščiodavau į Žiuljetės Adam salono vakarėlius. Kone atsitiktinai vienos iš savo spintų gilumoje radau nedideles Parke & Davis  kokaino atsargas, kadaise pirkau jo daktarui Froidui. Kažin kaip čia užsiliko. Niekada jo nebandžiau, bet jei Froidas nemelavo, turėtų padėti man pasiryžti. Dar pridėjau tris taureles konjako. Dabar jaučiuosi liūtas.

Gavialis norėjo eiti kartu, neleidau, jis lėtas ir gali man sukliudyti.

Puikiai supratau, kaip viskas veikia. Padėsiu bombą, kuri pradės naują erą.

 

Gavialis paskutinį kartą įspėja:

– Atsargiau šen, atsargiau ten.

Po paraliais, aš dar nesuvaikėjęs.

 

----------------------------

Išnašos:

 

99  Bekojis (pranc.).

 

100 Krantinės (pranc.).

----------------------------

Populiariausi