Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Naktinės mišios (24 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

24

NAKTINĖS MIŠIOS

 

1897 metų balandžio 17 diena

 

Brangusis kapitone,

paskutiniuose puslapiuose aprašėte neįtikėtinai daug įvykių, ir akivaizdu, kad tai jūsų išgyventos istorijos, o aš išgyvenau kitas. Neabejoju, kad jums pranešdavo (kaipgi kitaip, jei Taksilis ir Batajis sukėlė tiek triukšmo), kas vyko su manimi, ir gal todėl atsimenate daugiau, nei man pavyksta atkurti.

Jei dabar 1897 metų balandis, tai su Taksiliu ir Diana išgyvenau gerus dvylika metų, per kuriuos nepaprastai daug nutiko. Pavyzdžiui, kada pašalinome Bulaną?

Ko gero, praėjus metams nuo Le Diable  leidybos pradžios. Vieną vakarą Bulanas atvažiavo į Otejį visas sukrėstas, be paliovos šluostydamas nosinaite lūpas, ant kurių kaupėsi balkšvos putos.

– Aš miręs, – pasakė, – mane žudo.

Daktaras Batajis nusprendė, kad padori taurė stipresnio gėrimo grąžins jam pusiausvyrą, Bulanas neatsisakė, paskui užsikirsdamas papasakojo apžavų ir burtų istoriją.

Kartą jau buvo užsiminęs apie prastus santykius su Stanislasu de Guaita ir jo kabalistiniu rozenkreicerių ordinu bei su Žozefinu Peladanu, kuris būdamas atskalūniškos dvasios paskui įkūrė katalikišką rozenkreicerių ordiną – apie tuodu veikėjus nemažai skelbta Le Diable  leidiniuose. Manau, kad Peladano rozenkreiceriai ir Vintraso sekta, kurios vyriausiuoju šventiku tapo Bulanas, mažai kuo skyrėsi: visi jie vilkėjo kabalistiniais ženklais išmargintus arnotus, tad buvo sunku dorai susigaudyti, ar yra Viešpaties Dievo, ar velnio pusėje, bet gal kaip tik todėl Bulanas susikirto su Peladano šalininkais. Jie ganėsi tuose pačiuose plotuose ir viliojo tas pačias paklydusias sielas.

Ištikimi Guaitos draugai apibūdino jį kaip rafinuotą didiką (buvo markizas), kolekcionuojantį pentagramomis pažymėtus grimuarus, Lulo ir Paracelso veikalus, savo juodosios ir baltosios magijos mokytojo Elifaso Levio rankraščius bei kitus itin retus magijos darbus. Kalbėta, kad gyveno nedideliame butuke pirmame aukšte Triudeno aveniu, priimdavo tik okultistus, o kartais ištisas savaites niekur nesirodydavo. Pasak kitų, kaip tik ten jis kovojo su spintoje įkalinta šmėkla ir, pripampęs alkoholio bei morfijaus, suteikdavo turinį savo kliedesių pagimdytiems vaiduokliams.

Tai, kad jis užsiėmė tamsiaisiais mokslais, bylojo ir jo „Esė apie prakeiktus mokslus“ pavadintas darbas, kuriame atskleidė liuciferiškas ar liuciferoniškas, šėtoniškas ar satanistines, velniškas ar velnioniškas Bulano pinkles, o jį patį vaizdavo kaip iškrypėlį, „ištvirkavimą pavertusį liturgine praktika“.

 

…jis kovojo su spintoje įkalinta šmėkla ir, pripampęs alkoholio bei morfijaus, suteikdavo turinį savo kliedesių pagimdytiems vaiduokliams.

 

Ši istorija buvo sena, nes Guaita su sekėjais Bulanui pasmerkti „įšventintųjų teismą“ sukvietė 1887 metais. Ar jų nuosprendis buvo moralinis? Jau kurį laiką Bulanas teigė, kad jis buvęs fizinis, ir sakė esąs be paliovos puolamas, varstomas, žeidžiamas okultinių fluidų, neapčiuopiamos prigimties aksčių, Guaitos ir jo sekėjų svaidomų į jį net iš labai toli.

Tad Bulanas jautėsi galutinai išsekęs.

– Kas vakarą prieš užmigdamas jaučiu smūgius, kumščius, antausius, ir patikėkit – tai ne mano ligotų juslių iliuzija, nes tuo pat metu manasis katinas dūksta lyg elektros kratomas. Žinau, kad Guaita nulipdė vaškinę figūrą ir varsto ją adata, o mane kankina diegliai. Bandžiau pasiųsti jam kerus, kad apaktų, bet Guaita pajuto pinkles, šiame mene jis už mane galingesnis ir grąžino apžavus atgal. Dabar mano akys temsta, dūstu, nežinau, kiek dar gyvensiu.

Nežinojome, ar jis kalba tiesą, bet ne tai buvo svarbiausia. Atrodė, kad vargšeliui išties riesta. Tuomet Taksiliui toptelėjo viena geniali mintis.

– Apsimeskite mirusiuoju, – pasakė. – Per savo patikimus asmenis praneškit išleidęs dvasią viešėdamas Paryžiuje, nebegrįžkit į Lioną, susiraskit prieglobstį čia, mieste, nusiskuskit ūsus ir barzdą, pakeiskit tapatybę. Kaip ir Diana, atsibusite jau kitas asmuo, bet kitaip negu Diana, juo ir pasilikit. Tada Guaita su savo draugeliais patikėję, kad numirėt, liausis jus kamavę.

– O kaip gyvensiu, jei negrįšiu į Lioną?

– Gyvensite su mumis čia, Otejyje, bent jau kol nurims audra ir atsiskleis jūsų priešai. Dianai prireikia vis daugiau pagalbos, o čia kiekvieną dieną būsit naudingesnis, nei retkarčiais apsilankydamas.

– Tačiau jei turite ištikimų draugų, – pridūrė Taksilis, – prieš dėdamasis mirusiuoju parašykit laiškus, įspėdamas apie savo mirtį ir be užuolankų apkaltindamas Guaitą su Peladanu, idant jūsų nepaguodžiami sekėjai pradėtų kampaniją prieš žudikus.

Taip ir nutiko. Vienintelis asmuo, žinojęs apie šią veidmainystę, buvo madam Tibo, Bulano padėjėja, šventike, patikėtinė (gal ir daugiau), jo draugams paryžiečiams pateikusi jaudinamą pasakojimą apie šio agoniją, ir nežinau, kaip ji susitvarkė su jo sekėjais Lione, gal užsakė užkasti tuščią karstą. Netrukus vienas iš Bulano draugų ir jo gynėjų, toks Hiuismansas, madingas rašytojas, priėmėją guvernante, ir esu tikras, jog tais vakarais, kai būdavau ne Otejyje, ji atvykdavo pasimatyti su savo senuoju bendrininku.

Išgirdęs apie Bulano mirtį žurnalistas Žiulis Bua užsipuolęs Guaitą laikraštyje Gil Blas  apkaltino raganavimu ir Bulano nužudymu, o Figaro  išspausdino pokalbį su Hiuismansu, kuris išsamiai išaiškino Guaitos apžavų poveikį. Bua tame pačiame Gil Blas  nesiliovė kaltinti ir reikalavo palaikų autopsijos, norėdamas pamatyti, ar Bulano kepenys ir širdis tikrai išvarpytos Guaitos fluidų strėlių, ir ragino pradėti teismo tyrimą.

Guaita atsikirto tame pat Gil Blas,  ironizuodamas savo žudikiškas galias („taigi, taip, pasitelkęs velnišką meną išgaunu subtiliausius nuodus, paverčiu juos pragaištingais garais, kuriuos šimto mylių nuotoliu pučiu į savo priešų šnerves, esu ateinančio amžiaus Žilis de Rė“), ir iškvietė dvikovon Hiuismansą su Bua.

Batajis kikendamas pareiškė, kad visos tos magiškos galios, tiek vienų, tiek ir kitų, dar niekam nepadarė nė menkiausio įdrėskimo, bet viename iš Tulūzos laikraščių pasirodė straipsnis, jog kažkas išties raganauja: Bua važiuojant į dvikovą, vienas iš lando traukiančių žirgų krito be jokios priežasties, buvo įkinkytas kitas, bet ir tas parpuolė ant žemės, lando apsivertė, ir Bua atvyko į dvikovos vietą visas apdraskytas ir nusėtas mėlynėmis. Dar kalbėta, kad jo kulka pistoleto vamzdyje įstrigo dėl antgamtinių jėgų.

Bulano draugai parašė į laikraščius ir apie tai, kad Peladano rozenkreiceriai Dievo Motinos katedroje laikę mišias, bet per pakylėjimą grėsmingai mojavę durklais prieš altorių. Ką gali žinoti. Le Diable  knygelėms tokios naujienos buvo gardus kąsnelis, be to, įtikinamesnės už tas, su kuriomis skaitytojai jau buvo apsipratę. Bet reikėjo be didesnių skrupulų įtraukti į tai ir Bulaną.

– Jūs miręs, – pasakė Batajis, – ir viskas, kas apie šią mirtį bus pasakyta, neturėtų jūsų dominti. Be to, jei vieną dieną vėl pasirodytumėte, būsime sukūrę tokią paslapties aurą, kuri jums bus naudinga. Todėl nesirūpinkit, ką rašysim, nes tai ne apie jus, o apie tokį veikėją Bulaną, kuris nebeegzistuoja.

Bulanas sutiko ir tikriausiai narciziškai klejodamas džiūgavo skaitydamas, ką Batajis prasimano apie jo okultinę veiklą. Nors atrodė pakerėtas vien Dianos. Liguistai nesitraukė nuo jos nė per žingsnį, ir baiminausi matydamas, kaip ją vis labiau užvaldo jo fantazijos, lyg ji ir taip gyventų neatitrūkusi nuo tikrovės.

 

…sakė esąs be paliovos puolamas, varstomas, žeidžiamas okultinių fluidų, neapčiuopiamos prigimties aksčių, Guaitos ir jo sekėjų svaidomų į jį net iš labai toli.

 

* * *

 

Teisingai aprašėte viską, kas nutiko paskui. Katalikų pasaulis pasidalijo perpus, ir viena pusė pradėjo abejoti pačiu Dianos Vogan egzistavimu. Po Hakso išdavystės Taksilio pastatyta pilis ėmė griūti. Mus persekiojo priešininkų skalijimas, o sykiu ir Dianos mėgdžiotojai, tokie kaip jūsų minėtasis Mardžota. Supratome kiek perlenkę lazdą: sunkoka suvirškinti mintį apie trigalvį velnią, puotaujantį su italų vyriausybės vadovu.

Keliskart susitikęs su tėvu Bergamaskiu įsitikinau, kad Civiltà Cattolica jėzuitai dar pasiryžę remti Dianą, tačiau prancūzų jėzuitai (gana perskaityti jūsų cituojamą tėvo Portaljė straipsnį) jau nutarė šią istoriją numarinti. Trumpai pasikalbėjęs su Hebuternu supratau, kad ir masonai laukia nesulaukia šio farso pabaigos. Katalikai norėjo viską užbaigti tyliai, kad dar labiau nediskredituotų savo hierarchų, o masonams reikėjo, kad viskas būtų paneigta kuo griausmingiau ir Taksilio keleto metų antimasoniška propaganda virstų niekingomis blevyzgomis.

Taip vieną dieną gavau iš karto du laiškelius. Viename – atsiųstame tėvo Bergamaskio – parašyta: „Suteikiu jums teisę sumokėti Taksiliui penkiasdešimt tūkstančių frankų, kad viską užbaigtų. Broliškai Kristuje, Bergamaskis.“ Kitas – Hebuterno – įsakmiai liepė: „Pabaikime šią istoriją. Sumokėkit Taksiliui šimtą tūkstančių frankų, jei jis viešai prisipažins viską prasimanęs.“

Turėjau dvigubą užnugarį, tereikėjo veikti, žinoma, prieš tai gauti mane įgaliojusiųjų pažadėtus pinigus.

Hakso išdavystė palengvino užduotį. Dabar beliko tik įkalbėti Taksilį atsiversti ar dar kartą išversti kailį – kaip pažiūrėsi. Kaip ir pradėdamas visą tą reikalą, turėjau šimtą penkiasdešimt tūkstančių frankų, o Taksiliui septyniasdešimt penkių tūkstančių buvo per akis, nes žinojau ir už pinigus įtikinamesnių argumentų.

– Taksili, praradome Haksą, ir būtų žiauru iškelti Dianą į viešumą. Pagalvosiu, kaip ją pašalinti, bet labiau nerimauju dėl jūsų: girdėjau, masonai nusprendė su jumis susidoroti, o pats rašėte, koks siaubingas jų kerštas. Anksčiau būtumėt galėjęs tikėtis katalikų globos, dabar, pats matote, net jėzuitai traukiasi. Tačiau jums pasitaikė ypatinga proga: viena masonų ložė – ir neklauskit, kokia, nes tai labai slapta – pasirengusi sumokėti septyniasdešimt penkis tūkstančius frankų, jei viešai paskelbsite iš visų pasišaipęs. Turbūt suprantate, kad masonams tai naudinga: jie nusivalys jūsų apdrabstytą mėšlą ir suvers ant katalikų, kurie pasirodė esantys tokie lengvatikiai. O jums tokio posūkio sukelta reklama padės būsimus kūrinius parduoti dar geriau už buvusius, kurių katalikai pirko vis mažiau. Atsikovosite skaitytojus antiklerikalus ir masonus. Apsimoka.

Ilgai įtikinėti nereikėjo: Taksilis buvo juokdarys, ir mintis apie naujas juokdarystes jam kėlė akivaizdų džiaugsmą.

– Brangus abate, paklausykit, išsinuomosiu salę ir pranešiu spaudai, kad tokią ir tokią dieną joje pasirodžiusi Diana Vogan pristatys žiūrovams demono Asmodėjo nuotrauką, kurią padarė pačiam Liuciferiui leidus! Plakate pažadėsiu, kad vienas iš atėjusiųjų laimės keturių šimtų frankų vertės rašomąją mašinėlę, tačiau jokios mašinėlės nebus, nes prisistatęs pranešiu, jog Dianos nėra, o jei nėra, suprantama, nėra ir rašomosios mašinėlės. Jau matau tą sceną: atsidursiu visų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Nuostabu. Duokit man laiko tinkamai pasirengti ir (jei galėtumėt) paprašykit avanso iš tų septyniasdešimt penkių tūkstančių išlaidoms padengti…

Kitą dieną Taksilis nusižiūrėjo Societé de Géographie  salę, bet ši buvo laisva tik Velykų pirmadienį. Atmenu, pasakiau jam:

– Tai beveik po mėnesio, iki tol niekur nesirodykit, kad nesukeltumėte daugiau kalbų. O aš pagalvosiu, ką daryti su Diana.

Taksilis akimirką dvejojo virpindamas lūpą, o su ja virpėjo ir ūsai.

– Juk nesiruošiate… pašalinti Dianos, – išlemeno.

– Kokios nesąmonės, – atsakiau. – Neužmirškite, esu vienuolis. Grąžinsiu ją ten, iš kur buvau paėmęs.

Man pasirodė, kad mintis apie Dianos netektį jį trikdė, bet masonų keršto baimė buvo stipresnė už potraukį prie Dianos. Jis ne tik nenaudėlis, bet ir bailys. Kaip būtų reagavęs, jei būčiau pasakęs ketinantis pašalinti Dianą? Gal bijodamas masonų būtų pritaręs šiai minčiai. Kad tik ne jam tektų tą daryti.

Velykų pirmadienis bus balandžio devynioliktoji. Atsisveikindamas su Taksiliu kalbėjau, esą teks laukti beveik mėnesį, tad mudu buvome susitikę kovo devynioliktąją ar dvidešimtąją. Šiandien balandžio šešioliktoji. Tad praeitų dešimties metų įvykius pamažėle atkūriau maždaug iki pastarojo mėnesio. Ir jei šis dienoraštis turėjo padėti rasti ir mano, ir jūsų dabartinio sutrikimo priežastis, tuomet nieko neįvyko. O gal lemtingasis įvykis nutiko kaip tik per pastarąsias keturias savaites.

Dabar jaučiuosi taip, lyg bijočiau atsiminti daugiau.

 

Balandžio 17 diena, auštant

 

Kol Taksilis piktas blaškėsi po namus, Diana nesuprato, kas vyksta. Pramainiui apimama tai vienos, tai kitos būsenos, išplėstomis akimis stebėjo mūsų slaptas sueigas, o atsipeikėdavo, regis, tik kokiam ištartam vardui ar vietovardžiui kažką blankiai nušvietus jos galvoje.

Ji daugiausia vegetavo, išlaikė tik vieną gyvulišką instinktą – kaskart audringesnį geidulingumą, kurį nutaikydavo į bet ką: Taksilį, Batajį, kai šis dar buvo su mumis, be abejo, Bulaną, taip pat, nors stengiausi nesuteikti nė menkiausios dingsties, ir į mane.

Mūsų draugijoje Diana atsidūrė vos dvidešimties, dabar jai buvo daugiau kaip trisdešimt penkeri. Taksilis vis nešvankiau šypsodamasis kalbėjo, kad bręsdama ji tapo dar žavesnė, tarytum trisdešimties sulaukusi moteris dar būtų geidžiama. Gal jam natūralus jos gyvybingumas atrodė kupinas paslaptingos traukos.

Tačiau apie tokius iškrypimus neišmanau. Viešpatie, kodėl atsimenu kūną moters, turėjusios mums tarnauti tik kaip apgailėtinas įnagis?

 

* * *

 

Minėjau, kad Diana nesuvokė, kas vyksta. Gal klydau: kovą turbūt todėl, kad nebematė nei Taksilio, nei Batajo, ji įsisiautėjo. Ištikta isterijos priepuolio, kalbėjo apie apsėdusį žiaurų demoną, žeidžiantį ją, kandžiojantį, sukiojantį kojas, mušantį per veidą, ir rodydavo mėlynes po akimis. Ant delnų atsirado stigmas primenančių žaizdų. Klausinėjo, kodėl pragaro jėgos taip žiauriai puola Liuciferiui ištikimą paladistę, ir graibstė mane už abito lyg melsdama padėti.

Prisiminiau Bulaną, geriau už mane nusimaniusį apie apžavus. Išties, vos tik jį pasikviečiau, Diana, suėmusi už rankų, pradėjo drebėti. Jis uždėjo delnus jai ant sprando, švelniai kalbėdamas nuramino, paskui spjovė į burną.

– Dukra, iš kur žinai, kad tave taip kankina tavo viešpats Liuciferis? – paklausė. – Ar nemanai, kad iš paniekos tavajam paladistės tikėjimui tave baudžiantis priešas yra tobulas Priešas, kitaip tariant, tas Vienis, kurį krikščionys vadina Jėzum Kristum, o gal kuris nors iš tariamų jo šventųjų?

– Bet, pone abate, – sutrikusi kalbėjo Diana, – todėl ir esu paladistė, kad nepripažįstu jokių to nedorėlio Kristaus galių ir net atsisakiau perverti durklu ostiją, nes beprotiška pripažinti, kad koks nors asmuo išties gali įsikūnyti miltų paplotėlyje.

– Klysti, dukra. Tik pažiūrėk, kaip elgiasi krikščionys: jie pripažįsta Kristaus viešpatavimą, bet neatmeta ir velnio buvimo, negana to, bijojo pinklių, priešiškumo, gundymo. Ir mes turime taip elgtis: tikėti mūsų viešpaties Liuciferio galia, nes tikime, jog dvasiškai egzistuoja jo priešas Adonajus, gal net kaip Kristus, ir reiškiasi piktadarybėmis. Todėl turi nusižeminti ir sutrypti savo priešo atvaizdą vieninteliu Liuciferio išpažintojui leistinu būdu.

– Kaip?

– Per juodąsias mišias. Mūsų viešpaties Liuciferio palankumą gali pelnyti tik per juodąsias mišias atmesdama krikščionių Dievą.

Diana tuo patikėjo, ir Bulanas paprašė leisti ją nusivesti į satanistų sueigą, tikindamas, kad satanizmo, liuciferizmo ar paladizmo tikslai ir apvalantis poveikis – vienodi.

Nenorėjau, kad Diana išeitų iš namų, betgi reikėjo jai leisti atsikvėpti.

 

* * *

 

Užklumpu abatą Bulaną slapta šnekučiuojantis su Diana. Jis klausia:

– Ar vakar tau patiko?

Kas nutiko vakar?

Abatas tęsia:

– Kaip tik rytoj vakare turėsiu laikyti kitas iškilmingas mišias supasaulietintoje  Pasi bažnyčioje. Nuostabus vakaras, kovo dvidešimt pirmoji, pavasario lygiadienis, kupina magijos diena. Bet jei sutinki jose dalyvauti, turiu dvasiškai tave tam parengti dabar vienumoje, per išpažintį.

Išėjau, o Bulanas liko su ja ilgiau nei valandą. Pagaliau pakvietęs mane pasakė, jog Diana sutiko rytojaus vakarą ateiti į Pasi bažnyčią, bet nori, kad ją lydėčiau.

– Taip, pone abate, – patvirtino Diana neįprastai spindinčiomis akimis ir įkaitusiais skruostais, – taip, meldžiu, palydėkit.

Turėjau atsisakyti, bet smalsumas įveikė, be to, nenorėjau prieš Bulaną pasirodyti it koks šventeiva.

 

* * *

 

Rašau ir visas virpu, ranka kone pati slenka lapu, jau ne atsimenu, o patiriu visu kūnu, tarsi pasakočiau tai, kas vyksta šią pat akimirką…

Kovo dvidešimt pirmosios vakaras. Kapitone, jūs pradėjote dienoraštį kovo dvidešimt ketvirtąją, parašęs, kad aš praradau atmintį kovo dvidešimt antrosios rytą. Tad jei nutiko kažkas siaubingo, tai turėjo įvykti dvidešimt pirmosios vakare.

Stengiuosi tai atkurti, bet man labai sunku, baiminuosi, kad karščiuoju, kakta įkaitusi.

Užsukęs į Otejį Dianos, fiakro vežikui pasakiau adresą. Šis į mane pašnairavo lyg nepasitikėdamas tokiu klientu, neatsižvelgdamas nė į mano vienuolišką apdarą, bet už gerus arbatpinigius pajudėjo nieko netaręs. Vis labiau tolom nuo miesto centro kaskart tamsesnėmis gatvėmis pakraščių link, kol pagaliau pasukom į apleistų lūšnų skersgatvį, pasibaigiantį prie apgriuvusios koplyčios.

Išlipom, vežikas taip skubėjo važiuoti, kad, kol sumokėjęs už kelionę naršiau po kišenes ieškodamas dar kokio franko, sušuko: „Nereikia, pone abate, dėkoju!“ – ir atsisakė arbatpinigių, kad tik greičiau išvažiuotų.

– Man šalta ir baisu, – sako Diana ir priglunda prie manęs.

Atšlyju, bet tuo pat metu, nematydamas rankos, o tik pajutęs ją po drabužiais, pastebiu, kaip keistai Diana apsirengusi: nuo galvos iki kojų susisupusi į apsiaustą su gobtuvu, tad toje tamsybėje galėtum ją palaikyti vienu iš vienuolių, sutinkamų vienuolynų požemiuose gotikiniuose romanuose, kurie buvo tokie madingi amžiaus pradžioje. Anksčiau to apsiausto nebuvau matęs, bet, prisipažinsiu, man nė nedingtelėjo patikrinti skrynios su visais jos daiktais, kuriuos atsigabeno iš daktaro Diu Morjė klinikos.

Koplyčios durys buvo praviros. Įėjome į vienintelę navą, apšviestą daugybės žvakių, degančių ant altoriaus ir ant trikojų stovų nedidelėje apsidėje, puslankiu juosiančių altorių, lėkštelėse degančių aliejų. Altorius uždengtas juodu audiniu, panašiai kaip per laidotuves. Vietoj Nukryžiuotojo ar kitokio švento atvaizdo jame stovėjo ožio pavidalo demono statula su atsikišusiu didžiuliu, gal trisdešimties centimetrų ilgio falu. Žvakės ne baltos ar dramblio kaulo spalvos, o juodos. Viduryje, tabernakulyje, guli trys kaukolės.

– Abatas Bulanas man pasakojo apie jas, – sušnabždėjo Diana. – Tai trijų karalių, tų tikrųjų – Teobenso, Mensero ir Sairo – relikvijos. Gęstanti krintanti žvaigždė juos įspėjo ir jie iškeliavo iš Palestinos, kad nematytų Kristaus gimimo.

Priešais altorių puslankiu stovėjo išsirikiavęs būrys jaunuolių, berniukai dešinėje, mergaitės kairėje. Ir vienų, ir kitų amžius toks nebrandus, kad sunku pastebėti didesnį skirtumą tarp lyčių ir toji scena atrodo lyg apgyvendinta grakščių androginų, dar sunkiau atskiriamų, nes visi ant galvų turi nuvytusių rožių vainikus, tik berniukai nuogi ir turi lytį, kurią rodo vienas kitam, o mergaitės vilki trumpas kone perregimas tunikas, kurios glamonėja mažas krūtis ir tyrus klubų linkius nieko neslėpdamos. Visi labai gražūs, net jei veidai veikiau išdykę nei nekalti, tačiau dėl to tik žavingesni, ir turiu prisipažinti (keistos aplinkybės: aš, dvasininkas, išpažįstu jums, kapitonui!), kad subrendusi moteris man kelia jei ne siaubą, tai bent baimę, tačiau sunkiai atsispiriu nebrandžių būtybių pagundai.

Tie nepaprasti mišių patarnautojai nueina už altoriaus, sugrįžta nešini mažom smilkyklėm ir išdalija susirinkusiems, paskui kai kurie iš jų įkiša į degančio aliejaus liepsnas sakingas šakeles ir uždegę kursto smilkykles, iš jų pasklinda tirštas alsinantis egzotiškų smilkalų kvapas. Kiti nuogaliai dalija taureles, vieną iš jų gaunu ir aš.

– Išgerkit, pone abate, – sako berniukas begėdišku žvilgsniu, – lengviau įsijausite į apeigų dvasią.

Išgėriau, tad viską matau ir jaučiu lyg per rūką.

Štai įeina Bulanas, užsimetęs baltą chlamidę su raudonu skrituliu, ant jo – apverstas kryžius. Kryžiaus centre pavaizduotas ragus atkišęs juodas ožys ant užpakalinių kojų… Bet sulig pirmuoju celebranto judesiu, lyg netyčia ar neapsižiūrėjus, o iš tiesų iškrypėliškai koketuojant, chlamidė priekyje prasiskleidžia atidengdama įspūdingo dydžio falą, nė nenumaniau, kad tas geibena Bulanas gali tokį turėti, jau užtaisytą kažkokių abato prieš apeigas išgertų svaigalų. Jo kojos aptemptos juodomis perregimomis kojinėmis, tokiomis pačiomis kaip (deja, dabar jos vaizduojamos Charivari bei kituose savaitraščiuose, tad jas gali pamatyti ir abatai, ir klebonai netgi to nenorėdami) mūvėjo Bal MabilIe  kankaną šokusi Celestė Mogador.

Celebrantas atsuka tikintiesiems nugarą ir pradeda lotyniškai kalbėti mišias, o androginai jam atitaria.

– In nomine Astoroth et Asmodei et Beelzébuth. Introibo ad altarem Satanae.

– Qui laetificat cupiditatem nostram.

– Lucifer omnipotens, emitte tenebram tuam et afflige inimicos nostros.

– Ostende nobis, Domine Satana, potentiam tuam, et exaudi luxuriam meam.

– Et blasphemia mea ad te veniat  91.

Tada Bulanas išsitraukia iš po drabužio kryžių, padeda sau po kojomis ir trypia tardamas:

– O, Kryžiau, trypiu tave senųjų Šventyklos meistrų atminimui ir keršydamas už juos. Trypiu tave, nes buvai netikras netikro Dievo Jėzaus Kristaus sanktifikacijos įnagis.

Tą akimirką Diana, nieko man nepasakiusi, tarsi netikėtai praregėjusi (bet, aišku, laikydamasi vakar per išpažintį Bulano duotų nurodymų), pereina navą tarp dviejų tikinčiųjų eilių ir tiesi sustoja priešais altorių. Tada, pasisukusi į tikinčiuosius (ar netikinčiuosius, kaip pažiūrėsi) iškilmingu mostu nusimeta apsiaustą su gobtuvu ir nušvinta visa nuogybe. Kapitone Simonini, netekau žado, bet ir vėl tarsi regiu ją išnirusią nelyginant Izidę, tik veidą pridengusią subtilia juoda kauke.

Man užgniaužė gerklę pirmąkart pamačius moterį visu nepakeliamu apnuoginto kūno žiaurumu. Rusvi auksiniai plaukai, kuriuos paprastai laiko kukliai susegtus į kuodą, begėdiškai nukaro iki pat sėdmenų – idealiai vylingai apvalių. Šios pagoniškos statulos kaklas it kolona kyla nuo baltų it marmuras pečių, o krūtys (pirmą kartą matau moters krūtis) atstatytos išdidžiai ir su šėtoniška puikybe. Tarp jų – vienintelis nekūniškas dalykas, medalionas, su kuriuo Diana niekada nesiskiria.

Ji pasisuka ir nepadoriai minkštai užlipa tris laiptelius prie altoriaus, tada ant jo atsigula padedama celebranto ir padeda galvą ant juodo aksomo pagalvėlės sidabriniais kutais. Plaukai banguoja abipus altoriaus, pilvas švelniai iškilęs, kojos ištiestos taip, kad matosi vario spalvos plaukai, dengiantys kelią į jos moterišką ertmę, o kūnas grėsmingai švyti rausvais žvakių liepsnų atšvaitais. Viešpatie, nežinau, kokiais žodžiais apsakyti tai, ką regėjau, tarsi mano įgimtas pasibaisėjimas moters kūnu ir jo keliama baimė išsisklaidę užleido vietą naujam jausmui, o mano gyslomis sruvo niekada neragautas gėrimas…

Ant Dianos krūtinės Bulanas padeda mažą dramblio kaulo falą, o jos pilvą pridengia siuvinėta drobe, ant jos pastato tamsaus akmens kieliką…

Paėmęs iš jo ostiją, ne vieną iš tų pašventintų, kuriomis prekiaujate jūs, kapitone Simonini, bet mažesnę, Bulanas, vis dar Šventosios Romos bažnyčios kunigas, turintis visas galias, nors dabar gal ir ekskomunikuotas, šventina ant Dianos pilvo.

Sukalba:

– Suscipe, Domine Satona, hanc hostiam, quom ego indignus famulus tuus offero tibi. Amen 92.

Tada paima ostiją ir, du kartus nuleidęs prie žemės, paskui du kartus pakėlęs į dangų ir po kartą apsukęs į kairę ir į dešinę, parodo tikintiesiems sakydamas:

– Iš pietų šaukiuosi Šėtono palankumo, iš rytų šaukiuosi Liuciferio palankumo, iš šiaurės šaukiuosi Belialo palankumo, iš vakarų šaukiuosi Leviatano palankumo, teatsiveria pragaro vartai ir teateina pas mane šių vardų pakviesti prarajos šulinio sargybiniai. Tėve mūsų, kuris esi pragare, tebūnie prakeiktas tavo vardas, tesunyksta tavo karalystė, tebus paniekinta tavo valia kaip žemėje, taip ir pragare! Tebus pagarbintas Žvėries vardas!

Ir jaunuolių choras garsiai sušunka:

– Šeši šeši šeši!

Žvėries skaičius!

Dabar jau šaukia Bulanas:

– Tebus pašlovintas Liuciferis, kurio vardas Nelaimė. O nuodėmės, neprigimtinės meilės, kraujomaišos, dieviškosios sodomijos mokytojau Šėtone, tave mes garbinam! O tave, Jėzau, verčiu įsikūnyti šioje ostijoje, idant galėtume atnaujinti tavo kančias ir dar kartą tave nukankinti vinimis, kuriomis buvai prikaltas prie kryžiaus, ir perverti Liongino ietim!

– Šeši šeši šeši, – kartoja vaikai.

Bulanas pakelia ostiją ir ištaria:

– Pradžioje buvo kūnas, tas kūnas buvo pas Liuciferį, ir kūnas buvo Liuciferis. Jis pradžioje buvo pas Liuciferį, ir viskas per jį atsirado, o be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Ir kūnas tapo žodžiu ir apsigyveno tarp mūsų tamsybėse, ir mes pamatėme tamsią didybę vienatinės Liuciferio dukters, rėksmingos, tūžmingos ir geidulingos.

Jis perbraukia ostija Dianai per pilvą, paskui įkiša į makštį. Išėmęs iškelia į viršų, į navą, ir garsiai šaukia:

– Imkite ir valgykite!

Du androginai suklumpa prie jo, pakelia chlamidę ir sutartinai bučiuoja stovinčią lytį. Paskui pripuola jau visas būrys jaunuolių, ir kai berniukai masturbuojasi, mergaitės plėšia viena nuo kitos tunikas ir glaustosi, gašliai aikčiodamos. Oras pritvinksta kitų, nepakeliamų kvapų, ir pamažu visi susirinkusieji, iš pradžių geidulingai dūsaudami, paskui užvaldyti geidulių, apsinuogina ir pradeda sanguliauti vieni su kitais, neskirdami nei lyties, nei amžiaus, pro ūkanas regiu senesnę kaip septyniasdešimties metų raganą, visą susiraukšlėjusią, krūtimis lyg salotos lapai, kaulėtomis kojomis raitantis ant grindų, o paauglys godžiai bučiuoja vietą, kur kadaise buvo vulva.

Visas drebu, dairausi aplink ieškodamas kelio iš to kekšyno, erdvė, kurioje susigūžiau, tokia pritvinkusi nuodingų garų, kad jaučiuosi lyg tirštame debesyje, tai, ką pirmiau išgėriau, mane tikrai apnuodijo, nebegaliu mąstyti, viską matau lyg pro rausvą šydą. Ir pro tą šydą regiu, kaip Diana, vis dar nuoga, tik be kaukės, nulipa nuo altoriaus, o pamišėlių minia, nenutraukdama savo kūniško siautulio, prasiskiria prieš ją. Diana eina prie manęs.

Apimtas baimės pavirsti tokiu pat, kaip toji bepročių minia, traukiuosi, bet atsitrenkiu į koioną, Diana uždususi pripuola, Viešpatie, plunksna dreba, mintys blausias, ašarodamas iš pasidygėjimo savo nuopuoliu (tada ir dabar), negalėdamas net rėkti, nes burnoje jaučiu įsibrovus kažką, kas nėra mano, krintu ant žemės, kvapai temdo protą, tas kūnas, bandantis susilieti su manuoju, teikia priešmirtinį jaudulį, apsėstas nelyginant Salpetriero ligoninės isterikė liečiu (savo rankomis, lyg to norėčiau) tą svetimą kūną, skverbiuosi į jos žaizdą su nesveiku chirurgo smalsumu, meldžiu kerėtoją palikti mane ramybėje, gindamasis kandu, ji rėkia, kad pakartočiau, atmetu galvą, prisimenu daktarą Tiso, žinau, kad nuo šitos beprotystės mano kūnas sunyks, veidas mirtinai išblykš, akys apsiblaus, kamuos siautulingos klejonės, gerklė užkims, skaudės akių obuolius, veidą išmuš raudonos dvokiančios dėmės, vėmalai taps žalsvi, širdis daužysis ir galiausiai nuo sifilio apaksiu.

O kai jau nieko nebematau, staiga užplūsta skausmingiausias, neapsakomas, nepakeliamas gyvenimo potyris, tarsi visų mano gyslų kraujas būtų staiga ištryškęs pro visas iki skausmo įtemptas galūnes, pro nosį, ausis, pirštų galus, netgi pro išangę, padėkit, gelbėkit, suprantu, kas yra mirtis, nuo kurios bėga kiekvienas gyvas padaras, nors ir ieško jos dėl prigimtinio instinkto padauginti savo sėklą…

Nebegaliu rašyti, dabar jau ne tik atsimenu, bet ir vėl išgyvenu tą nepakeliamą potyrį, kaip norėčiau užmiršti visa, ką atsimenu…

 

* * *

 

Ir štai lyg atsigaivelėjęs iš alpulio matau greta stovintį Bulaną, jis laiko už rankos jau prisidengusią apsiaustu Dianą. Bulanas sako, kad prie durų laukia karieta: reikia parvežti Dianą namo, ji labai pavargusi. Diana dreba ir murma nesuprantamus žodžius.

Bulanas nepaprastai paslaugus, ir iš pradžių pamaniau, gal siekia atleidimo – galų gale tai jis įtraukė mane į tą pasibjaurėtiną istoriją. Bet kai pasakiau, kad gali eiti, kad pasirūpinsiu Diana, primygtinai nori mus lydėti priminęs, kad ir jis gyvena Otejyje. Tarsi pavydėtų. Norėdamas jį išprovokuoti sakau, kad važiuosiu ne į Otejį, o kitur, nuvešiu Dianą pas patikimą draugą.

Išblykšta, lyg atimčiau iš jo grobį.

– Nesvarbu, – sako, – aš irgi važiuosiu. Dianai reikia pagalbos.

Įlipęs į fiakrą pasakau Mokytojo Alberto gatvės adresą, lyg nusprendęs, jog nuo šio vakaro Diana nebegyvens Otejyje. Bulanas žiūri nesuprasdamas, bet tyli, įlipa, paima Dianos ranką.

Visą kelią tylim, įleidžiu juos į savo butą. Parverčiu Dianą ant lovos, suspaudžiu jos riešą ir pirmą kartą prabylu po to, kas mums nutiko. Rėkiu:

– Kodėl? Kodėl?

Bulanas mėgina įsikišti, iš visų jėgų bloškiu jį į sieną, jis susmunka – tik tada suvokiu, koks trapus ir ligotas tas velnias, palyginti su juo esu Heraklis.

Diana išsilaisvina, apsiaustas prasiskleidžia jai ant krūtinės, negaliu matyti jos kūno, stengiuosi pridengti, ranka įsipina į jos medaliono grandinėlę, ši nutrūksta, medalionas lieka mano rankoje, Diana bando jį atsiimti, pasitraukiu į kambario gilumą ir atidarau tą mažytį relikvijorių.

Pamatau auksuotą kontūrą, kuris, be jokios abejonės, atkartoja Įstatymo mozaikas, ir užrašą hebrajiškai.

– Kas čia? – klausiu artindamasis prie Dianos, gulinčios lovoje išplėstomis akimis. – Ką reiškia tie ženklai už tavo motinos portreto?

– Mano mama… – sumurma bespalviu balsu, – mama buvo žydė… Tikėjo Adonajum…

Tai šit kaip. Ne tik suėjau su moterim, ta šėtono gimine, bet ir su žyde, nes jų kilmė, žinau, paveldima iš motinos. Todėl jei per tą sueitį mano sėkla būtų apvaisinusi tas netyras įsčias, būčiau pradėjęs žydo gyvastį.

– Negali man to iškrėsti, – rėkiu ir puolu kekšę, griebiu už kaklo, ji priešinasi, suspaudžiu dar smarkiau, Bulanas jau atsigavo ir šoka ant manęs, spiriu jam į slėpsnas, matau, kaip nualpsta kampe, vėl puolu Dianą (išties praradau išminties dovaną!), jos akys pamažu išvirsta iš akiduobių, išbrinkęs liežuvis išlenda iš burnos, girdžiu paskutinį atodūsį, ir kūnas suglemba.

Nusiraminu. Apmąstau savo niekingą poelgį. Bulanas dejuoja kampe, kone iškastruotas, mėginu atsipeikėti ir juokiuosi: kad ir kas būtų, niekada netapsiu žydo tėvu.

 

– Mano mama… – sumurma bespalviu balsu, – mama buvo žydė…

 

Nusiraminu. Tariu sau, jog reikia paslėpti moters lavoną kloakoje po namu, dabar joje daugiau žmonių negu jūsų Prahos kapinėse, kapitone. Tačiau tamsu, turėčiau pereiti visą koridorių iki pat jūsų namų laikydamas žiburį, nulipti į krautuvėlę, o iš jos į rūsį. Man reikia Bulano pagalbos – šis jau keliasi nuo grindų ir spokso į mane bepročio akimis.

Tą akimirką susivokiu negalįs išleisti iš šių namų savo nusikaltimo liudininko. Atsimenu Batajo man duotą pistoletą, atidarau stalčių, kuriame buvau jį paslėpęs, atstatau pistoletą į Bulaną, šis apkvaitęs spokso.

– Apgailestauju, abate, jei norit išsigelbėti – padėkit pradanginti šį mielą kūną, – sakau.

– Taip, taip, – lemena lyg apimtas erotinės ekstazės.

Toje beprotybėje negyva Diana iškištu liežuviu ir išsprogusiomis akimis jam atrodo tokia pat geidžiama, kaip ir nuoga Diana, pasinaudojusi manim savo malonumui.

Nepasakyčiau, kad ir mano protas skaidrus. Lyg sapne susuku Dianą į jos apsiaustą, paduodu Bulanui šviečiantį žiburį, suimu negyvėlę už kojų ir tempiu koridorium iki jūsų būsto, paskui žemyn laiptais į krautuvėlę, o iš ten į kloaką, negyvėlės galva trankiai dunksi į kiekvieną pakopą, pagaliau paguldau ją prie Dala Pikolos (kito) palaikų.

Bulanas atrodo išprotėjęs. Juokiasi.

– Kiek negyvėlių, – sako. – Gal geriau čia, apačioje, nei ten, viršuje, kur manęs laukia Guaita. Galėčiau likti su Diana?

– Abate, dėl Dievo meilės, tai mano didžiausias troškimas.

Išsitraukiu pistoletą, iššaunu, pataikau tiesiai į kaktą.

Bulanas krinta kreivai, beveik Dianai ant kojų. Turiu pasilenkti ir pakėlęs paguldyti greta jos. Jie guli vienas prie kito nelyginant meilužiai.

 

* * *

 

Kaip tik dabar, kai pasakoju, į mano ištroškusią atmintį sugrįžta tai, kas nutiko akimirką prieš ją prarandant.

Ratas užsidarė. Dabar jau žinau. Dabar auštant balandžio aštuonioliktajai, Velykų sekmadieniui, aprašiau, kas kovo dvidešimt pirmosios naktį nutiko tam, kurį laikiau abatu Dala Pikola…

 

--------------------------

Išnašos:

 

91  – Vardan Astaroto, Asmodėjo ir Belzebubo. Žengiu prie Šėtono aukuro.

– Jis patenkina mūsų geidulius.

– Visagali Liuciferi, siųsk savo tamsybę ir triuškink mūsų priešus.

– Parodyk mums, viešpatie Šėtone, savo galybę ir išklausyk geismingumą.

– Tegu mano piktžodžiavimas tave pasiekia. (lot.).

 

92  Priimk, viešpatie Šėtone, šią auką, kurią aš, nevertas tavo tarnas, tau aukoju.. (lot.).

-------------------------

 

 

Populiariausi