Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Praskaidrinta mintis (25 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

25

PRASKAIDRINTI MINTIS

 

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 18 ir 19 dienos įrašų

 

Tas, kuris Simoniniui per petį būtų skaitęs Dala Pikolos užrašus, čia būtų pamatęs, kaip nutrūko tekstas, tarsi ranka būtų nebepajėgusi nulaikyti plunksnos, ir toji pati, rašančiojo kūnui slystant ant grindų, nubrėžusi ilgą beprasmį vingį, pasibaigusį už lapo ant žalio rašomojo stalo fetro. Paskui, jau kitame puslapyje, rašė greičiausiai kapitonas Simoninis.

Kuris atsipeikėjo dvasininko drabužiais ir su Dala Pikolos peruku, dabar tikrai žinodamas esąs Simoninis. Ant stalo iškart pamatė atverstus paskutinius puslapius, išmargintus isterišku, vis labiau neįskaitomu tariamojo Dala Pikolos raštu, ir prakaitavo skaitydamas pašėlusiai plakančia širdimi, ir atsiminė viską iki pat tos vietos, kur abatas liovėsi rašęs ir jis (abatas) ar, tiksliau, jis (Simoninis) abu… ne, vienas iš jų…  apalpo.

Vos atsigavo ir protas pamažu prablaivėjo, viskas tapo aišku. Atitokęs suprato ir jau žinojo, kad jis ir Dala Pikola – vienas asmuo, o tai, ką praėjusį vakarą atsiminė Dala Pikola, dabar prisiminė ir jis, kitaip tariant, atsiminė, kad apsirengęs abato Dala Pikolos (ne to atsikišusiais dantim, kurį kažkada nužudė, bet kito, kurį prikėlė ir kuriuo ilgus metus dėjosi) drabužiais išgyveno juodųjų mišių siaubą.

Kas įvyko paskui? Gal per grumtynes Diana nutraukė jam peruką, gal tempdamas nelaimingosios kūną į kloaką nusimetė abitą, o paskui apdujęs instinktyviai grįžo į savo kambarį Mokytojo Alberto gatvėje ir atsibudo kovo dvidešimt antrosios rytą, negalėdamas suprasti, kur jo drabužiai.

Sueitis su Diana, jos niekingos kilmės atskleidimas ir būtinas, kone apeiginis nužudymas pakirto jėgas, ir tą pat vakarą jis prarado atmintį, tikriau, ją prarado ir Dala Pikola, ir Simoninis, ir šios dvi asmenybės visą mėnesį keitė viena kitą. Matyt, kaip nutikdavo ir Dianai, vieną būseną pakeisdavo kita, paskatinta priepuolio, epilepsijos proveržio, gal alpulio, bet jis to nesuvokė ir kaskart atsipeikėjęs kaip kitas asmuo manydavo paprasčiausiai pabudęs iš miego.

Daktaro Froido terapija veikė (nors šis to niekada taip ir nesužinos). Kaskart pasakodamas tam kitam sau pačiam atsiminimus, sunkiai lyg sapne traukiamus iš aptemusios atminties, Simoninis pasiekė lemiamą tašką, tą trauminę akimirką, kuri sukėlė amneziją ir pavertė jį dviem skirtingais asmenimis, kiekvienas iš jų atsimindavo dalį praeities, tik jis arba tas kitas, kuris vis tiek buvo jis pats, niekaip nepajėgė jų susieti, ir abudu stengėsi vienas nuo kito nuslėpti siaubingą užmaršties priežastį.

Prisiminęs Simoninis pasijuto išsekęs, o norėdamas įsitikinti išties atgimęs naujam gyvenimui užvertė dienoraštį ir nutarė išeiti iš namų, pasirengęs visokiems susitikimams, nes jau žinojo kas esąs. Jautė turįs gerai pavalgyti, bet tądien dar nenorėjo apsiryti, nes juslės buvo patyrusios sunkių išbandymų. Nelyginant Tebaidos eremitas jautė poreikį atgailauti. Tad nuėjo į Flicoteaux ir už trylika soldų pavalgė prastai, bet sočiai.

 

Grįžęs namo ant popieriaus atkūrė keletą paskutinių detalių. Tęsti dienoraštį, pradėtą, kad atsimintų tai, ką dabar žinojo, nebebuvo jokios prasmės, bet jau buvo įpratęs rašyti. Tikėdamas kito, Dala Pikolos buvimu, beveik mėnesį puoselėjo iliuziją turintis su kuo pasikalbėti, o kalbėdamasis suvokė, koks buvo vienišas nuo pat vaikystės. Galbūt (drįsta spėti Pasakotojas) susidvejino norėdamas įgyti pašnekovą.

Dabar atėjo akimirka susivokti, kad Kito nėra, o dienoraštis – vienišiaus pramoga. Tačiau su tokia vienatve jau buvo apsipratęs, tad nutarė ir toliau jos laikytis. Nepasakytum, kad būtų save itin mylėjęs, tačiau kitais dygėjosi, tad save galėjo pakęsti.

 

Nužudęs tikrąjį Dala Pikolą tapo juo pats, Lagranžui paprašius pasirūpinti Bulanu. Pamanė, kad tokiomis aplinkybėmis dvasininkas sukels mažiau įtarimų už pasaulietį. Be to, jam patiko grąžinti į šį pasaulį tą, kurį pats iš jo pašalino.

Nusipirkęs namą ir krautuvę Mobero aklagatvyje, iš pradžių durimis ir kambariu iš Mokytojo Alberto gatvės pusės nesinaudojo, pasirinko Mobero aklagatvio adresą ir įkūrė krautuvėlę. Bet atsiradus Dala Pikolai apstatė kambarį nebrangiais baldais ir jame įrengė vaiduoklišką savojo abato šmėklos būstą.

Dala Pikola buvo naudingas ne tik smalsauti satanistų ar okultistų aplinkoje, pakviestas artimų (ar tolimų) giminaičių jis teikdavo mirštantiesiems Paskutinį patepimą, o šie paskui pagal Simoninio suklastotą dokumentą paveldėdavo turtus, ir, jei kas būtų suabejojęs netikėtu dokumentu, jį būtų patvirtinęs bažnyčios tarnas, prisiekęs, jog testamentas atitinkąs paskutinę mirštančiojo pašnibždėtą valią. O prasidėjus Taksilio istorijai Dala Pikola tapo nepamainomas ir iš tikrųjų daugiau nei dešimtmetį vadovavo visam darbui.

Apsimetęs Dala Pikola Simoninis suartėjo ir su tėvu Bergamaskiu, ir su Hebuternu, nes persikūnydavo labai vykusiai. Dala Pikola neaugino barzdos, turėjo šviesius plaukus, tankius antakius ir, svarbiausia – nešiojo akinius akis slepiančiais mėlynais stiklais. Negana to, sumaniai pakeitė rašyseną, rašė smulkesniu, kone moterišku braižu ir išmoko kalbėdamas keisti balsą. Išties būdamas Dala Pikola Simoninis ne tik kalbėjo ir rašė kitaip, jis kitaip ir mąstė, tad visiškai susitapatindavo su vaidmeniu.

Gaila, bet dabar Dala Pikola turės išnykti (toks visų abatų šiuo vardu likimas), bet Simoninis viską turėjo sunaikinti todėl, kad ištrintų iš atminties traumą sukėlusius gėdingus įvykius, kad Velykų pirmadienį Taksilis kaip pažadėjęs ketino viešai viską paneigti, ir pagaliau todėl, kad pradanginus Dianą verčiau sunaikinti visus to sąmokslo pėdsakus, jei kartais kam nors kiltų kokių nepatogių klausimų.

Tam beliko sekmadienis ir kitos dienos rytas. Persirengęs Dala Pikola išsirengė susitikti su Taksiliu, šis beveik mėnesį kas dvi tris dienas važinėdamas į Otejį niekaip nerasdavo nei Dianos, nei jo paties ir iš senosios moteriškės nieko nesužinojęs ėmė būgštauti, kad tuodu bus pagrobę masonai. Susitikęs su Taksiliu pasakė iš Diu Morjė galų gale gavęs Dianos šeimos adresą Čarlstone ir radęs būdą išplukdyti ją į Ameriką. Pačiu laiku, tad Taksilis galės viešai atskleisti visas apgaules. Davė jam penkis tūkstančius frankų avanso iš pažadėtųjų septyniasdešimt penkių tūkstančių ir susitarė kitos dienos popietę susitikti Geografų draugijoje.

Paskui vis dar kaip Dala Pikola nuvykęs į Otejį didžiai nustebino senolę, irgi beveik mėnesį nemačiusią nei jo, nei Dianos ir nežinojusią, ką pasakyti vargšui dažnai ten užsukančiam Taksiliui. Jai papasakojo tą pačią istoriją kaip ir Taksiliui: Diana atrado šeimą ir grįžo į Ameriką. Dosnus išeitinis mokestis senę užčiaupė, ji susirinko skudurus ir tą pačią popietę išsikraustė iš namų.

Vakarop Simoninis sudegino visus draugijos dokumentus, sunaikino pėdsakus, o vėlyvą vakarą nunešęs atidavė Gavialiui Dianos skrynią su drabužiais bei niekniekiais. Skudurininkas niekada neklausia, iš kur atsirado jam į rankas patekę daiktai. Rytą Simoninis nuvyko pas namo šeimininką, pasakė turįs netikėtą užduotį vykti į tolimus kraštus, todėl namo nebenuomos, ir neatsikalbinėdamas sumokėjo už pusmetį. Kartu su šeimininku nuvažiavo patikrinti, ar baldai ir sienos nenuniokoti, šeimininkas atsiėmė raktus ir dukart pasukęs užrakino duris.

Beliko (antrąkart) „nužudyti“ Dala Pikolą. Niekų darbas. Simoninis nusivalė abato grimą, pakabino koridoriuje abitą, ir štai Dala Pikola išnyko nuo žemės paviršiaus. Apdairiai išnešė iš buto klauptą bei maldaknyges ir perkėlęs į krautuvėlę pavertė prekėmis, skirtomis neįtikėtiniems pirkėjams, taip įsitaisė prieglobstį, kurį galės panaudoti kitiems įsikūnijimams.

Iš visos istorijos nieko nebeliko, nebent Taksilio ir Batajo atsiminimai. Tačiau po išdavystės Batajis tikrai nebepasirodys, o Taksilio istorija turėjo pasibaigti jau šiandien po pietų.

 

Balandžio devynioliktosios popietę apsirengęs įprastais drabužiais Simoninis nuėjo pasimėgauti Taksilio pasitraukimo spektakliu. Be Dala Pikolos, Taksilis pažinojo tik notarą Furnjė – bebarzdį, rudaplaukį, su dviem auksiniais dantimis; barzdotą Simoninį matė tik kartą, atėjęs padirbti Hugo ir Blanko laiškų prieš gerus penkiolika metų, tad raštininko veidą greičiausiai jau buvo užmiršęs. Todėl Simoninis, dėl visa ko prisiklijavęs žilą barzdą ir užsidėjęs mokslininko išvaizdą teikiančus žalius akinius, ramiai sėdėdamas parteryje galėjo mėgautis reginiu.

Apie tą įvykį buvo pranešę visi laikraščiai. Salėje prisigrūdo smalsuolių, Dianos Vogan sekėjų, masonų, žurnalistų ir netgi arkivyskupo ir apaštališkojo nuncijaus atstovų.

Kaip būdinga pietiečiams, Taksilis kalbėjo laisvai, pasitikėdamas savimi. Stebindamas auditoriją, laukiančią, kad pristatys Dianą ir patvirtins viską, ką išspausdino per pastaruosius penkiolika metų, jis leidosi į polemiką su katalikų žurnalistais, o savo pareiškimą pradėjo taip: „Verčiau juoktis nei verkti, kaip sako liaudies išmintis.“ Pabrėžė linkęs mistifikuoti (juk ne veltui esame Marselio vaikai, tarė publikai juokiantis). O kad įtikintų susirinkusiuosius esąs sukčius, pasigardžiuodamas papasakojo istoriją apie ryklius prie Marselio ir apie miestą Lemano ežero dugne. Bet niekas neprilygo didžiausiai jo gyvenimo mistifikacijai. Tad leidosi pasakoti apie savo tariamą atsivertimą ir kaip apgavęs nuodėmklausius bei dvasiškuosius ganytojus, atsiųstus įsitikinti jo atgailos nuoširdumu.

Iš pradžių jį nutraukė juokas, o paskui nuolat trikdė audringi besipiktinančių dvasininkų protestai. Vieni stojosi ir ėjo iš salės, kiti grasino iškėlę aukštyn kėdes, lyg norėtų jį nulinčiuoti. Žodžiu, didžiulė sumaištis, kurią Taksilis dar mėgino perrėkti pasakodamas, kaip norėdamas įtikti Bažnyčiai po Humanum Genus  enciklikos nutaręs apkalbėti masonus. Bet iš esmės ir masonai turėtų būti man dėkingi, pasakė, nes paviešinęs jų apeigas paskatinau juos pagaliau apsispręsti atsisakyti pasenusių įpročių, keldavusių juoką kiekvienam pažangiai mąstančiam masonui. O dėl katalikų – kaip įsitikinau per pirmąsias savo atsivertimo dienas, daugelis iš jų mano, kad Didysis Pasaulio Architektas, Aukščiausioji masonų būtybė – velnias. Man teliko papildyti jų tikėjimą savais pramanais.

Sumaištis tęsėsi. Taksiliui pacitavus pokalbį su Leonu XIII (popiežius paklausė: „Ko norėtum, sūnau?“ o Taksilis atsakė: „Šventasis Tėve, mirti prie jūsų kojų šią pat akimirką man būtų pati didžiausia laimė!“) pavieniai riksmai virto choru, rėkiančiu: „Gerbkite Leoną XIII, neturite teisės tarti jo vardą!“ vieni niršo: „Ir mes to klausomės? Šlykštu!“, kiti dejavo: „O, niekšas! O, koks ištvirkėlis!“, o dauguma kikeno.

– Šitaip, – pasakojo Taksilis, – užauginau šiuolaikinio liuciferizmo medį, į kurį įskiepijau paladistų apeigas, – ir viską prasimaniau nuo pirmos iki paskutinės eilutės.

Paskui papasakojo, kaip senas draugas girtuoklis tapo daktaru Bataju, kaip išgalvojo Sofi Valder, arba Safo, galiausiai kaip pats parašė visas Dianos Vogan pasirašytas knygas. Pasakė, kad Diana tebuvusi protestantė mašininkė, amerikiečių rašomųjų mašinėlių fabriko atstovė, protinga moteris, sąmojinga ir elegantiškai paprasta, kaip ir dauguma protestantų. Jis jai pasakojęs visokias velniavas, jai tai pasirodė smagu, ir ji sutiko bendradarbiauti. Galiausiai įsigyveno į tą suktybę, mėgaudamasi susirašinėjo su vyskupais ir kardinolais, gavo laiškų net nuo paties popiežiaus sekretoriaus, pranešinėjo Vatikanui apie liuciferistų sąmokslus…

– Pamatėm, kad ir masonai patikėjo mūsų fantazijomis, – tęsė Taksilis. – Dianai atskleidus, jog Didysis Čarlstono meistras paskyrė Adrianą Lemi savo įpėdiniu didžiajame liuciferistų pontifikate, kai kurie italų masonai, iš jų ir parlamento narys, šią žinią priėmę labai rimtai, nusiskundė, kad Lemi, jiems apie tai nepranešęs, Sicilijoje, Neapolyje ir Florencijoje įkūrė tris Aukščiausias nepriklausomas paladistų tarybas, o panelę Vogan išrinko garbės nare. Liūdnai pagarsėjęs Mardžota parašė pažįstąs panelę Vogan, nors aš tik papasakojau, kad juodu neva buvo susitikę, ir jis lengvai tuo patikėjo. Leidėjus irgi suvedžiojau, bet jiems nėra ko gailėtis, nes mano dėka išspausdino veikalus, galinčius rungtis su „Tūkstančiu ir viena naktimi“.

Ponai, – tęsė, – supratę, kad esame apgauti, geriausia, ką galime padaryti, tai juoktis kartu su visais. Pone abate Garnjė, – kreipėsi į vieną aršiausių salėje sėdinčių savo kritikų, – taip piktindamasis tik sukeliat juoką.

– Niekšas, – rėkė Garnjė mojuodamas lazda, o draugai stengėsi jį sutramdyti.

– Kita vertus, – ramiai tęsė Taksilis, – negalite kritikuoti tų, kurie patikėjo mūsų įšventinimo ceremonijoje pasirodžiusiais velniais. Argi dorieji krikščionys netiki, kad Šėtonas nuskraidino patį Jėzų Kristų kalno viršūnėn ir parodė visas žemės karalystes? Ir kaip galėjo visas jas parodyti, jei žemė yra apvali?

– Bravo! – šaukė vieni.

– Bent nepiktžodžiaukit, – rėkė kiti.

– Ponai, – baigė Taksilis, – prisipažįstu įvykdęs vaikžudystę: paladizmas mirė, nes jo tėvas jį nužudė.

 

…Diana tebuvusi protestantė mašininkė, amerikiečių rašomųjų mašinėlių fabriko atstovė, protinga moteris, sąmojinga ir elegantiškai paprasta, kaip ir dauguma protestantų.

 

Triukšmas pasiekė kulminaciją. Užsilipęs ant kėdės abatas Garnjė mėgino rėžti susirinkusiesiems pamokslą, bet vieni ėmė juoktis, kiti grasinti ir nustelbė jo balsą. Taksilis liko ant pakylos ir kalbėjo išdidžiai žvelgdamas į siautėjančią minią. Tai buvo jo šlovės akimirka. Jei norėjo būti vainikuotas kaip apgaulės karalius, savo tikslą pasiekė.

Išdidus žvelgė į visus, einančius pro šalį, grūmojančius kumščiais ar lazdomis, šaukiančius: „Ar jums ne gėda?“ – nutaisęs nesuprantančio žmogaus išraišką. Ko jam gėdytis? Kad visi apie jį kalba?

Tačiau smagiausia iš visų buvo Simoniniui, mąstančiam apie tai, kas Taksilio laukia artimiausiomis dienomis.

Marselietis ieškos Dala Pikolos, trokšdamas žadėtų pinigų. Bet nežinos, kur jį rasti. Nuvykęs į Otejį ras tuščius namus, gal juose jau gyvens kas nors kitas. Taksilis nenumanė, kad Dala Pikola gyveno Mokytojo Alberto gatvėje. Nežinojo, kur rasti notarą Furnjė, ir jam niekada nebūtų toptelėję susieti notarą su tuo, kuris prieš daug metų jo prašymu padirbo Hugo laišką. Bulanas prapuolė. Taksilis nė nenutuokė, kad su šia istorija susijęs Hebuternas, jo manymu, lyg ir kažkoks masonų dignitorius, ir niekada negirdėjo, kad egzistuoja toks tėvas Bergamaskis. Žodžiu, Taksilis nesuves galų, iš ko išreikalauti jam priklausantį atlygį, o Simoninis susižers ne pusę, bet visą sumą (deja, išskyrus avansu išmokėtus penkis tūkstančius frankų).

Buvo malonu galvoti, kaip nelaimėlis sukčius blaškysis po Paryžių, ieškodamas nesamų abato, notaro, satanisto, paladistės, kurių lavonai dūla nežinomoje kloakoje, ar Batajo, kuris net ir blaivus surastas nieko negalėtų pasakyti, ir pluošto kažkur prasmegusių frankų. Keikiamas katalikų, įtarinėjamas masonų, pagrįstai būgštavusių naujo atsivertimo, gal prasiskolinęs spaustuvininkams, neturėdamas, kur priglausti savo suprakaitavusią galvą.

Tačiau, mąstė Simoninis, tas nenaudėlis marselietis to nusipelnė.

 

Populiariausi