Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Galutinis sprendimas (26 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

26

GALUTINIS SPRENDIMAS

 

1898 metų lapkričio 10 diena

 

Praėjo daugiau nei pusantrų metų, kai atsikračiau Taksilio, Dianos ir, svarbiausia – Dala Pikolos. Jei ir sirgau, dabar jaučiausi pasveikęs. Savitaigos arba daktaro Froido dėka. Tačiau tuos mėnesius praleidau kamuojamas visokiausių nuogąstavimų. Jei būčiau tikintis, sakyčiau, kad jaučiau sąžinės graužatį, ir tai mane kankino. Bet kokią graužatį ir kodėl ji kankino?

Taip smagiai apmulkinęs Taksilį, vakarą praleidau ramioje linksmybėje. Gailėjausi tik neturįs su kuo pasidžiaugti pergale, bet esu pratęs džiaugtis vienas. Kaip ir kiti senieji Magny  svečiai nuėjau į Brébant Vachette.  Už pinigus, uždirbtus iš sužlugdytos Taksilio aferos, galėjau sau leisti viską. Savininkas mane atpažino, bet svarbiausia – aš atpažinau jį. Ilgai pasakojo apie salade Francilion , sukurtas Aleksandro Diuma sūnaus – Dieve mano, kaip aš pasenau – pjesei patyrus triumfą. Reikia sultinyje išvirti bulves, supjaustyti griežinėliais ir dar šiltas apibarstyti druska, pipirais, apšlakstyti alyvuogių aliejum ir Orleano actu, paskui užpilti pusę stiklinės baltojo vyno, geriausia Château d’Yquem , ir apibarstyti smulkiai kapotomis kvapniosiomis žolelėmis. Tuo metu court bouillon  su saliero stiebeliu išvirti didžiųjų midijų. Viską sudėti ant bulvių ir pabarstyti plonai supjaustytais šampane virtais trumais. Paruoštas patiekalas ant stalo patiekiamas po dviejų valandų, kad būtų tinkamai atvėsęs.

Vis dėlto man neramu, jaučiu poreikį išsiaiškinti dvasios būseną rašydamas šį dienoraštį, lyg tebebūčiau daktaro Froido pacientas.

Mat neramumai nesiliauja, ir nesijaučiu saugus. Pirmiausia, tebekankina nežinia, kas tas kloakoje gulintis rusas. Jis, o gal jų buvo du, lankėsi šiuose kambariuose balandžio dvyliktąją. Ar kuris nors iš jų dar sugrįžo? Ne kartą ko nors vis pasigesdavau – smulkmenų: tai plunksnos, tai lapų pluošto – paskui rasdavau ten, kur, prisiekiu, niekada nesu padėjęs. Kažkas čia lankėsi, naršė, kilnojo mano daiktus, ką nors rado? Ką?

Jei rusai, vadinasi, Račkovskis, bet tas vyras it sfinksas. Du kartus atėjo manęs aplankyti ir abu kartus primygtinai prašė, pasak jo, dar neskelbtos iš senelio paveldėtos medžiagos, išsisukau, nes, pirma, dar nebuvau sukurpęs tinkamos bylos, antra, norėjau pakaitinti jo troškimą.

Paskutinį sykį jis tarė neketinąs ilgiau laukti. Prisispyręs klausė, ar delsiu tik keldamas kainą. Nesu godus, pasakiau, senelis išties paliko man dokumentus, kuriuose suprotokoluota viskas, kas tą naktį kalbėta Prahos kapinėse, bet čia jų neturiu, reikėtų važiuoti iš Paryžiaus į vieną vietą jų paimti.

– Važiuokite, – pasakė Račkovskis. Ir miglotai užsiminė apie nemalonumus, kurių galiu sulaukti dėl tolesnės Dreifuso istorijos eigos.

Ką jis apie ją žino?

 

Išties, išsiuntus Dreifusą į Velnio salą kalbos apie jį nenutilo. Priešingai – prabilo tie, kurių manymu, jis buvo nekaltas, arba, kaip dabar juos vadino, dreifusininkai, o įvairūs grafologai ėmė ginčytis dėl Bertijono atliktos rašto ekspertizės.

Viskas prasidėjo devyniasdešimt penktųjų pabaigoje, kai Sanderas paliko tarnybą (regis, dėl pažengusio paralyžiaus ar panašiai), o jį pakeitė toks Pikaras. Tasai Pikaras iškart pasirodė esąs landūnas ir akivaizdžiai nesiliovė galvojęs apie Dreifuso bylą, nors ši buvo baigta prieš keletą mėnesių, ir štai praėjusių metų kovą, kaip paprastai vienoje ambasados šiukšliadėžėje rastas telegramos, vokiečių karo atašė parengtos išsiųsti Esterhaziui, juodraštis. Nieko kompromituojama, bet kodėl tas karo atašė palaiko ryšį su prancūzų karininku? Pikaras pasidomėjo Esterhaziu, rado jo rašysenos pavyzdžių ir pamatė, kad jo raštas panašus į Dreifuso bordereau  braižą.

Simoninis apie tai sužinojo todėl, kad žinia prasismelkė į La Libre Parole , ir Driumonas siuto ant intriganto, siekiančio atgaivinti taip laimingai pasibaigusį reikalą.

– Žinau, kad jis apie tai pranešė generolams Buadefrui ir Gonzė, bet tie, laimė, jo nepaklausė. Mūsų generolų nervai sveiki.

Atėjus lapkričiui, redakcijoje susidūriau su Esterhaziu, jis buvo labai suirzęs ir pasakė norįs asmeniškai su manimi pasikalbėti. Atėjo į mano namus lydimas tokio karininko Anri.

– Simonini, šnabždama, kad bordereau  parašytas mano ranka. Jūs juk rašėte nusižiūrėjęs nuo Dreifuso laiško ar užrašų, tiesa?

– Žinoma. Sanderas man davė pavyzdį.

– Žinau, bet kodėl tądien Sanderas nepasikvietė ir manęs? Kodėl nepatikrino Dreifuso rašysenos?

– Padariau ko paprašytas.

– Žinau, žinau. Bet jums derėtų padėti man įminti šią mįslę. Mat jei jumis pasinaudojo dėl kažkokios intrigos, kurios priežasčių nežinau, kam nors galėtų būti paranku pašalinti tokį pavojingą liudininką. Taigi, jūs čia įsivėlęs asmeniškai.

Nereikėjo susidėti su kariškiais. Sunerimau. Paskui Esterhazis paaiškino, ko iš manęs laukia. Padavė italų atašė Panicardžio laišką ir laiško, kurį turėjau parašyti, tekstą, Panicardis turėjo pranešti vokiečių karo atašė bendradarbiavęs su Dreifusu.

– Vadas Anri paskui šį dokumentą atras ir įteiks generolui Gonzė.

Atlikau savo darbą, Esterhazis sumokėjo tūkstantį frankų, o kas nutiko paskui, nežinau, tik devyniasdešimt šeštųjų pabaigoje Pikaras buvo perkeltas į šaulių dalinį Tunise.

Tačiau kaip tik tada aš ėmiausi pribaigti Taksilį, o Pikaras, regis, pajudino savo draugus, ir viskas susipainiojo. Be abejo, tai buvo neoficialios naujienos, kažkokiu būdu pakliūvančios į laikraščius, nors dreifusininkų spauda (negausi) skelbė jas neabejodama, o priešiškai nusiteikusi spauda vadino šmeižtu. Pasirodė Pikarui adresuotų telegramų, leidžiančių spėti, jog tai jis pakišęs tą liūdnai pagarsėjusią vokiečių telegramą Esterhaziui. Kiek supratau, tai buvo Esterhazio ir Anri ėjimas. Puiki teniso partija, ir nė nereikėjo išgalvoti kaltinimų, tik atmušti priešininko. Dievaži, žvalgyba (ir kontržvalgyba) – per daug rimtas reikalas, kad atiduotum jį į kariškių rankas. Tokie profesionalai kaip Lagranžas ir Hebuternas niekada taip nesusimovė, bet ko tikėtis iš tų, kurie vieną dieną tinka Informacijos tarnybai, o kitą – šaulių daliniui Tunise, ar tų, kurie iš popiežiaus zuavų pulko perėjo į Užsienio legioną?

Svarbiausia, kad iš to ėjimo buvo maža naudos ir Esterhaziui iškelta byla. O jei šis norėdamas atsikratyti įtarimų papasakos, kad bordereau  parašiau aš?

 

* * *

 

Ištisus metus miegu prastai. Kasnakt namuose girdžiu triukšmą, noriu atsikelti ir nulipti į krautuvę, bet bijau ten sutikti rusą.

 

* * *

 

Šių metų sausį įvyko uždaras teismo procesas, kuriame Esterhazis išteisintas, o visi kaltinimai ir įtarimai atmesti. Pikarui skirta bausmė šešiasdešimt dienų kalėti tvirtovėje. Tačiau dreifusininkai nepasidavė, toks vulgarus rašytojas Zolia išspausdino karštą straipsnį (J’accuse 93! ), grupė rašytojūkščių ir apsimetėlių mokslininkų pareikalavo peržiūrėti bylą. Kas tie Prustas, Fransas, Sorelis, Monė, Renaras, Diurkheimas? Nė vieno iš jų nesutikau Adam salone. Apie tą Prustą girdėjau, kad jis yra dvidešimt penkerių metų, pederastas, laimė, neišleistų raštų autorius, o Monė toks tepliorius, mačiau vieną ar du jo paveikslus, kuriuose jis apsiblaususiomis akimis žvelgia į pasaulį. Ką rašytojas ar dailininkas gali pasakyti apie karinio tribunolo nuosprendį? O, vargšė Prancūzija, Driumonas pagrįstai dejuoja. Verčiau tie vadinamieji „intelektualai44, kaip juos vadina pralaimėtų bylų advokatas, toks Klemanso, užsiimtų tais dalykais, kuriuos išmano…

Zolia iškelta byla, ir jis, laimė, nuteistas metus kalėti. Prancūzijoje dar yra teisingumas, pasakė Driumonas, gegužę Alžyre išrinktas deputatu, tad parlamente bus neprasta antisemitų grupė, o tai padės apginti antidreifusininkų tezes.

Atrodė, viskas linksta į gera, liepą Pikaras nuteistas aštuonis mėnesius kalėti, Zolia pabėgo į Londoną, maniau, dabar jau niekas nebeperžiūrės bylos, tik staiga toks kapitonas Kuinjė ėmė tvirtinti, kad laiškas, kuriame Panicardis kaltina Dreifusą, suklastotas. Nežinau, kodėl jis taip pareiškė, aš savo darbą atlikau puikiai. Šiaip ar taip, karinė vadovybė jo paklausė, o kadangi laišką atrado ir išplatino karininkas Anri, pradėta kalbėti apie „Anri klastotę“. Rugpjūčio pabaigoje prispaustas prie sienos Anri prisipažino ir buvo įkalintas Mon Valerjene, o kitą dieną skustuvu persirėžė gerklę. Kaip jau sakiau, kai kurių dalykų negalima patikėti kariškiams. Kaip suprasti? Suimtasis įtariamas išdavyste, bet jam paliekamas skustuvas?

– Anri pats nenusižudė! Jį nužudei  – tūžo Driumonas. – Vyriausiajame štabe dar per daug žydų! Įkursime viešą fondą ir apmokėsime Anri reabilitavimo procesą!

Tačiau po keturių ar penkių dienų Esterhazis pabėgo į Belgiją, paskui į Angliją. Kone prisipažino kaltas. Svarbiausia, kad tik nemėgintų gintis kaltindamas mane.

 

Vyriausiajame štabe dar per daug žydų!

 

* * *

 

Šitaip kankindamasis vieną naktį namuose vėl išgirdau garsus. Rytą radau apverstą ne tik krautuvę, bet ir rūsį, o laiptų į kloaką dureles atidarytas.

Kol svarsčiau, ar ir man nevertėtų sprukti kaip Esterhaziui, į krautuvės duris paskambino Račkovskis. Nė neužlipo į viršų, o atsisėdęs ant parduodamos kėdės – jei kas būtų drįsęs ją pirkti – iškart prabilo:

– Ką pasakytumėt, jei praneščiau Sûreté  94, kad jūsų rūsyje guli keturi lavonai ir vienas iš jų – mano žmogaus, kurio visur ieškau? Pavargau laukti. Duodu jums dvi dienas, kad atvežtumėte man tuos minėtuosius protokolus, tada užmiršiu, ką mačiau apačioje. Manau, tai doras sandėris.

Nenustebau išgirdęs, kad apie mano kloaką Račkovskis žino viską. Anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau turėjęs jam ką nors duoti, tad pamėginau iš jo siūlomo sandėrio išpešti kuo daugiau naudos. Išdrįsau atsikirsti:

– Galėtumėt padėti išspręsti vieną problemėlę su karinių pajėgų tarnybomis…

Jis prapliupo juoktis:

– Bijot, jog paaiškės, kad jūs parašėte bordereau ?

Tas vyras tikrai žino viską. Sudėjo delnus lyg norėdamas sutelkti mintis ir pabandė man paaiškinti.

– Matyt, to reikalo taip ir nesupratot ir dabar bijot būti kaip nors įpainiotas. Nesijaudinkit. Visa Prancūzija nacionalinio saugumo sumetimais trokšta, kad tas bordereau  būtų laikomas autentišku.

– Kodėl?

– Prancūzų artilerija kuria naujesnį ginklą – 75 kalibro patranką, todėl reikia, kad vokiečiai ir toliau tikėtų, jog prancūzai tebesidarbuoja su 120 kalibro patranka. Vokiečiai turi būti įtikinti, kad šnipas ketino jiems parduoti 120 kalibro patrankos paslaptis, ir patikėti, jog tai yra svarbiausia. Kaip blaiviai mąstantis žmogus suprantate, ką vokiečiai pagalvojo: „Velniai rautų, jei tas bordereau autentiškas, prieš išmesdami jį į šiukšliadėžę turėjome ką nors iš jo sužinoti!“ Taigi, turėjo iškart susiprasti. Tačiau įkliuvo į pinkles, nes slaptosiose tarnybose niekas niekada nieko iki galo nepasako, bet visada mano, kad artimas kolega gali būti dvigubas agentas, tad gal jie ėmė kaltinti vienas kitą: „Kaipgi čia? Gautas svarbus pranešimas, o to nežinojo net karo atašė, nors pranešimas, regis, buvo skirtas būtent jam, o gal žinojo ir tylėjo?“ Tik įsivaizduokit, kaip jie vieni kitus įtarinėjo, tikrai ritosi galvos. Reikėjo ir reikia, kad tuo bordereau  visi patikėtų. Štai kodėl Dreifusas taip skubiai išsiųstas į Velnio salą: pasistengta, kad gindamasis neimtų kalbėti negalėjęs rinkti duomenų apie 120 kalibro patranką, nes jei jau būtų turėjęs tai daryti – būtų šnipinėjęs dėl 75 kalibro patrankos. Regis, net davė jam pistoletą, ragindami savižudybe gelbėtis nuo laukiančios negarbės. Taip būtų išvengę viešo proceso pavojų. Tačiau Dreifusas kietakaktis ir užsispyrė gintis, nes manė esąs nekaltas. Karininkui nedera galvoti. Be to, man regis, tas nelaimėlis apie 75 kalibro patranką nieko nežinojo, juk negalime tikėtis, kad stažuotojas gautų tokius konfidencialius dokumentus. Bet visada geriau apsidrausti. Aišku? Jei paaiškėtų, kad bordereau  sukurpėte jūs, visas triukas žlugtų ir vokiečiai suprastų, jog 120 kalibro patranka yra klystkelis, taip, tie alboches  95 susivokia lėtai, bet nėra visiški kvailiai. Sakysit, kad ne tik vokiečių, bet ir prancūzų tarnybose dirba atgrubnagiai. Žinoma, antraip dirbtų Ochranai, kuri veikia kiek geriau ir, kaip matote, turi informatorių abiejose minėtose tarnybose.

– O Esterhazis?

– Tas dabita – dvigubas agentas, apsimetė ambasadoje dirbantiems vokiečiams šnipinėjantis Sanderą, tačiau kartu Sanderui

šnipinėjo ambasadoje dirbančius vokiečius. Jam patikėjo sukurpti Dreifuso bylą, bet Sanderas suprato, kad vokiečiai Esterhazį ėmė įtarinėti ir jis sudegs. Puikiai žinojo jums davęs Esterhazio rašysenos pavyzdį. Apkaltinti reikėjo Dreifusą, tačiau jei reikalai būtų pakrypę netinkama linkme, atsakomybę už bordereau  būtų galima primesti Esterhaziui. Žinoma, Esterhazis per vėlai suprato pakliuvęs į spąstus.

– Kodėl jis manęs neišdavė?

– Nes būtų buvęs apkaltintas melu ir nusibaigęs kokiame kalėjime, o gal net kanale. O dabar gerai išlaikomas iš tarnybų kišenės šiltai sėdi Londone. Nesvarbu, ar autoriumi laikomas Dreifusas, ar Esterhazis, jei išdaviku nutars paskelbti jį, bordereau  turi likti autentiškas. Niekas niekada neims kaltinti tokio klastotojo kaip jūs. Dėl to galite būti ramus. O aš, priešingai – galiu jums pridaryti daug nemalonumų dėl tų lavonų rūsyje. Todėl duokite man reikalingus dokumentus. Poryt jus aplankys mums dirbantis jaunuolis, toks Golovinskis. Galutinius originalius dokumentus padarysite ne jūs, jie turi būti parašyti rusiškai, ir tai patikėta jam. Jūs turite pateikti naują medžiagą, autentišką ir įtikinamą, kad papildytume jūsų Prahos kapinių bylą, kuri dabar jau žinoma lippis et tonsoribus  96. Noriu pasakyti, kad apreiškimų ištakos gali būti tas susirinkimas kapinėse, man tinka, bet turi būti neaišku, kada tas susirinkimas įvyko, ir jame turi būti kalbama aktualiomis temomis, ne viduramžių fantazijos.

Reikėjo imtis darbo.

 

* * *

 

Turėjau beveik dvi dienas ir visas dvi naktis sujungti šimtams užrašų ir iškarpų, rinktų kone dešimt pažinties su Driumonu metų. Nemaniau, kad teks tuo pasinaudoti, nes viską spausdino Libre Parole , bet gal rusai to nežino. Tereikėjo atrinkti. Nei Golovinskio, nei Račkovskio tikrai nedomino, kad žydai neturi muzikinių gabumų ar nėra atradėjai. Ko gera, jiems įdomiau įtarimas, jog jie rengiasi finansiškai sužlugdyti dorus piliečius.

Patikrinau, ką į rabino kalbas buvau sudėjęs seniau. Žydai rengėsi perimti geležinkelius, kasyklas, miškus, mokesčių administravimą, latifundijas, taikėsi į teismus, advokatūrą, viešąjį švietimą, norėjo prasiskverbti į filosofiją, politiką, mokslą, meną, ypač į mediciną, nes daktaras apie šeimas žino daugiau už kunigą. Reikėjo sugriauti tikėjimą, paskleisti laisvamanybę, iš mokyklos programų išbraukti krikščionių tikybos pamokas, perimti prekybą alkoholiu, kontroliuoti spaudą. Dievaži, ko jiems dar norėti?

Žinoma, galėjau perdirbti ir šią medžiagą. Račkovskis žinojo tik tą rabino kalbų versiją, kurią buvau davęs Glinkai, ten kalbėta tik tikybos ir apokaliptinėmis temomis. Tad akivaizdu, kad prie ankstesnių teiginių turėjau pridurti ką nors nauja.

Kruopščiai perkračiau visas temas, kurios galėtų dominti vidutinį skaitytoją. Viską surašiau gražiu daugiau kaip pusės amžiaus senumo raštu ant deramai pageltusio popieriaus – ir štai jau turėjau senelio paliktus dokumentus, tarytum išties parašytus per žydų sambūrius gete, kur jis gyveno jaunystėje, išverstus iš protokolų, rabinų surašytų per sueigą Prahos kapinėse.

 

Kitą dieną Golovinskiui įžengus į mano krautuvę nustebau, kad Račkovskis tokias svarbias užduotis patiki jaunam paliegusiam, trumparegiui mužikui, prastai apsirengusiam, tikrai savo luomo padugnei. Paskui kalbėdamasis supratau, kad tas Golovinskis gudresnis, nei atrodė. Prancūziškai kalbėjo prastai su baisiu rusišku akcentu, bet iškart paklausė, kodėl Turino geto rabinai rašė prancūziškai. Pasakiau, kad anuomet Pjemonte visi raštingi žmonės kalbėjo prancūziškai, ir jis patikėjo. Paskui svarsčiau, kaipgi manieji rabinai kalbėjo kapinėse – hebrajiškai ar jidiš, bet dokumentai buvo surašyti prancūziškai, todėl nebesukau galvos.

– Matot, – aiškinau, – šiame lape parašyta, kaip skleisti filosofines ateistines mintis ir demoralizuoti bedievius. Tik paklausykit: „Privalome iš krikščionių galvų ištrinti Dievo idėją ir pakeisti ją aritmetiniais skaičiavimais bei materialiniais poreikiais.“

Rėmiausi tuo, kad niekas nemėgsta matematikos. Atsiminęs Driumono dejones dėl nešvankybių laikraščiuose, nusprendžiau, kad bent jau griežtų pažiūrų asmenims lengvų ir lėkštų pramogų skatinimas masėse turėtų būti aiškus sąmokslo požymis. „Tik paklausykit, – tariau Golovinskiui: – Norėdami sukliudyti liaudžiai ieškoti kokių nors naujų politinės veiklos krypčių, atitrauksime jos dėmesį pramogomis: gimnastika, laisvalaikio žaidimais, įvairiomis aistromis, smuklėmis, kviesime į visokias menų ir sporto varžybas… Skatinsime meilę nevaržomai prabangai ir didinsim algas, bet darbininkams naudos nebus, nes iš karto, apkaltinę prastą derlių, padidinsim ir būtiniausių produktų kainas. Darbininkų protuose pasėję anarchijos sėklą ir paskatinę juos piktnaudžiauti alkoholiu pakirsime gamybos pamatus. Pasistengsim viešąją nuomonę nukreipti į bet kokią fantastinę teoriją, kuri galėtų atrodyti pažangi ar liberali.“

– Gerai, gerai, – pasakė Golovinskis. – Bet gal be matematikos turit dar ką nors, kas tiktų studentams? Rusijoje studentai turi įtakos, tuos karštakošius reikia prižiūrėti.

– Štai: „Atėję į valdžią iš mokymo programų išbrauksim visas disciplinas, galinčias įaudrinti jaunuolių dvasią, ir paversim juos klusniais vaikais, mylinčiais savo valdovą. Panaikinę klasikines ir senovės istorijos, kur daugiau blogų nei gerų pavyzdžių, studijas, priversim juos studijuoti ateitį. Iš žmonių atminties ištrinsim mums nemalonų praėjusių amžių atminimą. Metodiškai ugdydami pašalinsime iš jų galvų tos laisvamanybės, kuria seniai naudojomės savo tikslams, liekanas… Mažiau nei trijų šimtų puslapių knygas apmokestinsim dvigubai, ir rašytojai bus priversti leisti tokias storas knygas, kad jas mažai kas skaitys. Mes gi leisim pigias knygas ir ugdysim skaitytojų protus. Mokesčiai apkarpys pramoginės literatūros leidybą, ir niekas, kas norėtų mus pulti plunksna, neras leidėjo. Laikraščiams žydų plane numatyta pramanų spaudos laisvė, leisianti kontroliuoti nuomones. Pasak mūsų rabinų, teks supirkti kuo daugiau periodinių leidinių, kad šie skelbtų neva skirtingas nuomones ir taip kurtų laisvojo minčių srauto Įspūdį, nors iš tiesų jos visos atspindės valdančių žydų mintis. Laikraščius bus nesunku nupirkti, jie priklauso masonams, ir joks leidėjas neišdrįs atskleisti ryšių, juos visus siejančių kumštin, nes niekas nepakliūva į laikraščių pasaulį asmeniniame gyvenime neturėdamas kokios tamsios dėmės. „Žinoma, laikraščiams uždrausime rašyti apie nusikaltimus, nes liaudis turi tikėti, kad naujasis režimas pažabojo net nusikalstamumą. Tačiau nėra ko nerimauti dėl spaudai užkrautų įpareigojimų, nes darbo ir skurdo prispausta liaudis nė neįstengs suprast, ar ji laisva, ar ne. Koks darbininkui skirtumas, jei plepiai gaus teisę taukšti?“

– Šitai tinka, – tarstelėjo Golovinskis, – nes mūsų karštakošiai nuolat skundžiasi vadinamąja valdžios cenzūra. Reikia jiems paaiškinti, kad žydams paėmus valdžią bus dar blogiau.

– Turiu dar geresnį dalyką: „Negalime užmiršti masių kvailumo, nepastovumo ir moralinės pusiausvyros stokos. Minios jėga akla ir kvaila: ji klausosi tai dešinės, tai kairės. Ar įmanoma, kad minia pajėgtų tvarkyti valstybės reikalus, nepainiodama su savo asmeniniais interesais? Ar ji gali organizuoti gynybą nuo išorės priešo? Tai visiškai neįmanoma, nes planas, padalytas į tiek dalių, kiek minioje yra galvų, praranda vertę ir tampa nesuprantamas bei neįvykdomas. Tik autokratas gali kurti didelius “planus ir skirti funkciją kiekvienam valstybės mechanizmo sraigteliui… Visuomenė negali egzistuoti be absoliutaus despotizmo, nes civilizacija gali pažengti tik globojama ne masių, o valdovo, kad ir kas jis būtų.“ O štai kitas dokumentas: „Kadangi liaudies valia nesukurta jokios konstitucijos, valdymo planas turi gimti vienoje galvoje.“ Dar paskaitykite štai čia: „Kaip daugiarankis Višnus mes kontroliuosime viską.

Mums nereikės net policijos: trečdalis mūsų pavaldinių prižiūrės kitus du trečdalius.“

– Nuostabu.

– Ir dar: „Minia – kaip kokie barbarai, ji kiekviena proga elgiasi barbariškai. Tik pažvelkit į tuos netašytus girtuoklius, visiškai nukvaišusius nuo alkoholio, nes laisvė pakenčia besaikį jo vartojimą! Ar galime leisti tai sau ir savo artimiesiems? Alkoholis apkvaitins krikščionių tautas, jų jaunimas nuo jaunų dienų kvailės per mūsų agentų kurstomas orgijas. Politikoje laimi tik atvira jėga, jos principas turi būti smurtas, suktybė ir veidmainystė turi tapti taisykle. Blogis yra vienintelis būdas pasiekti gėrį. Turime nesibodėti korupcijos, apgaulės ir išdavystės, nes tikslas pateisina priemones.“

– Rusijoje daug kalbama apie komunizmą, ką apie tai mano Prahos rabinai?

– Skaitykite štai čia: „Politikoje turime sugebėti nedvejodami pasisavinti viską, jei tik tai padės užimti kitų vietą ir valdžią. Dėsimės darbininkų išvaduotojais, apsimesime broliškai juos mylintys pagal mūsų masonų skelbiamus brolybės principus. Prisistatysime atėję jų išlaisvinti iš priespaudos ir pasiūlysime įsilieti į mūsų socialistų, anarchistų ir komunistų gretas. Kad ir kaip žiūrėsi, darbininkus išnaudojusiai aristokratijai rūpėjo, kad jie būtų pavalgę, sveiki ir stiprūs. O mūsų tikslas visiškai kitoks, mes trokštame, kad bedieviai išsigimtų. Mūsų jėga – nuolat laikyti darbininkus skurde, jie turi būti nepajėgūs, taip pajungsim juos savo valiai, o jie niekada neras savy jėgų nei energijos prieš mus sukilti.“ Ir dar čia: „Visais slaptais įmanomais būdais sukelsime pasaulinę ekonominę krizę pasitelkę auksą, kuris visas mūsų rankose. Visoje Europoje išmesime į gatves milžiniškas darbininkų minias. Tuomet jie su džiaugsmu puls tuos, kuriems dėl savo neišmanymo pavydėjo nuo pat vaikystės, išplėš turtus ir pralies kraują. Mums jie nepadarys jokios žalos, nes žinosime, kada įvyks puolimas, ir imsimės visų priemonių savo interesams apsaugoti.“

– Ar nieko neturite apie žydus ir masonus?

– Na, ką jūs. Štai kuo aiškiausias tekstas: „O kol paimsime valdžią, stengsimės kurti ir plėsti masonų ložes visuose pasaulio kampeliuose. Ložės taps pagrindiniais šaltiniais, iš kurių semsim žinias, netgi mūsų propagandos centrais. Į ložes įtrauksime visas socialistines ir revoliucines klases. Beveik visi tarptautinės slaptosios policijos agentai bus mūsų ložių nariai. Dauguma slaptųjų draugijų narių – vienaip ar kitaip norintys prasimušti avantiūristai, neturintys rimtesnių ketinimų. Su tokiais žmonėmis lengva siekti mūsų tikslo. Žinoma, mes vieninteliai vadovausime masonų žygiams.“

– Fantastiška!

– Atminkit, kad turtingi žydai pritaria prieš vargšus žydus nukreiptam antisemitizmui, nes tuomet jautresnės širdies krikščionys gailisi visos jų tautos. Paskaitykite čia: „Žydų vadeivoms antisemitiniai išpuoliai bus netgi labai naudingi, nes sukels bedievių pagailą tautai, su kuria aiškiai blogai elgiamasi. Paskui tai mums padės įgyti daugelio bedievių palankumą Siono reikalui. Antisemitizmas, pasireiškęs žemiausio luomo žydų persekiojimu, padėjo vyresniesiems juos valdyti ir laikyti baimėje. Jie netrukdė persekioti, bet tinkamą akimirką įsikišę gelbėdavo savo bendratikius. Atkreipkite dėmesį, kad per antisemitinius išpuolius žydų vadai niekada nenukenčia, nepraranda nei to, ką buvo pasiekę, nei savo oficialių administracinių pareigų. Tie patys vadai užsiundydavo „krikščionių mastifus“ prieš vargšus žydus. Tie mastifai palaikydavo tvarką bandoje ir taip padėjo stiprinti Siono vienybę.“

Pasinaudojau ir daugeliu Žoli puslapių su aprašytomis techninėmis detalėmis apie paskolų ir palūkanų mechanizmus. Nedaug ten supratau ir. nebuvau tikras, ar nuo tų laikų, kai rašė Žoli, mokesčiai nepasikeitė, bet pasitikėjau savuoju šaltiniu ir perdaviau Golovinskiui pluoštą lapų, tikėdamasis, kad tarp prasiskolinusių, o gal lupikautojų nuskriaustų prekeivių ar amatininkų atsiras atidžių skaitytojų.

Pagaliau ir Libre Parole  buvau ką tik perskaitęs straipsnį apie metropoliteno geležinkelį, kurį ketinta tiesti Paryžiuje. Tai buvo sena istorija, apie jį kalbėta dešimtmečius, bet tik devyniasdešimt septintųjų liepą patvirtintas oficialus projektas ir neseniai pradėta tiesti linija nuo Port de Venseno iki Port de Majo. Nedaug, bet jau buvo įsteigta „Metro“ įmonė, ir daugiau kaip prieš metus Libre Parole pradėjo kampaniją prieš pulką jos akcininkų žydų. Man pasirodė naudinga susieti žydų sąmokslą su metro, todėl brūkštelėjau: „Tuo metu visuose pasaulio miestuose bus metro ir požeminės perėjos: iš ten išsprogdinsime miestus su visomis institucijomis ir jų dokumentais.“

– Bet jei rabinai rinkosi Prahoje prieš daugelį metų, – paklausė Golovinskis, – iš kur jie galėjo žinoti apie metro?

– Pirmiausia, remiantis paskutine rabino kalbos versija, prieš dešimtį metų paskelbta Contemporain , susirinkimas Prahos kapinėse įvyko 1880 metais, tad, man regis, jau veikė Londono metro. Be to, gana, kad projekte nuskambėtų pranašiški balsai.

Golovinskui ši daug žadanti ištrauka nepaprastai patiko. Ir jis paklausė:

– Ar nemanot, kad daug šiuose dokumentuose išdėstytų minčių prieštarauja viena kitai? Tarkim, viena vertus, norima uždrausti prabangą, nereikalingus malonumus ir bausti už girtuoklystę, kita vertus, propaguojami sportas ir pramogos, girdomi darbininkai…

– Žydai visada ką nors pasako, o paskui iškart paneigia, jie melagiai iš prigimties. Bet jei surašysit ilgą dokumentą, žmonės vienu atsikvėpimu jo neperskaitys. Reikia stengtis, kad jie nuolat pasibodėtų kokiu vienu dalyku, o jei pasipiktina tuo, ką perskaitė šiandien, nebeatsimena, kuo piktinosi vakar. Be to, gerai įsiskaitęs pamatysit, kad Prahos rabinai nori pasinaudoti prabanga, pramogomis ir alkoholiu siekdami pavergti prastuomenę dabar , bet, perėmę valdžią, privers visus laikytis nuosaikumo.

– Teisybė, atleiskite.

– Taigi, šiuos dokumentus skaičiau ištisus dešimtmečius nuo pat vaikystės, todėl žinau visus jų atspalvius, – baigiau pagrįstai didžiuodamasis.

– Jūsų tiesa. Bet norėčiau baigti keletu labai griežtų teiginių, tuo, kas neužmirštama ir simbolizuoja žydų piktybiškumą. Pavyzdžiui: „Mūsų ambicijos beribės, godumas nežabotas, keršto troškimas negailestingas, o neapykanta begalinė.“

– Tiktų feljetonui. Ar tikrai manote, kad žydai, toli gražu nekvaili, imtų ir taip save pasmerktų?

– Aš dėl to per daug nesijaudinčiau. Rabinai kalba kapinėse įsitikinę, kad bedieviai jų negirdi. Jie nejaučia gėdos. Juk reikia, kad minios pasipiktintų.

 

 

– Bet norėčiau baigti keletu labai griežtų teigimų, tuo, kas neužmirštama ir simbolizuoja žydų piktybiškumą. Pavyzdžiui: „Mūsų ambicijos beribės, godumas nežabotas, keršto troškimas negailestingas, o neapykanta begalinė. “

 

Golovinskis buvo geras bendradarbis. Manė ar apsimetė manantis, kad mano dokumentai autentiški, bet nedvejodamas juos keitė, jei jam buvo naudinga. Račkovskis pasirinko tinkamą žmogų.

– Manau, turiu užtenkamai medžiagos parašyti vadinamiesiems rabinų susirinkimo Prahos kapinėse Protokolams.

Prahos kapinės slydo man iš rankų, bet tikriausiai bendradarbiavau jų šlovei. Su palengvėjimu pakviečiau Golovinskį vakarienės į Paillard , d’Anteno gatvės ir Italų bulvaro kampe. Brangu, bet rafinuota. Golovinskis įvertino poulet archiduc  ir canard à la presse  97. Bet atvykėlis iš plačiųjų stepių su tokiu pat malonumu prisikimštų choucroute  98. Būčiau sutaupęs ir nematęs, kaip padavėjai šnairuoja į garsiai čepsintį lankytoją.

Bet valgė išties pasigardžiuodamas, ir nežinia, ar nuo vyno, ar tikros, negaliu pasakyti, religinės ar politinės, aistros jo akys spindėjo iš susijaudinimo.

– Turėsime pavyzdinį tekstą, kuriame iškils visa jų tautinė ir religinė neapykanta. Šiuose puslapiuose neapykanta virte verda, tulžis liejasi, sakytum, iš perpildyto indo… Daugelis supras, kad atėjo galutinio sprendimo akimirka.

– Jau girdėjau šį posakį iš Osmano Bėjaus. Pažįstate jį?

– Esu girdėjęs. Betgi akivaizdu, kad toji prakeikta tauta bus sunaikinta bet kokia kaina.

– Račkovskis tam nepritaria, sako, žydų jam reikia gyvų, kad turėtų gerą priešą.

– Pasakos. Gerą priešą visada galima rasti. Juk nemanot, kad dirbdamas Račkovskiui pritariu visoms jo mintims. Jis pats man sakė, kad dirbdami dabartiniam šeimininkui turime rengtis tarnauti būsimam ponui. Račkovskis ne amžinas. Šventojoje Rusijoje yra radikalesnių už jį žmonių. Vakarų Europos vyriausybės pernelyg baugščios pasiryžti galutinio sprendimo akimirkai. Rusija, priešingai – kupina energijos, laukinių vilčių šalis, ten nuolat mąstoma apie visuotinę revoliuciją. Iš ten turime laukti lemiamo veiksmo, o ne iš tų prancūzų, kurie nesiliauja vograuti apie egalitė  ir iraternitė, ar iš tų netašytų vokiečių, nelinkusių daryti žygdarbių…

 

Nujaučiau tai nuo pat ano naktinio pokalbio su Osmanu Bėjumi. Gavęs senelio laišką abatas Baruelis nenorėjo paleisti į apyvartą jo kaltinimų, bijodamas masinių žudynių, bet senelis, ko gero, troško to, ką pranašavo Osmanas Bėjus ir Golovinskis. Gal senelis pasmerkė mane įgyvendinti jo svajonę. Dėl Dievo meilės, aišku, ne man, laimė, būtų tekę sunaikinti visą tautą, tačiau nors ir kukliai, prie to prisidėjau ir aš.

Galų gale toji veikla buvo pelninga. Žydai nebūtų man mokėję, kad sunaikinčiau visus krikščionis, svarsčiau, nes krikščionių labai daug, o jei tai ir būtų įmanoma, patys tuo pasirūpintų. O gerai apskaičiavus žydus sunaikinti gali pavykti.

Ne man būtų tekę tai daryti, nes (paprastai) vengiu fizinio smurto, bet gerai žinojau, kaip reikėtų tai atlikti, nes išgyvenau Komunos dienas. Tereikia gerai išmokytų ir išmuštruotų būrių, o tada kiekvieną sutiktą kumpanosį garbanių – prie sienos. Gal prie jos pakliūtų ir vienas kitas krikščionis, bet, kaip sakė tas vyskupas, turėjęs pulti albigiečių užimtą Bezjė, dėl tikrumo verčiau nudėti visus. Dievas atsirinks saviškius.

Kaip parašyta jų Protokoluose, tikslas pateisina priemones.

 

---------------------------

Išnašos:

 

93  Kaltinu! (pranc.).

 

94  Saugumui (pranc.).

 

95  Vokiečiai (niekinamai) (pranc.).

 

96  Visiems ir kiekvienam (pažodžiui – pusakliams ir barzdaskučiams) (lot.).

 

97  Erchercogo vištiena ir antienos vyniotinis (pranc.).

 

98  Rauginti kopūstai (pranc.).

------------------------------

Populiariausi