Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Dvylika gerai praleistų metų (23 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

23

DVYLIKA GERAI PRALEISTŲ METŲ

 

Iš 1897 metų dienoraščio balandžio 15 ir 16 dienos įrašų

 

Sakyčiau, toliau Dala Pikolos dienoraščio įrašai pašėlusiai susipina su Simoninio įrašais, nors kartais ir vienas, ir kitas kalba apie tą patį įvykį, tik iš priešingų pozicijų, tačiau, negana to, ir Simoninio dienoraštis susijaukia taip, lyg rašydamas jis būtų sunkiai atsiminęs įvairius įvykius, dalyvius ir aplinkybes, su kuriais bėgant metams teko susidurti. Simoninis atkuria laikotarpį (neretai painiodamasis, pirma papasakodamas tai, kas greičiausiai įvyko vėliau) nuo Taksilio tariamo atsivertimo iki devyniasdešimt šeštųjų ar septintųjų metų. Maždaug dvylika metų, ir aptaria juos skubomis, kartais net stenografiškai, tarsi baimindamasis užmiršti atminty staiga iškilusius dalykus, o pramaišiui prikaišioja ilgesnių pokalbių, apmąstymų, dramatiškų įvykių aprašymų.

Tad Pasakotojas, nebeturėdamas tolygaus vis narrandi,  regis, išslydusio iš dienoraštininko rankų, tiesiog suskirstė atsiminimus skyreliais taip, tarsi įvykiai būtų vykę vienas po kito, nors labai tikėtina, kad visi vyko vienu metu – tarkim, Simoninis, baigęs kalbėtis su Račkovskiu, tą pačią popietę susitiko su Gavialiu. Bet, kaip sakoma, tiek jau to.

 

 

Ponios Adam salonas

 

Simoninis atsimena, kad pastūmėjęs Taksilį į atsivertimo kelią (ir nesupranta, kodėl Dala Pikola paskui jį iš to kelio išstūmė) nusprendė jei ne tapti tikru masonu, tai bent dažniau sukinėtis tarp respublikonų, kur, kaip įsivaizdavo, masonų knibždėte knibždėjo. O geros pažintys iš Bono gatvės knygyno – ypač su Tuseneliu – jam atvėrė Žiuljetės Lamesin, dabar jau ponios Adam, taigi kairiųjų respublikonų deputato, Crédit Foncier  įkūrėjo, o paskui senatoriaus iki gyvos galvos žmonos, salono duris. Jos namus iš pradžių Puasonjerės bulvare, paskui Malzerbo bulvare puošė pinigai, aukštoji politika ir kultūra: pati šeimininkė buvo gana žinoma rašytoja (net aprašiusi Garibaldžio gyvenimą), jos namuose lankydavosi ir tokie valdžios vyrai, kaip Gambeta, Tjeras ar Klemanso, bei rašytojai Priudomas, Floberas, Mopasanas, Turgenevas. Ten Simoninis sutiko galudienį Viktorą Hugo, kone virtusį savo paties paminklu, sustingdytą amžiaus, garbės ir insulto.

Tokioje aplinkoje Simoninis nebuvo pratęs sukiotis. Matyt, kaip tik tais metais Magny  užeigoje jis susipažino ir su daktaru Froidu (kaip atsiminė rašydamas dienoraštį kovo dvidešimt penktąją) ir šypsodamas klausėsi, kaip eidamas vakarieniauti pas Šarko šis turėjęs įsigyti fraką ir gražų juodą kaklaryšį. Dabar ir Simoniniui teko nusipirkti fraką ir kaklaryšį, ir net gražią naują barzdą iš geriausio (ir diskretiškiausio) Paryžiuje perukų gamintojo. Nors jaunystės metais mokydamasis pasisėmė kultūros, o gyvendamas Paryžiuje nemažai skaitė, dalyvaudamas guviuose, informatyviuose, retkarčiais įmantriuose pokalbiuose, kurių pagrindiniai veikėjai visada atrodė à la page , jautėsi nejaukiai. Todėl dažniausiai tylėdavo, įdėmiai klausydavosi ir tik retkarčiais ką nors užsimindavo apie Tūkstantinės žygį į Siciliją – Prancūzijoje Garibaldis tikdavo visada ir visur.

Pasijuto sutrikęs: buvo pasirengęs klausytis ne tik tuo metu įprastų respublikoniškų, bet ir ryžtingų revoliucinių kalbų, o Žiuljetė Adam mielai kviesdavosi rusus, akivaizdžiai susijusius su caro aplinka, kaip ir jos bičiulis Tusenelis nemėgo anglų, o savo Nouvelle Revue  spausdino tokį veikėją kaip Leonas Dodė, ne be pagrindo laikytą reakcionieriumi, nors jo tėvas Alfonsas buvo nuoširdus demokratas, vis dėlto Madame  Adam garbei reikia pripažinti, kad jos salone buvo laukiami ir vienas, ir kitas.

Neaišku ir dėl ko kildavo antižydiškos diskusijos, neretai gyvindavusios salono pokalbius: ar dėl akivaizdžiai Tusenelio puoselėtos socialistinės neapykantos žydiškajam kapitalizmui, ar dėl mistinio antisemitizmo, kurį skleidė Juliana Glinka, glaudžiai susijusi su rusų okultistais, susižavėjusi brazilų candomblé apeigomis, kuriose dalyvavo vaikystėje, kai tėvas toje šalyje dirbo diplomatinėje tarnyboje, ir artimai (šnabždėta) bendravusi su didžiąja tų dienų Paryžiaus okultizmo pitija Madame  Blavatskaja.

Žiuljetė Adam neslėpė nepasitikinti žydų pasauliu, ir vieną vakarą Simoninis klausėsi rusų rašytojo Dostojevskio, akivaizdžiai prasiskolinusio kaip ir Simoninio pažįstamas Brafmanas, rašinių apie didįjį Kahalą.

– Dostojevskis rašo, kad žydai, tiek kartų praradę teritoriją, politinę nepriklausomybę, savo įstatymus ir kone tikėjimą, tačiau visada išgyvendavę dar vieningesni nei pirma, nebūtų galėję išlikti tokie gyvybingi, tiesiog neįtikėtinai energingi, jei nebūtų turėję valstybės, aukštesnės už visas esamas valstybes, status irt statu,  kurią net ir baisiausiai persekiojami visada išlaikė atsiriboję nuo tautų, su kuriomis gyveno, su jomis nesusilieję, nesusitapatinę ir laikydamiesi pamatinio principo: „Net ir išblaškytiems po visą pasaulį vis tiek reikia tikėti, kad viskas, kas buvo žadėta, išsipildys, o kol kas gyvenk, niekink, vienykis, išnaudok ir lauk, lauk, lauk…“

– Tas Dostojevskis yra didis retorikos meistras, – tarė Tusenelis. – Tik paklausykit, kaip jis staiga ima rodyti supratimą, simpatiją, netgi, drįsčiau sakyti, pagarbą žydams: „Gal ir aš esu žydų priešas? Ar toji nelaiminga tauta gali turėti priešų? Priešingai, kalbu ir rašau, kad viskas, ko reikalauja žmogiškumas ir teisingumas, viskas, ko reikalauja humanizmas ir krikščioniškas mokymas, turi būti padaryta dėl žydų…“ Graži įžanga. O paskui iškloja, kaip toji nelaiminga tauta kėsinasi sunaikinti krikščionišką pasaulį. Puikus ėjimas. Nenaujas, mat jums gal neteko skaityti Markso „Komunistų manifesto“. Jis pradeda nuostabiai: „Šmėkla klaidžioja po Europą“, – paskui iš paukščio skrydžio pateikia socialinės kovos istoriją nuo senovės Romos iki šių dienų, o buržuazijai, kaip revoliucinei  klasei, skirti puslapiai stačiai gniaužia kvapą. Marksas parodo per visą pasaulį keliaujančią naują nesulaikomą jėgą, tarsi tai būtų kuriančio Dievo kvėptelėjimas iš Pradžios knygos. O baigiantis šioms liaupsėms (patikėkit, išties kerinčioms) pereinama prie buržuazijos triumfo sukeltos pogrindinės jėgos: iš kapitalizmo įsčių gimsta jo duobkasiai proletarai. Ir tiesiai pareiškia: „Dabar norime jus sunaikinti ir pasiimti viską, kas buvo jūsų. Nuostabu. Taip ir Dostojevskis elgiasi su žydais: pateisina jų sąmokslą, kuris būtinas jiems išlikti istorijoje, o paskui pareiškia, kad šį priešą reikia naikinti. Dostojevskis – tikras socialistas.

– Ne socialistas, – šypsodamasi įsiterpė Juliana Glinka. – Jis svajotojas, todėl ir sako tiesą. Tik pažiūrėkit, kaip jis užkerta kelią iš pažiūros pačiam racionaliausiam prieštaravimui, kitaip tariant, jei bėgant amžiams ir egzistavo valstybė valstybėje, tai tik pagimdyta persekiojimo, ir ji išnyktų žydų teises sulyginus su vietos gyventojų teisėmis. Klaida, įspėja Dostojevskis! Net turėdami tokias pačias teises kaip kiti piliečiai žydai niekada neatsisakytų įžūlios minties apie ateisiantį ir kardu sutramdysiantį visas tautas Mesiją. Todėl žydai labiausiai vertina tik vieną veiklą – prekybą auksu ir papuošalais, kad Mesijui atėjus nesijaustų susaistyti su juos priglaudusiu kraštu ir galėtų be vargo išsigabenti visus savo turtus, jei – kaip poetiškai sako Dostojevskis – nušvis aušra ir išrinktoji tauta grąžins cimbolus, litaurus ir dūdmaišius, sidabrą ir šventenybes į senuosius Namus.

– Prancūzijoje jiems buvome per daug atlaidūs, – baigė Tusenelis, – todėl dabar jie karaliauja biržoje ir valdo paskolas. Socializmas gali būti tik antisemitiškas… Neatsitiktinai Prancūzijoje žydai triumfavo tada, kai joje įsivyravo iš kitapus Lamanšo atkeliavę naujieji kapitalizmo principai.

– Pone Tuseneli, jūs viską per daug supaprastinat, – tarė Glinka. – Rusijoje tarp apsinuodijusiųjų jūsų išliaupsintojo Markso revoliucinėmis idėjomis esama daug žydų. Jie – visur.

Ir pasisuko į svetainės langus, tarsi Jie  būtų tykoję už kampo iškėlę durklą. O Simoninis, apimtas grįžusio vaikystės siaubo, galvojo apie naktimis laiptais lipantį Mordechajų.

 

…todėl dabar jie karaliauja biržoje ir valdo paskolas. Socializmas gali būti tik antisemitiškas…

 

Dirbti Ochranai

 

Simoninis iškart suprato, jog Glinka yra potenciali klientė, tad ėmė prie jos gretintis santūriai mergindamas – tiesa, turėjo prisiversti. Ne itin išmanė apie moterišką žavesį, bet negalėjo nematyti, kad jos veidas kaip kiaunės, o akys įstatytos per arti nosies, o Žiuljetė Adam, nors ir ne tokia, kokią pažino prieš dvidešimt metų, bet vis dar dailaus stoto ir patraukliai didinga.

Tiesa, Simoninis per daug neatviravo su Glinka, daugiau klausėsi šios klejonių, dėdamasis besidomintis panelės pramanais, tarkim, kaip Viurcburge jai pasirodęs Himalajų guru ir atskleidęs nežinia kokią paslaptį. Taigi, jai buvo galima teikti antižydišką medžiagą, pritaikytą pagal jos ezoterinius pomėgius. Juolab kad, anot kalbų, Juliana Glinka – generolo Oržejevskio, gana iškilios rusų slaptosios policijos figūros, dukterėčia, jo pastangomis ją pasamdė Ochrana, imperatoriškoji slaptoji tarnyba, todėl ji buvo susijusi (nesuprasi, kaip pavaldinė, bendradarbė ar tiesioginė konkurentė) su naujuoju visų užsienio tyrimų vadovu Piotru Račkovskiu. Le Radical,  kairiųjų dienraštis, pareiškė numanąs, kad Glinka pragyvena nuolat išduodama rusų teroristus išeivijoje, o tai reiškė, kad ji lankydavosi ne tik Adam salone, bet ir kitose vietose, apie kurias Simoninis nieko nežinojo.

 

Reikėjo Glinkos skoniui pritaikyti Prahos kapinių sceną, išbraukti postringavimus apie ekonominius projektus ir rabinų kalbose daugiau ar mažiau paryškinti užuominas apie Mesiją.

Kiek panaršęs po Guženo raštus ir kitą to meto literatūrą, Simoninis į rabinų lūpas įdėjo pasvaičiojimų apie Dievo išrinktąjį Valdovą, kuris grįžta kaip Izraelio Karalius ir nušluoja visas stabmeldžių piktadarybes. Ir į kapinių istoriją apie Mesiją įterpė bent du puslapius fantasmagorijų, tokių kaip „su visa Šėtono galia ir siaubu pergalingojo Izraelio Karaliaus karalystė ateina į mūsų dvasiškai neatgimusį pasaulį. Karalius, gimęs iš Siono kraujo, Antikristas, žengia į pasaulio sostą“. Bet žinodamas, jog carui artimuose sluoksniuose menkiausia mintis apie respubliką kelia siaubą, pridūrė, kad tik respublika, kur visi gali balsuoti, leistų daugumą balsų gavusiems žydams priimti savo tikslams naudingus įstatymus. Tie kvaili stabmeldžiai, kalbėjo rabinai kapinėse, mano iš respublikos sulauksią daugiau laisvių nei iš autokratijos. Priešingai, autokratija, kai valdo išminčiai, o liberali santvarka – kai prastuomenė, kurią žydų agentams lengva sukurstyti. Akivaizdu, autoriui nėmaž nerūpėjo, kaip respublika susijusi su Pasaulio karalium: Napoleonas III įrodė, kad respublika gali pagimdyti imperatorių.

Tačiau prisiminęs senelio pasakojimus Simoninis sumanė rabinų šnekas praturtinti ilgėlesniu skirsniu, kaip veikė ir turėjo veikti slaptoji pasaulio valdžia. Keista, kad Glinka nepastebėjo pateiktų argumentų tapatumo su Dostojevskio išdėstytais, o gal pastebėjo ir apsidžiaugė, kad senasis tekstas patvirtina Dostojevskio mintis.

Tad Prahos kapinėse paaiškėjo, kad kabalistai žydai įkvėpė kryžiaus žygius, kuriais siekta Jeruzalei grąžinti pasaulio centro vardą, padedami visur esančių tamplierių (o medžiagos apie tai Simoninis galėjo rasti įvairiausiuose šaltiniuose). Deja, paskui arabai nustūmė kryžeivius į jūrą, o tamplieriai sulaukė tokios prastos baigties, kokios sulaukė, antraip planas būtų išdegęs jau prieš daugelį amžių.

Prahoje rabinai atsiminė, kad ir humanizmas, Prancūzijos revoliucija bei Amerikos nepriklausomybės karas lygiai taip pat padėjo pasikasti po krikščionybės pamatais, susilpnino pagarbą valdovui ir nutiesė žydams kelią pasauliui užkariauti. Žinoma, šiam planui įgyvendinti jiems reikėjo garbios priedangos, kitaip tariant, masonų.

Simoninis sumaniai perdirbo senojo Baruelio, apie kurį Glinka ir jos globėjai rusai akivaizdžiai nieko nežinojo, ištraukas, ir generolas Oržejevskis, gavęs Glinkos jam perduotą pranešimą, nutarė iš jo sukurti du tekstus: trumpesnis iš jų, daugmaž atitikęs originalią Prahos kapinių sceną, buvo išspausdintas keliuose Rusijos žurnaluose užmiršus (ar tikintis, kad skaitytojai bus užmiršę, o gal nė nežinojo), kad iš Gėdšės knygos paimta rabino kalba daugiau nei prieš dešimt metų publikuota Sankt Peterburge ir paskui Teodoro Fritšo veikale Antisemiten Katechismus.  Antrasis tekstas, pavadintas „Taina Jevreistva“ („Žydų paslaptis“), išėjo atskiru pamfletu, įvadu jį pagerbė pats Oržejevskis, parašęs, jog pagaliau dienos šviesą išvydusiame tekste pirmąkart kalbama apie artimus nihilizmo šauklių masonų ir žydų santykius (anuometinėje Rusijoje toks kaltinimas, regis, buvo itin sunkus).

Suprantama, iš Oržejevskio Simoninis gavo deramą atlygį, o Glinka pagaliau pateikė (bauginantį ir baisų) siūlymą už šį įstabų žygį atlyginti savo kūnu. Tokio siaubo Simoninis išvengė tik leidęs suprasti – grąžydamas rankas ir daug bei nekaltai dūsaudamas, – kad jo likimas panašus į Oktavo de Malivero, apie kurį jau ištisus dešimtmečius šnabždasi visi Stendalio skaitytojai.

Nuo tos akimirkos Glinka liovėsi juo domėtis, o jis daugiau nebesidomėjo ja. Bet vieną dieną užėjęs į Cafè de la Paix  pavalgyti paprastų dejeuner à la fourchette  (ant grotelių keptų pjausnių su inkstais), Simoninis pamatė ją prie stalo su apkūniu prasčiokiškos išvaizdos buržua. Ji akivaizdžiai atrodė įsitempusi. Simoninis stabtelėjo pasisveikinti, tad Glinkai teko jį pristatyti ponui Račkovskiui, o šis nužvelgė jį itin susidomėjęs.

Tąkart Simoninis nesuprato tokio dėmesio priežasčių, bet suvokė vėliau, išgirdęs skambinant į krautuvės duris ir už durų išvydęs patį Račkovskį. Plačiai šypsodamasis ir valdingai įžūliai šis perėjo krautuvę, o, pamatęs viršun vedančius laiptus, įsibrovė į darbo kambarį ir patogiai įsitaisė krėsle prie rašomojo stalo.

– Malonėkit, noriu pasikalbėti apie reikalus, – tarė.

Račkovskis buvo šviesiaplaukis, kaip rusas, žilstelėjęs, kaip tris dešimtis perkopęs vyras, putliomis jusliomis lūpomis, didele nosimi, slavų velnio antakiais, nuoširdžia žvėries šypsena ir kalbėjo saldžiu it medus balsu. Panėšėjo veikiau į leopardą nei liūtą, nutarė Simoninis ir pasvarstė, ar turėtų labiau sunerimti gavęs Osmano Bėjaus kvietimą vidurnaktį ateiti į Senos krantinę, ar Račkovskio kvietimą ankstyvą rytmetį užeiti į kabinetą rusų atstovybėje Grenelės gatvėje. Pasirinko Osmaną Bėjų.

– Taigi, kapitone Simonini, – tęsė Račkovskis, – tikriausiai nelabai žinote, kas toji Ochrana, kaip ją klaidingai vadina Vakaruose, arba Ochranka, kaip niekinamai pravardžiuoja rusų emigrantai.

– Girdėjau šnabždant.

– Mes ne šnabždame, bet viską išklojame tiesiai. Tai Ochrannoje otdelenije,  arba Saugumo departamentas, slaptoji informacijos tarnyba, priklausanti mūsų Vidaus reikalų ministerijai. Įkurta 1881 metais po pasikėsinimo į carą Aleksandrą II imperatoriaus šeimai apsaugoti. Tačiau netrukus jai teko imtis veiksmų prieš teroristinius nihilistų išpuolius ir kurti Įvairius stebėjimo padalinius užsienyje, kur tarpsta tremtiniai ir emigrantai. Štai todėl esu čia – savo šalies interesais. Nesislapstydamas. Slapstosi teroristai. Aišku?

– Aišku. O aš kuo čia dėtas?

– Viskas iš eilės. Nebijokite atverti man širdies, jei kartais turėtumėte žinių apie teroristų grupes. Žinau, kadaise prancūzų slaptosioms tarnyboms pranešėte apie pavojingus antibonapartininkus, o įskųsti galima tik draugus ar bent jau tuos, su kuriais bendraujama. Aš ne kūdikis. Seniau irgi buvau susijęs su rusų teroristais, dabar tai jau praeitis, bet todėl ir padariau karjerą kovos su terorizmu tarnyboje, nes čia veiksmingai dirba tik pažįstantys maištininkų grupuotes. Jei nori tinkamai tarnauti įstatymui, turi būti jį pamynęs. Prancūzijoje jūs turite Vidoką, kuris policijos vadu tapo išėjęs iš kalėjimo. Nepasikliaukite, vadinkim, per daug tyrais policininkais. Jie nepatikimi. Bet grįžkim prie mūsų. Pastaruoju metu suvokėm, kad tarp teroristų yra ir intelektualų žydų. Keleto asmenų iš caro aplinkos pavedimu mėginu atskleisti, kad žydai stengiasi palaužti rusų tautos moralę, netgi kelia grėsmę jos išlikimui. Gal girdėjote, kad mane laiko ministro Vitės globotiniu, jis garsėja kaip liberalas, ir tokie mano argumentai jam būtų nepriimtini. Bet niekada netarnaukite esamam viršininkui, verčiau pasirenkite tarnauti jo Įpėdiniui – Įsidėmėkite šitai. Žodžiu, nenoriu gaišti laiko. Mačiau, ką davėte poniai Glinkai, ir manau, kad iš esmės tai visiškas šlamštas. Žinoma, priedangai pasirinkote sendaikčių prekeivio amatą, kitaip tariant, senienas pardavinėjate brangiau nei naujas prekes, tačiau prieš daugelį metų Contemporain  išspausdinote iš senelio paveldėtus sukrečiamus dokumentus, ir nustebčiau, jei neturėtumėt nieko daugiau.

Kalbama, išmanote daug dalykų (čia Simoninis nusiskynė savo plano – verčiau atrodyti, o ne būti šnipu – vaisių). Taigi, norėčiau iš jūsų patikimos medžiagos. Moku atskirti grūdus nuo pelų. Sumokėsiu. Bet jei medžiaga man netiks – susierzinsiu. Supratot?

– Ko norėtumėte konkrečiai?

– Jei žinočiau, nereikėtų mokėti jums. Man tarnauja asmenys, gebantys puikiai parengti dokumentą, bet jiems reikia turinio. O doram rusui pavaldiniui nepapasakosiu, kad žydai laukia Mesijo, nes nei mužikui, nei buožei tai nerūpi. Jiems reikia paaiškinti, kad Mesijo laukimas gali brangiai atsieiti.

– Kodėl nusitaikėt būtent į žydus?

– Nes Rusijoje yra žydų. Jei būčiau Turkijoje, nusitaikyčiau į armėnus.

– Vadinasi, norite sunaikinti žydus, kaip ir – gal pažįstat? – Osmanas Bėjus.

– Osmanas Bėjus – fanatikas, negana to, žydas. Verčiau laikytis atokiau. Nenoriu sunaikinti žydų, drįstu sakyti, jog žydai – geriausi mano sąjungininkai. Rūpinuosi rusų tautos morale ir nenoriu (arba to nenori asmenys, kuriems tarnauju), kad toji tauta nukreiptų nepasitenkinimą prieš carą. Todėl jai reikia priešo. Neverta priešais versti, tarkim, mongolus ar totorius, kaip valdovai darydavo senovėje. Priešas turi būti atpažįstamas ir baisus, jis turi būti tavo namuose arba prie durų slenksčio. Štai kodėl žydai. Mums juos atsiuntė Dievo apvaizda, tad, dėl Dievo, pasinaudokime jais ir melskimės, kad visada būtų žydų, kurių galėtume bijoti ir nekęsti. Priešo reikia, kad tauta turėtų viltį. Sakoma, patriotizmas – paskutinė niekšų prieglauda: neturintis moralės principų dažniausiai apsisiaučia vėliava, o mišrūnai visada rėkia apie gryną tautos kraują. Tautinė tapatybė – paskutinė varguolių atspirtis. O tapatybė įgyja prasmę tik per neapykantą kitokiam. Reikia puoselėti neapykantą kaip pilietinę aistrą. Priešas yra tautų draugas. Visada reikia turėti ko nekęsti, kad kaltintume dėl savo vargų. Neapykanta – tikroji pirmapradė aistra. Būtent meilė yra nenormali būsena. Todėl Kristus ir buvo nužudytas – jis kalbėjo prieš prigimtį. Nieko nepamilstame visam gyvenimui, tai neįmanoma viltis, iš jos gimsta neištikimybė, motinžudystė, draugo išdavystė… O ko nors nekęsti galima visą gyvenimą. Neapykanta sušildo širdį.

 

 

Driumonas

 

Šis pokalbis sukėlė Simoniniui nerimą. Račkovskis, regis, kalbėjo rimtai: negavęs tinkamos medžiagos jis galėjo „suirzti“. Nepasakytum, kad Simoninio šaltiniai išseko, priešingai, jis buvo sukaupęs nemažai medžiagos daugybei protokolų, bet jį kankino nuojauta, kad reikia ko nors daugiau, ne vien istorijų apie antikristus, kurios gal tiko tokioms kaip Glinka, ko nors labiau susijusio su nūdiena. Žodžiu, negalėjo pigiai parduoti savo Prahos kapinių, priešingai – norėjo kelti kainą. Todėl laukė.

Pasiguodė tėvui Bergamaskiui, irgi nedavusiam ramybės dėl žadėtos medžiagos prieš masonus.

– Paskaityk šitą knygą, – tarė jėzuitas. – Tai Eduaro Driumono La France juive.  Šimtas puslapių. Jis akivaizdžiai žino daugiau už tave.

Simoninis pavartė tomelį.

– Betgi čia tie patys dalykai, apie kuriuos daugiau nei prieš penkiolika metų rašė senolis Guženo!

– Na, ir kas? Knygą graibstyte išgraibstė, akivaizdu, kad skaitytojai nieko nėra girdėję apie Guženo. Manai, tavo klientas rusas skaitė Driumoną? Argi nesi perdirbimo meistras?

Su Driumonu nebuvo sunku susitikti. Adam salone Simoninis pelnė Alfonso Dodė prielankumą, ir šis pakvietė jį į vakarus savo namuose Šamprosė, rengiamus, kai nevykdavo vakarai Adam salone. Ten maloniai Julijos Dodė pasitinkamos rinkdavosi tokios asmenybės, kaip Gonkūrai, Pjeras Loti, Emilis Zolia, Frederikas Mistralis ir, žinoma, Driumonas, išgarsėjęs pasirodžius knygai La France juive.  Netrukus Simoninis ėmė matytis su juo dažniau – iš pradžių jo įkurtoje Antisemitų lygoje, o paskui ir laikraščio La Libre Parole  redakcijoje.

Driumono plaukai buvo nelyginant liūto karčiai, jis želdino vešlią juodą barzdą, buvo kumpanosis, spindinčiomis akimis, sakytum, (jei tikėtume paplitusia ikonografija) koks žydų pranašas. Išties, jo antisemitizmas buvo kažkoks mesijiškas, tarsi Visagalis jam būtų patikėjęs ypatingą užduotį sunaikinti išrinktąją tautą. Simoninį žavėjo antižydiška Driumono pagieža. Jis nekentė žydų, tarkime, aistringai, atsidavęs, skatinamas kone seksualinio geidulio. Driumonas nebuvo filosofiškas ar politiškas antisemitas kaip Tusenelis ir ne teologiškas antisemitas kaip Guženo – jis buvo erotinis antisemitas.

 

Netrukus Simoninis ėmė matytis su juo dažniau – iš pradžių jo įkurtoje Antisemitų lygoje, o paskui ir laikraščio La Libre Parole redakcijoje.

 

Užtekdavo pasiklausyti jo kalbų per ilgus ir beprasmius redakcijos posėdžius.

– Mielai parašiau įvadą abato Deporto knygai apie žydus ir kraujo auką. Tai ne vien viduramžių tradicija. Net dabar žaviosios žydų baronienės, laikančios salonus, svečius vaišina saldėsiais su krikščionių vaikų krauju.

Ir dar:

– Semitas yra vertelga, godus, intrigantas, smulkmeniškas, gudrus, o mes, arijai, entuziastingi, didvyriški, galantiški, nesavanaudžiai, atviri, patiklūs, net naivūs. Semitai yra žemiški, mato tik šį gyvenimą – ar Biblijoje aptikote užuominų apie gyvenimą po mirties? Arijas nuolat dega transcendencijos aistra, jis – idealo vaikas. Krikščionių Dievas gyvena danguje aukštybėse, o žydų Dievas pasirodo tai ant kalno, tai degančiam krūme, bet tik ne aukštybėse. Semitas – prekeivis, arijas – žemdirbys, poetas, vienuolis ir ypač karys, nes meta iššūkį mirčiai. Semitas neturi kūrybinių galių, ar kada matėt žydų muzikų, dailininkų, poetų, ar koks nors žydas padarė kokį mokslinį atradimą? Arijas yra išradėjas, o žydas tais išradimais naudojasi.

Jis pacitavo, ką apie tai rašė Vagneris: „Neįmanoma įsivaizduoti, kad žydui vaidinant antikos ar šių laikų veikėją, didvyrį ar mylimąjį  nejučia nepamanytume, kaip jam netinka tas vaidmuo, negana to, dar ir absurdiškas. Bet labiausiai atstumia ypatinga žydų kalbai būdinga tartis. Mūsų klausą ypač rėžia šaižūs, šnypščiantys, džeržgiantys jų kalbos garsai. Natūralu, kad prigimtinė žydų menkystė, mums tokia nemiela, akivaizdžiausiai matyti dainose, kurios yra gyviausia, autentiškiausia žmogaus jausmų išraiška. Galėtume pripažinti, kad žydai turi gabumų bet kokiam kitam menui, tik ne dainai, kuri tarsi pačios gamtos jiems nebuvo skirta.

– Kaip tuomet paaiškinti, kad jie užvaldė muzikinį teatrą? – paklausė kažkas. – Rosinis, Mejerberas, Mendelsonas ar Džudita Pasta – visi jie žydai…

– Nes netiesa, kad muzika yra aukštasis menas, – įsiterpė kitas. – Argi vienas vokiečių filosofas nėra pasakęs, kad ji prastesnė už dailę ir literatūrą, nes trikdo ir tuos, kurie nenori jos klausytis? Jei kas nors greta skambina nemielą melodiją, esi priverstas jos klausytis, panašiai nutinka kam nors išsitraukus iš kišenės nosinaitę, prikvėpintą pykinama esencija. Arijų šlovė yra literatūra, dabar ištikta krizės. O muzika – juslinis menas suvaikėjusiems ir ligoniams – klesti. Po krokodilo didžiausias melomanas iš visų gyvūnų yra žydas, ir visi muzikantai – žydai. Pianistai, smuikininkai, violončelininkai – visi žydai.

– Jie tik didžiųjų kompozitorių atlikėjai, parazitai, – atsakė Driumonas. – Minėjote Mejerberą ir Mendelsoną, antrarūšius muzikantus, tačiau Delibas ir Ofenbachas – ne žydai.

Kilo karšta diskusija, ar muzika svetima žydams, ar ji – prigimtinis žydų menas, tačiau nuomonės išsiskyrė.

Projektuojant Eifelio bokštą, o juo labiau jį pastačius, Antisemitų lygos rūstybė pasiekė aukščiausią tašką: bokštas buvo Vokietijos žydo kūrinys, žydiškas atsakas Švč. Jėzaus Širdies bazilikai. De Bjė, gal pats aršiausias iš antisemitų, žemesnę žydų padėtį grindęs ir tuo, kad jie, kitaip nei visi normalūs žmonės, rašo atvirkščiai, kalbėjo:

– Pati to babiloniško statinio forma rodo, kad jų smegenų sandara kitokia nei mūsų…

Paskui griebtasi alkoholizmo, to meto Prancūzijos rykštės. Kalbėta, kad Paryžiuje per metus išgeriama 141 tūkstantis hektolitrų alkoholio!

– Alkoholį pardavinėja žydai ir masonai, ištobulinę tradicinius nuodus – Tofanos vandenį. Dabar jie gamina kvaišalus, nesiskiriančius nuo vandens, bet su opijaus ir ispaniškos muselės milteliais. Jie sukelia depresiją ir idiotizmą, o ilgainiui ir mirtį. Jų beriama į alkoholinius gėrimus, šie skatina savižudybes.

– O pornografija? Tusenelis rašė (kartais ir socialistai pasako tiesą), jog kiaulė yra žydų simbolis, nes jie nesigėdi voliotis nedoroje ir negarbėje. Kita vertus, Talmude parašyta, kad geras ženklas sapnuoti išmatas. Visus nešvankius leidinius spausdina žydai. Nueikite į pornografinių leidinių turgų Kruasano gatvėje. Vien (žydų) krautuvėlės, grynas ištvirkimas: vienuoliai sanguliauja su mergaitėmis, kunigai rykštėmis plaka nuogas, tik plaukais prisidengusias moteris, priapiški vaizdai, girtų kunigų orgijos. O žmonės eina pro šalį ir juokiasi, net šeimos su vaikais! Atsiprašysiu už žodį, bet tai – subinės triumfas. Sodomitai kanauninkai, vienuolių užpakaliai, kuriuos plaka paleistuviai klebonai…

 

Alkoholį pardavinėja žydai ir masonai, ištobulinę tradicinius nuodus – Tofanos vandenį.  80

 

Kita įprasta tema buvo žydų klajoklystė.

– Žydai yra klajokliai, bet tik todėl, kad nuo ko nors bėga, o ne ieško naujų kraštų, – primindavo Driumonas. – Arijai keliauja, atranda Ameriką, nežinomas žemes, o semitai laukia, kol šie atras naujus kraštus, ir vyksta jų alinti. Štai, tarkim, pasakos. Tiesa, žydams visada trūko vaizduotės gražiai pasakai sukurti, bet jų broliai semitai – arabai – seka „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijas, kuriose kas nors randa pilną aukso odmaišį, olą su plėšikų paliktais deimantais, butelį su gerąja dvasia, ir visa tai jiems nukrinta iš dangaus. O arijų pasakose – prisiminkite Gralio paieškas – už viską reikia pasiaukojamai kovoti.

– Šitaip žydams pavyko išlikti per visas negandas, – tarstelėjo kažkas iš Driumono draugų.

– Taip, jų neįmanoma sunaikinti, – Driumonas kone putojo iš apmaudo. – Bet kuri kita tauta, persikrausčiusi į svetimą aplinką, neatlaiko pasikeitusio klimato, naujo maisto ir nusilpsta. O svetur persikėlę žydai tik sustiprėja nelyginant vabzdžiai.

– Jie kaip čigonai, kurie niekada neserga, nors minta dvėseliena. Gal jiems padeda kanibalizmas, todėl jie ir grobia vaikus…

– Bet negalėtum sakyti, kad kanibalizmas ilgina gyvenimą, tik pažiūrėkit į Afrikos negrus, jie kanibalai, o kaip musės krinta savo kaimuose.

– Kaip tuomet paaiškinti žydų imunitetą? Vidutinė jų gyvenimo trukmė – penkiasdešimt treji metai, o krikščionių – tik trisdešimt septyneri. Jau viduramžiais pastebėta, kad jie atsparesni epidemijoms už krikščionis. Tarsi sirgtų kokiu įgimtu maru, saugančiu nuo paprastojo maro.

Simoninis pamanė, kad šiuos argumentus jau buvo pateikęs Guženo, bet Driumono draugijai rūpėjo n.e tiek minčių originalumas, kiek tiesa.

– Na, gerai, – kalbėjo Driumonas, – jie už mus atsparesni kūno ligoms, tačiau labiau linkę sirgti dvasinėmis. Nuolatinis gyvenimas derantis, spekuliuojant ir rezgant sąmokslus pakeičia jų nervų sistemą. Italijoje iš trijų šimtų keturiasdešimt aštuonių žydų yra vienas pamišėlis, o katalikų – vienas iš septynių šimtų septyniasdešimt aštuonių. Šarko atliko įdomius Rusijos žydų tyrimus, ir mes apie tai žinome, nes jie neturtingi, o Prancūzijoje žydai turtingi ir savo ligas slepia daktaro Blanšo klinikoje už solidų atlygį. Ar žinot, kad Sara Bernar savo miegamajame turi baltą karstą?

– Palyginti su mumis, jie dauginasi dvigubai greičiau. Dabar pasaulyje jų daugiau kaip keturi milijonai.

– Dar Išėjimo knygoje pasakyta, kad Izraelio vaikai dauginsis kaip javai, gausės, taps galingi ir užplūs visą žemę.

– Ir štai dabar jie čia. Jau buvo čia, kai to nė neįtarėm. Kas toks Maratas? Tikrasis jo vardas Mara. Tai iš Ispanijos išvaryta sefardų šeima, kuri slėpdama žydišką kilmę priėmė protestantų tikėjimą. Maratas… suėstas raupsų mirė purve, psichikos ligonis, apimtas persekiojimo manijos, o paskui ir manijos žudyti, tipiškas žydas, keršijęs krikščionims ir būriais siuntęs į giljotiną. Tik pažvelkit į jo portretą Karnavale muziejuje, iškart pamatysit aptemusio proto neurotiką, tokį pat kaip Robespjeras ir kiti jakobinai, jo veido asimetrija liudija beprotystę.

Žinome, kad revoliuciją iš esmės sukėlė žydai. Tačiau Napoleonas taip pat nekentė popiežiaus ir susidėjo su masonais – ar ir jis buvo semitas?

– Taip atrodytų, tą sakė ir Dizraelis. Balearų salos ir Korsika tapo iš Ispanijos išvarytų žydų priebėga, ten jie virto maranais ir prisidengė ponų, kuriems tarnavo, vardais – Orsinis ar Bonapartas.

 

Kiekvienoje draugijoje atsiranda gaffeur  – tas, kuris netinkamu metu užduoda netinkamą klausimą. Ir štai nuskamba suktas klausimas:

– O kaip Jėzus? Jis buvo žydas, bet mirė jaunas, nesirūpino pinigais, galvojo tik apie dangaus karalystę…

Atsakymą išklojo Žakas de Bjė:

– Ponai, tai, kad Kristus buvo žydas, yra pačių žydų, tokių, kaip šventasis Paulius ir keturi evangelistai, paskleistas mitas. Iš tiesų Jėzus buvo keltų kilmės, kaip ir mes, prancūzai, kuriuos lotynai užkariavo labai vėlai. O keltai, kol lotynai neatėmė jų vyriškumo, buvo užkariautojų tauta, juk girdėjot apie galatus, kurie pasiekė net Graikiją? Galilėja taip pavadinta, nes ją kolonizavo galai. Kita vertus, legendą apie sūnų pagimdžiusią nekaltą mergelę sukūrė keltai ir druidai. Gana peržvelgti visus turimus Jėzaus paveikslus: jis buvo šviesiaplaukis ir mėlynakis. Smerkė lupikavimą, prietarus, žydų ydas ir priešingai tam, ko žydai laukė iš Mesijo, – skelbė, kad jo karalystė ne šioje žemėje. Žydai buvo monoteistai, o Kristus, remdamasis keltiškuoju politeizmu, skelbia Trejybės idėją. Todėl jį ir nužudė. Žydas Kajafas jį nuteisė, žydas Judas jį išdavė, žydas Petras jo išsižadėjo…

Pradėjęs leisti laikraštį La Libre Parole  Driumonas tais pačiais metais, sėkmės ar nuojautos vedamas, atskleidė Panamos skandalą.

– Paprasta, – paaiškino Simoniniui prieš pradėdamas savo kampaniją. – Ferdinanas de Lesepsas, tas pats, kuris iškasė Sueco kanalą, įpareigojamas perkasti Panamos sąsmauką. Tam reikia šešių šimtų milijonų frankų, ir Lesepsas įkuria akcinę bendrovę. Darbai pradedami 1881 metais, bet eina be galo sunkiai, Lesepsui reikia daugiau lėšų, tad jis skelbia viešą akcijų pardavimą. Tačiau dalį surinktų pinigų išleidžia žurnalistams papirkti ir iškilusiems sunkumams slėpti, mat aštuoniasdešimt septintaisiais buvo iškasta vos pusė kanalo, o išleista tūkstantis keturi šimtai milijonų frankų. Lesepsas kreipiasi pagalbos į Eifelį, į tą siaubingą bokštą pastačius} žydą, ir toliau renka pinigus, kad papirktų spaudą ir visokius ministrus. Taip prieš ketverius metus „Kanalo“ bendrovė žlugo, o aštuoniasdešimt penki tūkstančiai nusipirkusių akcijas šauniųjų prancūzų prarado visas savo lėšas.

– Sena istorija.

– Taip, tačiau dabar galiu įrodyti, kad Lesepso ranką valdė žydų finansininkai, tarp jų ir baronas Žakas de Reinachas (Prūsijos baronas!). La Libre Parole  rytdienos numeris sukels triukšmą.

Ir sukėlė, į skandalą buvo įtraukti žurnalistai, vyriausybės valdininkai, buvę ministrai, Reinachas nusižudė, keletas svarbių asmenų buvo įkalinti, Lesepsą išgelbėjo senatis, Eifelis išsisuko per plauką, Driumonas triumfavo kaip kovotojas prieš amoralumą, ir svarbiausia, dėl to, kad jo kampanija prieš žydus buvo pagrįsta konkrečiais argumentais.

 

 

Viena kita bomba

 

Tačiau dar prieš pradėdamas artimiau bendrauti su Driumonu Simoninis gavo Hebuterno kvietimą atvykti į įprastą vietą Dievo Motinos katedros navoje.

– Kapitone Simonini, – tarė, – kadaise įpareigojau jus pastūmėti Taksilį į kampaniją prieš masonus, kuri taip įsisuko, jog atsigręžė prieš vulgariausius antimasonus. Abatas Dala Pikola jūsų vardu užtikrino mane, kad viskas bus valdoma, ir aš jam patikėjau nemažai pinigų. Dabar manau, kad Taksilis perlenkė lazdą. Kadangi abatas man atsiuntė jus, prašau paspausti ir jį, ir Taksilį.

Čia Simoninis prisipažįsta pajutęs atminty spragą: jam dingojasi, tarsi žinotų, jog Dala Pikola turėjęs pasirūpinti Taksiliu, tačiau neatsimena, kad būtų jį įpareigojęs tai daryti. Atsimena tepasakęs Hebuternui pasidomėsiąs šiuo reikalu. Paskui išsitarė besidomintis žydais ir pradėjęs megzti ryšius su Driumono aplinka. Apstulbo pajutęs begalinį Hebuterno prielankumą šiai grupei. Argi ne jis kartojo, kad vyriausybė nenori veltis į kampanijas prieš žydus?

– Kapitone, viskas keičiasi, – atsakė Hebuternas. – Matot, dar neseniai žydai buvo arba geto vargetos, kaip dabar Rusijoje ar Romoje, arba kaip mūsų šalyje – turtingi bankininkai. Neturtingi žydai skolindavo pinigus už palūkanas ar vertėsi medicina, tačiau turtingieji finansavo dvarą ir turtėjo iš paskolų karaliui, skolindami jam pinigų karui. Šia prasme jie visada buvo valdžios pusėje ir nesikišo į politiką. Rūpinosi finansais, todėl neužsiėmė pramone. Paskui įvyko tai, ką mes pastebėjome per vėlai. Po revoliucijos Luomams prireikė daug didesnio finansavimo, nei žydai galėjo įstengti, tad jie pamažu prarado kredito monopolį. Tuo tarpu revoliucija, bent pas mus, pamažėle sulygino visus piliečius, o mes tik dabar susivokėme. Ir, išskyrus kaip visada getų vargetas, žydai virto buržuazija: ne tik stambiaisiais kapitalistais, bet ir smulkiaisiais buržua – amatininkais, valstybės tarnautojais, karininkais. Ar žinote, kiek dabar karininkų žydų? Daugiau nei manote. Tačiau taip nutiko ne vien kariuomenėje: žydai pamažu prisigretino prie perversmininkų anarchistų ir komunistų. Jei seniau revoliucionieriai snobai buvo nusiteikę prieš žydus, nes šie buvo kapitalistai, o žydai visada buvo valdžios sąjungininkai, tai šiandien madinga būti opozicijos  žydu. Ne kitoks ir tas Marksas, apie kurį tiek kalba mūsų revoliucionieriai. Aristokratės žmonos išlaikomas nuskurdęs buržua. Neužmirškime, tarkim, ir to, kad jie valdo visą aukštąjį mokslą – nuo Collége  iki École des Hautes Études  81, visus Paryžiaus teatrus, daugumą laikraščių, pavyzdžiui, Journal des débats , o tai oficialus banko leidinys.

Simoninis niekaip nesuprato, ką Hebuternas dar nori sužinoti apie ir taip viską užvaldžiusius žydus buržua. Paklaustas tas tik neapibrėžtai mostelėjo ir atsakė:

– Nežinau. Bet turime būti budrūs. Svarbiausia, ar galime šia naująja žydų kategorija pasitikėti. Ir nemanykit, kad kalbu apie sklandančius pramanus dėl žydų sąmokslo užvaldyti pasaulį! Žydai buržua nebesieja savęs su bendruomene, iš kurios kilo, dažnai net jos gėdijasi, betgi yra nepatikimi piliečiai, nes tik neseniai tapo tikrais prancūzais ir rytoj gali mus išduoti galbūt susitarę su prūsų žydais buržua. Prūsams įsiveržus į Prancūziją šnipais dažniausiai dirbo Elzaso žydai.

Kai jie jau ruošėsi atsisveikinti, Hebuternas pridūrė:

– Beje, Lagranžo laikais bendradarbiavot su tokiu Gavialiu. Pasistengėt, kad jį suimtų.

– Taip, jis vadovavo Ušetės gatvės maištininkų grupei. Regis, visi jie dabar Kajenoje, ar panašiai.

– Išskyrus Gavialį. Jis neseniai pabėgo ir buvo pastebėtas Paryžiuje.

– Iš Velnio salos galima pabėgti?

– Pabėgti galima iš bet kur, tereikia turėti kietus kiaušius.

– Kodėl jo nesuimat?

– Todėl, kad geras bombų meistras dabar mums gali būti naudingas. Mes jį suradom: dirba skudurininku Klinjankūre. Kodėl jums negrąžinus jo į apyvartą?

 

Paryžiuje rasti skudurininkus nesunku. Nors ir buvo pasklidę po visą miestą, kadaise jie karaliavo Mufetaro ir Šen Medaro gatvių rajone. Dabar bent tie, apie kuriuos kalbėjo Hebuternas, telkėsi prie Klinjankūro vartų ir gyveno malksnomis dengtose lūšnose, o aplink jas nežinia kodėl gražiuoju metų laiku žydėdavo saulėgrąžos.

Anuomet netoli veikė „Šlapių kojų“ restoranas, kurio lankytojai turėjo laukti eilėje gatvėje, o patekę vidun už vieną soldą galėjo smeigti į katilą milžiniška šakute ir ką pagriebdavo – tą turėdavo, jei pasisekdavo, tai būdavo gabalas mėsos, jei ne – morka, ir šalin.

Skudurininkai turėjo savo hôtels garnis . Apstatydavo skurdžiai: lova, stalas, dvi skirtingos kėdės. Ant sienų šventi paveikslai ar graviūros iš šiukšlyne rastų senų romanų. Veidrodžio šukė, būtina sekmadienio tualetui. Bet svarbiausia – čia skudurininkas galėjo išrūšiuoti ką suradęs: kaulus, porcelianą, stiklą, senas juostas, šilko skiautes. Diena prasidėdavo šeštą ryto, bet po septintos vakaro miesto prievaizdai (ar flics,  kaip juos vadino dabar) radę ką nors dirbantį priversdavo mokėti baudą.

 

Simoninis išsirengė ieškoti Gavialio ten, kur šis ir turėjo būti. Paieškoms baigiantis, vienoje bibine,  kur prekiauta ne tik vynu, bet ir vadinamuoju nuodinguoju absentu (lyg paprastajame nebūtų buvę užtektinai nuodų), jam nurodė tokį individą. Simoninis atsiminė, kad susipažinęs su Gavialiu neturėjo barzdos, ir ta proga jos neprisiklijavo. Prabėgo dvi dešimtys metų, tačiau manė esąs atpažįstamas. Neatpažįstamas buvo Gavialis.

Veidas blyškus, raukšlėtas, ilga barzda. Po purvina apykakle, iš kurios kyšojo laibas kaklas, parištas gelsvas kaklaryšis veikiau priminė virvę. Galvą dengė nudryžusi skrybėlė, žalsvas redingotas – suglamžytą liemenę, batai buvo tokie purvini, lyg ilgus metus nematę šepečio, suskretę raišteliai prie jų net prilipę. Skudurininkai į Gavialį nekreipė menkiausio dėmesio, nes nė vienas nevilkėjo geriau.

Simoninis prisistatė tikėdamasis džiugaus atpažinimo šūksnių, bet Gavialis nužvelgė jį atšiauriai.

– Kapitone, išdrįsot man pasirodyti? – paklausė. O regėdamas, kaip Simoninis sutriko, pridūrė: – Laikot mane kvailiu? Gerai mačiau, kaip tądien, kai prisistatę žandarai ėmė šaudyti, paleidote malonės šūvį į tą nelaimėlį, paties siųstą mums kaip savo agentą. Paskui mes visi išgyvenusieji atsidūrėme viename laive į Kajeną, tik jūsų ten nebuvo. Nesunku suskaičiuoti, kad du ir du bus keturi. Per penkiolika dyko buvimo metų Kajenoje įgyjama išminties. Jūs surengėt mūsų sąmokslą, kad paskui išduotumėt. Matyt, pelningas amatas.

– Ir kas? Norit atkeršyti? Dabar jūs tik atmata, ir net jei spėjate teisingai, policija klausys manęs, tereikia, kad praneščiau, kam priklauso, ir grįšit į Kajeną.

– Kapitone, dėl Dievo meilės. Kajenoje praleisti metai man įkrėtė proto. Sąmokslininkas privalo numatyti galimą susitikimą su mouchard.  Čia kaip žaisti žandarus ir vagis. Be to, kažkas yra pasakęs, kad ilgainiui visi revoliucionieriai stoja ginti sosto ir altoriaus. Man nerūpi nei sostas, nei altorius, manau, didžiųjų idealų metas baigėsi. Vadinamojoje Trečiojoje respublikoje nežinia nė kur tas tironas, kurį reikia nudėti. Temoku vieną dalyką – daryti bombas. O jei mane susiradote, vadinasi, jums reikia bombų. Sutinku, jeigu sumokėsite. Matot, kur gyvenu. Pakaktų pakeisti būstą ir restoraną. Ką turėčiau pasiųsti myriop? Kaip ir visi buvę revoliucionieriai tapau nuperkamas. Tą amatą turėtumėt gerai išmanyti.

– Gaviali, iš jūsų man reikia bombų, dar nežinau, nei kokių, nei kur. Aptarsime atėjus laikui. Galiu jums pažadėti pinigų, švarią praeitį ir naujus dokumentus.

Gavialis pareiškė tarnausiąs bet kam, kas tik padoriai sumokėsiąs, o Simoninis paliko jam užtenkamai pinigų, kad šis galėtų bent mėnesį išgyventi nerinkdamas skudurų. Nėra nieko geriau už kalėjimą, kad būtum pasirengęs paklusti įsakymams.

 

Paskui Hebuternas pasakė Simoniniui, ką Gavialis turėtų daryti. 1893 metų gruodį anarchistas Ogiustas Valjanas surikęs: „Mirtis buržuazijai! Tegyvuoja anarchija!“ – į deputatų rūmų salę įmetė nedidelį sprogmenį (užtaisytą vinimis). Simbolinis veiksmas.

– Jei būčiau norėjęs žudyti, būčiau užtaisęs bombą šrapneliais, – teisiamas kalbėjo Valjanas. – Neketinu meluoti, kad suteikčiau jums malonumą mane nukirsdinti.

Bet jį vis tiek nukirsdino dėl pavyzdžio. Tiesa, problema buvo kitokia: slaptosios tarnybos sunerimo, kad panašūs veiksmai pasirodys didvyriški ir juos ims kartoti.

– Yra blogų mokytojų, – aiškino Hebuternas, – kurie pateisina ir skatina terorą bei socialinį nepasitenkinimą, o patys tuo metu klubuose ar restoranuose ramiai kalbasi apie poeziją, gurkšnodami šampaną. Kad ir tas netikša žurnalistėlis Loranas Tajadas (tačiau jis dar ir deputatas, taigi, turi dvejopą įtaką visuomenės nuomonei). Apie Valjaną jis parašė: „Ar svarbu aukos, jei veiksmas buvo gražus?“ Valstybei tokie kaip Tajadas pavojingesni už tokius kaip Valjanas, nes sudėtinga jiems nukirsti galvas. Reikia viešai pamokyti tuos intelektualus, kurie visada išsisuka.

Pamoką turėjo surengti Simoninis ir Gavialis. Po keleto savaičių Foyot  restorane, kaip tik tame kampe, kur Tajadas įprastai valgydavo savo prabangius patiekalus, sprogo bomba, ir Tajadas neteko akies (Gavialis buvo išties genialus: taip padirbo bombą, kad auka nemirtų, o būtų sužeista kiek reikia). Valstybiniai laikraščiai gerai pasilinksmino rašydami sarkastiškus komentarus, pavyzdžiui: „Na, pone Tajadai, ar veiksmas buvo gražus?“ Puikus vyriausybės, Gavialio ir Simoninio laimėjimas. O Tajadas prarado ne tik akį, bet ir gerą vardą.

Labiausiai patenkintas liko Gavialis, ir Simoniniui dingtelėjo, kad gražu sugrąžinti gyvenimą ir pasitikėjimą tam, kuris buvo nelaimingai juos praradęs dėl nelemtų gyvenimo aplinkybių.

 

Tais metais Hebuternas patikėjo Simoniniui ir kitų užduočių. Panamos skandalas pamažu liovėsi jaudinęs visuomenės nuomonę, nes tos pačios žinios ilgainiui tampa nuobodžios, Driumono tas reikalas nebedomino, bet kiti vis dar žarstė žarijas, ir vyriausybė akivaizdžiai nerimavo, kad (kaip dabar sakoma?) vėl neįsipliekstų liepsna. Reikėjo atitraukti visuomenės dėmesį nuo tos pasenusios istorijos trupinių, ir Hebuternas paprašė Simoninio surengti kokį maištą, kuris galėtų užpildyti pirmuosius laikraščių puslapius.

Nelengva surengti maištą, atsakė jam Simoninis, o Hebuternas pakišo mintį, kad triukšmauti labiausiai linkę studentai. Patogiausia būtų pradėti studentų rankomis, o paskui infiltruoti viešosios tvarkos ardymo specialistą.

Simoninis neturėjo pažinčių studentų pasaulyje, bet iškart sumojo, kad jam naudingi tik studentai revoliucionieriai, o dar labiau anarchistai. Kas geriausiai pažinojo anarchistus? Meistriškai tarp jų įsiterpiantis ir paskui įskundžiantis asmuo, taigi, Račkovskis. Todėl susisiekė su Račkovskiu, o šis neva draugiškai nusišypsojęs rodydamas vilko dantis paklausė, kam jam to prireikė.

– Man reikia kelių studentų, kurie mokėtų pagal komandą patriukšmauti.

– Paprasta, – pasakė rusas, – eikite į Šato Ružą.

Lotynų kvartalo Galando gatvėje įsikūręs Šato Ružas iš pažiūros priminė vargetų prieglaudą. Jis tūnojo kiemo gilumoje, nudažytas sukruvintos giljotinos spalva, o vos įėjus kvapą gniaužė paplėkusių riebalų, pelėsių ir virtų bei pervirtų sriubų smarvė, per ilgus metus ant riebaluotų sienų palikusi tarsi apčiuopiamus pėdsakus. Ir negalėjai suprasti kodėl, nes maisto reikėdavo atsinešti – vietoje galėjai nusipirkti tik vyno. Dvoki tabako ir iš nesandarių degiklių besiveržiančių dujų migla, regis, apsvaigino ne vieną dešimtį clochards , susėdusių abipus stalų po tris ar keturis ir snaudusių vienas kitam ant pečių.

Bet vidinėse salėse karaliavo ne valkatos, o senos, prastai apsitaisiusios šliundros, keturiolikmetės įžūlios kekšytės pajuodusiais paakiais ir blyškiais džiovininkių veidais ir kvartalo niekšeliai, mūvintys ryškius žiedus su dirbtiniais brangakmeniais ir vilkintys redingotus, kiek geresnius už pirmosios salės skudurus. Toje nešvankioje aplinkoje sukiojosi išsipusčiusios ponios ir vyrai vakariniais drabužiais, nes apsilankyti Šato Ruže tapo tarsi privaloma pramoga: vėlų vakarą po teatro ten sukdavo prabangios karietos ir visas  Paryžius eidavo grožėtis padugnių girtuoklyste, kurią, ko gera, nemokamu absentu skatino smuklės savininkas, idant pritrauktų dorus buržua, kurie už tą patį absentą sumokėdavo dvigubai.

Račkovskio patartas, Simoninis Šato Ruže susirado tokį Fajolą, prekiaujantį žmogaus gemalais. Tai buvo senyvas vyriškis, leisdavęs vakarus Šato Ruže ir aštuoniasdešimties laipsnių degtinei išleisdavęs viską, ką per dieną uždirbdavo vaikščiodamas po ligonines, rankiodamas išmestus gemalus ir embrionus, kuriuos paskui parduodavęs École de Médecine  studentams. Nuo jo trenkė ne tik alkoholiu, bet ir pūvančia mėsa, tad dėl skleidžiamo dvoko jis sėdėjo atskirai net Šato Ružo smarvėje, bet, kalbėta, pažinojo daug studentų, ypač studentaujančių jau ilgus metus, labiau linkusių paleistuvauti, o ne studijuoti gemalus, ir pasirengusių triukšmauti vos pasitaikius progai.

O kaip tik tomis dienomis Lotynų kvartalo vyrukus suerzino toks senas nukaršėlis senatorius Berenžeras, iškart pramintas Père la Pudeur 82,  nes pasiūlė įstatymą sutramdyti dorovės niekintojus, o pirmosios įstatymo aukos (sakoma) buvę būtent studentai. Dingstis pasiūlyti tą įstatymą buvo tokios Saros Braun viešas akibrokštas, kai toji putli mergina pusnuogė (ir tikėtina, kaip reikiant suprakaitavusi, šiurpo Simoninis) pasirodė per Bal des Quat'z Arts.

Vargas, jei kas išdrįsta pasikėsinti į teisėtus vujaristinius studentų malonumus. Taigi, Fajolo bičiulių būrelis ketino protestuoti po senatoriaus langais. Tereikėjo sužinoti, kada jie pasirengs tą daryti, ir pasirūpinti, kad netoli būtų mėgėjų paleisti į darbą rankas. Už nedidelį užmokestį Fajolas sutiko viską iššniukštinėti. Simoniniui beliko pranešti Hebuternui dieną ir valandą.

Tad vos tik studentai pradėjo triukšmauti, pasirodė kareivių ar žandarų būrys. Nesvarbu, kokiose platumose, bet niekas taip nepakelia studentų kovos dvasios kaip policija, tad nušvilpė vienas kitas akmuo, nors daugiau rėkauta, bet vieno kareivio dūminė raketa pataikė atsitiktinai pro šalį einančiam nelaimėliui į akį. Štai ir neišvengiamas negyvėlis. Ko dar norėti. Žinoma, iškart iškilo barikados ir prasidėjo tikras maištas. Tada į žaidimą įsitraukė ir Fajolo samdyti smogikai. Studentai sustabdė omnibusą, mandagiai paprašė keleivius išlipti, iškinkė arklius ir apvertė vežimą barikadai, tačiau tie karštakošiai tuoj tą vežimą padegė. Trumpai tariant, triukšmingas protestas virto maištu, o šis netrukus įgavo revoliucijos požymių. To ilgam užteko pirmiesiems laikraščių puslapiams – ir sudie, Panama.

 

Bet vidinėse salėse karaliavo ne valkatos, o senos, prastai apsitaisiusios šliundros, keturiolikmetės įžūlios kekšytės pajuodusiais paakiais ir blyškiais džiovininkių veidais ir kvartalo niekšeliai, mūvintys ryškius žiedus su dirbtiniais brangakmeniais ir vilkintys redingotus, kiek geresnius už pirmosios salės skudurus.

 

 

Bordereau

 

Daugiausia pinigų Simoninis susižėrė 1894 metais. Darbas pasitaikė kone atsitiktinai, nors atsitiktinumui visada reikia truputį padėti.

Tuo laikotarpiu Driumonui vėl sukilo apmaudas, kad žydų kariuomenėje per daug.

– Visi tyli, – guodėsi jis, – nes jei imsim kalbėti apie tuos galimus tėvynės išdavikus šlovingiausioje mūsų institucijoje ir sakyti, jog žydai užnuodijo mūsų kariuomenę (tarė ces Juëfs, ces Juëfs atkišęs lūpas, lyg siekdamas aistringai ir atšiauriai suartėti su visa tų niekingų izraelitų tauta), tai neteksim pasitikėjimo kariuomene, bet kas nors juk turi apie tai prabilti. Ar žinot, kaip žydas stengiasi tapti gerbiamu piliečiu? Ogi siekdamas karininko karjeros arba sukiodamasis po aristokratų salonus kaip menininkas ir pederastas. Ak, ponioms jau nusibodo svetimauti su seno kirpimo džentelmenais ar doraisiais kanauninkais, jos trokšta keistenybių, egzotikos, baisenybių, leidžiasi sugundomos it moterys apsitaisiusių ir išsikvėpinusių veikėjų. Man nerūpi aukštuomenės ištvirkimas, ne geresni buvo ir markizai, paleistuvavę su visokiais Liudvikais, bet jei ištvirks kariuomenė – prancūzų civilizacijai galas. Esu tikras, kad dauguma karininkų žydų priklauso prūsų šnipų tinklui, tačiau man trūksta įrodymų, įrodymų.

– Suraskite juos! – rėkė savojo laikraščio redaktoriams.

 

La Libre Parole  redakcijoje Simoninis susipažino su komendantu Esterhaziu, tikru dabita, nuolat besipuikuojančiu aukšta kilme, Vienoje įgytu išsilavinimu, jis kalbėjo apie buvusias ir būsimas dvikovas, linko nuo skolų naštos, redaktoriai slėpdavosi jam artinantis, nujausdami, jog ims kaulyti pinigų, mat visi žinojo, kad skolų Esterhazis niekada negrąžindavo. Jis buvo kiek moteriškas, nuolat laikydavo prie burnos siuvinėtą nosinaitę, tad sklido kalbos, kad serga džiova. Karinė karjera klostėsi keistai: iš pradžių buvo raitininkų karininkas 1886 metų Italijos kampanijoje, paskui tarnavo popiežiaus zuavų batalione, vėliau su Užsienio legionu dalyvavo 1870 metų kare. Šnabždėtasi, kad jis dirba karinei kontržvalgybai, bet, žinoma, tokiais dalykais niekas viešai nesipuikuoja. Driumonas jį labai gerbė greičiausiai norėdamas užsitikrinti ryšį su kariuomenės vyresnybe.

Vieną vakarą Esterhazis pakvietė Simoninį vakarienės į Boeuf a la Mode  restoraną. Užsakęs mignon d'agneau aux laitues 83  ir aptaręs vynų sąrašą, Esterhazis ėmėsi reikalo:

– Kapitone Simonini, mūsų draugas Driumonas ieško įrodymų, kurių niekada neras. Svarbiausia ne tai, kad kariuomenėje yra žydų kilmės prūsų šnipų. Dėl Dievo meilės, šiame pasauly je visur knibžda šnipų, tikrai nepasipiktinsim radę vienu daugiau ar mažiau. Politinė problema yra įrodytu  kad jų yra. Sutikite, norint pričiupti šnipą ar sąmokslininką nebūtina ieškoti įrodymų, daug lengviau ir pigiau juos sukurti, o jei pasitaiko galimybė, sukurti ir patį šnipą. Tad tautos labui mes privalome išsirinkti karininką žydą, gana įtartiną dėl kokios nors savo silpnybės, ir įrodyti, kad jis perdavė svarbią informaciją prūsų ambasadai Paryžiuje.

– Ką turite omeny sakydamas mesi

– Kalbu Service des Renseignements Français  statistikos skyriaus, kuriam vadovauja pulkininkas Sanderas, vardu. Gal žinote, jog šiam skyriui tokiu neutraliu pavadinimu iš esmės rūpi vokiečiai: iš pradžių jis domėjosi, kas vyksta ten, pas juos, rinko visokiausią informaciją – iš laikraščių, oficialių kelionės ataskaitų, žandarmerijų, mūsų agentų abipus sienų, kad kuo daugiau sužinotume apie jų kariuomenės struktūrą: kiek joje raitininkų divizijų, kiek jai skiriama pinigų, žodžiu, viską. Tačiau pastaruoju metu skyrius susidomėjo ir tuo, ką vokiečiai veikia čia, pas mus. Kai kas dejuoja, kad žvalgyba ir kontržvalgyba susilieja, bet juk šios dvi veiklos glaudžiai susijusios. Privalome žinoti, kas vyksta vokiečių ambasadoje, nes tai užsienio teritorija, ir tai vadinama žvalgyba, tačiau ir jie renka informaciją apie mus, o sužinoti, kokia tai informacija, jau yra kontržvalgyba. Taigi, ambasadoje mums dirba tokia madam Bastjan, valytoja, apsimeta berašte, nors moka skaityti ir rašyti net vokiškai. Jos darbas kasdien ištuštinti ambasados šiukšliadėžes ir perduoti mums užrašus bei dokumentus, kuriuos prūsai (juk žinot, kokie jie užsispyrę) mano atidavę sunaikinti. Tai štai, reikia sukurti dokumentą, kuriuo mūsų karininkas praneša ypač slaptą informaciją apie prancūzų kariuomenę. Kils įtarimas, kad autorius greičiausiai turi prieigą prie slaptos informacijos, ir mes jį išaiškinsime. Mums reikia sąrašėlio, pastabų, pavadinkim tai bordereau.  Štai kodėl kreipiamės į jus, girdėjome, esate tikras menininkas.

Simoninis nesvarstė, iš kur tarnybos darbuotojai žino apie jo gebėjimus. Gal iš Hebuterno. Padėkojęs už komplimentą tarė:

– Kaip suprantu, turėčiau pamėgdžioti kažkokio asmens rašyseną.

– Jau išrinkome idealų kandidatą. Tai kapitonas Dreifusas, žinoma, elzasietis, dirba skyriuje kaip stažuotojas. Vedė turtingą merginą ir įsivaizduoja esąs tombeur defemmes , tad visi kolegos negali jo pakęsti, nepakęstų, net jei jis būtų krikščionis. Niekas jo neužstos. Idealus atpirkimo ožys. Gavę dokumentą atliksim patikrinimą ir atpažinsim Dreifuso rašyseną. Paskui tokie kaip Driumonas sukels viešą skandalą, demaskuos pavojingą žydą ir išgelbės meistriškai jį išaiškinusių bei nukenksminusių karinių pajėgų garbę. Aišku?

 

Kaip dieną. Prasidėjus spaliui Simoninis susitiko su pulkininku leitenantu Sanderu. Jo veidas buvo blyškus ir neišraiškingas. Tobula fizionomija žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybų vadovui.

– Štai Dreifuso rašysenos pavyzdys, o štai tekstas, kurį reikia perrašyti, – tarė Sanderas paduodamas du lapus. – Kaip matot, šios pastabos turi būti adresuotos ambasados kariniam atašė fon Švarckopenui, čia pranešama, kad gauti kariniai dokumentai apie hidraulinį 120 milimetrų kalibro patrankos stabdį bei kitas ypatybes. Kaip tik tai vokiečiams labai rūpi.

– Ar nereikėtų įterpti kokių techninių detalių? – paklausė Simoninis. – Kompromituotų dar labiau.

– Tikiuosi, suprantat, kad kilus skandalui šis bordereau  bus paviešintas, – atsakė Sanderas. – Negalime laikraščiams pateikti techninių detalių. Darbuokitės, kapitone Simonini. Jūsų patogumui paruošiau kambarį, ten rasite viską, ko prireiks darbui. Popierius, plunksna, rašalas tokie patys, kokie naudojami šiame skyriuje. Noriu gauti gerą kūrinį, neskubėkite, bandykite kiek reikia, rašysena turi tobulai atitikti.

 

 

Paskui tokie kaip Driumonas sukels viešę skandalą.

 

Simoninis taip ir padarė. Bordereau  buvo ant pergamentinio popieriaus surašytas trisdešimties eilučių – aštuoniolika vienoje pusėje ir dvylika kitoje – dokumentas. Simoninis pasistengė, kad tarpai tarp eilučių vienoje pusėje būtų platesni nei kitoje, o rašysena skubresnė, nes būtent taip nutinka rašant susijaudinus: pradedama ramiai, paskui vis labiau skubama. Atsižvelgė ir į tai, kad toks dokumentas prieš išmetamas į šiukšliadėžę paprastai suplėšomas, taigi statistikos tarnyba gavo skutus, kuriuos turėjo susidėti, todėl, kad šiems būtų lengviau juos suklijuoti, rašė plačiau, bet ne per daug, stengdamasis nenutolti nuo duoto rašysenos pavyzdžio.

Žodžiu, darbą atliko puikiai.

 

Sanderas nusiuntė bordereau  karo ministrui generolui Mersjė ir įsakė patikrinti visus skyriuje dirbančių karininkų dokumentus. Galiausiai patikimiausi bendradarbiai jam pranešė, kad rašysena Dreifuso, ir spalio penkioliktąją šis buvo suimtas. Dvi savaites žinia meistriškai slėpta, retkarčiais nutekinama kokia užuomina žurnalistų smalsumui pakutenti, paskui pašnabždėtas vardas, iš pradžių kaip didžiausia paslaptis, ir pagaliau pareikšta, kad kaltininkas – kapitonas Dreifusas.

Gavęs Sandero leidimą Esterhazis iškart pranešė Driumonui, o šis puolė lakstyti po redakcijos kambarius šaukdamas: „Įrodymai, įrodymai, štai įrodymai!“

Lapkričio pirmosios La Libre Parole  numeris didžiosiomis raidėmis skelbė: „Išdavystė. Suimtas karininkas žydas Dreifusas.“ Kampanija prasidėjo, visa Prancūzija degė pasipiktinimu.

Tačiau tą patį rytą, redakcijoje laistant šį. džiugų įvykį, Simoniniui į akis krito laiškas, kuriuo Esterhazis pranešė apie Dreifuso suėmimą. Jis liko ant Driumono stalo su dėme nuo stiklinės, bet lengvai įskaitomas. Simoninis, sugaišęs ilgiau kaip valandą mėgdžiodamas tariamą Dreifuso rašyseną, iškart suprato, kad braižas, kurį taip gerai padirbo, visai toks pat kaip Esterhazio. Niekas nepastebi tokių dalykų, išskyrus klastotoją.

Kas nutiko? Sanderas jam padavė ne Dreifuso, o Esterhazio prirašytą lapą? Įmanoma? Keista, nepaaiškinama, bet nepaneigiama. Ar jis suklydo netyčia? Tyčia? Jei tyčia, tai kodėl? Gal patį Sanderą apgavo koks pavaldinys, pateikęs ne tą pavyzdį? Jei kas nors apgavo patiklųjį Sanderą, derėjo jam nedelsiant apie tai pranešti. Bet jei apgavikas buvo pats Sanderas, prisipažindamas perpratęs jo žaidimą Simoninis būtų rizikavęs. Pranešti Esterhaziui? O jeigu Sanderas tyčia sukeitė raštus, norėdamas pakenkti Esterhaziui, pranešęs aukai Simoninis būtų sukėlęs prieš save visas slaptąsias tarnybas. Tylėti? O jei kurią dieną tarnybos jį patį apkaltins sukeitus dokumentus?

Simoninis nebuvo atsakingas dėl šios klaidos, jam rūpėjo ją ištaisyti, o ypač buvo svarbu, kad jo klastotės būtų, taip sakant, autentiškos. Nutarė surizikuoti ir nuvyko pas Sanderą, ir šis iš pradžių nenorėjo jo priimti, gal bijodamas šantažo.

Simoniniui galiausiai išklojus tiesą (vienintelę toje melagysčių virtinėje), Sanderas, blyškesnis nei įprastai, atrodė nenorįs ja patikėti.

– Pulkininke, – kalbėjo Simoninis, – neabejoju, kad pasilikote bordereau  kopiją. Gaukite Dreifuso ir Esterhazio rašysenų pavyzdžius ir sulyginsime tuos tris tekstus.

Sanderas davė nurodymus, ir netrukus ant jo rašomojo stalo sugulė trys lapai, o Simoninis pateikė keletą įrodymų.

– Pažvelkit, tarkim, štai čia. Visuose žodžiuose su dviem s, kaip adresse  ir interéssant , Esterhazio pirmoji s visada mažesnė, o antroji didesnė ir jos parašytos skyrium. Kaip tik tai šįryt ir krito man į akis, nes toks stilius rašant bordereau  mane ypač vargino. Dabar pažvelkit į Dreifuso rašyseną, ją matau pirmą kartą: stulbinama, iš dviejų s didesnė pirmoji, o antroji mažesnė, ir jos parašytos drauge. Tęsti?

– Ne, gana. Nežinau, kaip šis nesusipratimas įvyko, ištirsiu. Blogiausia, kad dokumentas jau pateko į generolo Mersjė rankas, o jis gali paprašyti palyginti jį su Dreifuso raštu, vis dėlto jis ne ekspertas, negana to, šios dvi rašysenos išties panašios. Tereikia, kad jam netoptelėtų ieškoti ir Esterhazio rašysenos pavyzdžio. Nors nežinau, kam jam apskritai galvoti apie Esterhazį, jei jūs neprasitarsite. Pasistenkit užmiršti šį reikalą ir malonėkit daugiau čia nesirodyti. Jūsų atlygis bus atitinkamai pakoreguotas.

 

Paskui Simoniniui nebereikėjo ieškoti slaptų pranešimų, kad ką nors sužinotų, nes Dreifuso istorija mirgėjo visuose laikraščiuose. Vyriausiajame štabe irgi būta apdairių asmenų, jie pareikalavo pateikti neginčijamų įrodymų, kad bordereau  parašė Dreifusas. Sanderas kreipėsi į garsų rašysenos ekspertą Bertijoną, ir šis pripažino, jog taip, bordereau  raštas netapatus Dreifuso rašysenai, bet tai akivaizdus savo braižo klastotės pavyzdys: Dreifusas (kad ir iš dalies) pakeitė rašyseną norėdamas įtikinti, kad laišką parašė kažkas kitas. Nepaisant šių smulkmenų, dokumentas tikrai parašytas Dreifuso ranka.

Kas būtų drįsęs tuo abejoti, jei La Libre Parole  kiekvieną dieną formavo viešąją nuomonę ir netgi pakišo mintį, neva affaire bus nuslopinta, nes Dreifusas esąs žydas ir žydai jį apsaugos? Kariuomenėje keturiasdešimt tūkstančių karininkų, rašė Driumonas, kodėl Mersjė patikėjo nacionalinės gynybos paslaptis Elzaso žydui kosmopolitui? Mersjė buvo liberalas, kurį Driumonas ir nacionalistinė spauda jau senokai spaudė,' kaltindami meile žydams. Jis negalėjo ginti išdaviko žydo. Todėl nebuvo suinteresuotas numarinti bylą, priešingai – labai aktyviai ją tyrė.

Driumonas būgnijo:

– Žydų ilgai neįsileido į kariuomenę, todėl ji išlaikė prancūzišką grynumą. Dabar prasiskverbę net į nacionalines karines pajėgas jie taps Prancūzijos šeimininkais ir pranešinės Rotšildui mobilizacijos planus… Turbūt supratote, kokiu tikslu.

Įtampa tvyrojo nepakeliama. Dragūnų kapitonas Kremjė Foa piktindamasis rašė Driumonui, kad šis įžeidęs visus karininkus žydus, ir reikalavo satisfakcijos. Jie susikovė, o painiava tapo dar didesnė paaiškėjus, kad Kremjė Foa sekundantas buvo – kas? Esterhazis… Savo ruožtu markizas di Moresas iš La Libre Parole redakcijos iškvietė į dvikovą Kremjė Foa, tačiau karininko vadai uždraudė jam vėl kautis ir uždarė kareivinėse, jį pakeitęs kapitonas Majeris mirė peršautu plaučiu. Karšti ginčai, protestai prieš religinių karų kurstymą… O Simoninis žavėjosi triukšmingais savo vienos valandos raštininko darbo rezultatais.

 

Gruodžio mėnesį sušaukta karo taryba, o per tą laiką parašytas dar vienas dokumentas – italų karo atašė Panicardžio laiškas vokiečiams, kuriame paminėtas „tas niekšas D…“, pardavęs jam kai kurių įtvirtinimų planus. Ar D  reiškė Dreifusas? Niekam nė nedingtelėjo tuo suabejoti, ir tik vėliau sužinota, kad kalbėta apie tokį Diubua, ministerijos tarnautoją, pardavinėjusį informaciją už dešimt frankų. Per vėlai, nes gruodžio dvidešimt antrąją Dreifusas buvo pripažintas kaltu, o sausio pradžioje Ecole Militaire kieme iš jo atėmė karininko laipsnį. Vasarį jis turėjo būti išplukdytas į Velnio salą.

Simoninis dalyvavo laipsnio atėmimo ceremonijoje ir dienoraštyje rašė, kad ji buvusi siaubingai įtaigi: kariai gretomis išsirikiavo aplink visą kiemą, Dreifusas turėjo nužygiuoti kone kilometrą pro tuos narsuolius, kurie, nors sustingę, rodė jam savo panieką, tada generolas Dara išsitraukė iš makšties kardą, suskambėjo trimitai, Dreifusas paradine uniforma priėjo prie generolo, lydimas keturių seržanto vadovaujamų artileristų, Dara perskaitė laipsnio atėmimo nuosprendį, milžiniškas žandarų karininkas plunksnomis puoštu šalmu priėjo prie kapitono, nuplėšė antpečius, sagas, pulko numerį, paėmė kardą ir perlaužęs ant kelio numėtė lūženas išdavikui po kojų.

Dreifusas atrodė ramus, ir daugelis laikraščių tai vadino jo kalios įrodymu. Simoniniui pasidingojo, kad per laipsnio atėmimo cerimoniją jis šūktelėjo: „Aš nekaltas!“ bet santūriai ir stovėdamas ramiai. Simoninis sarkastiškai brūkštelėjo, kad tas žydelis, matyt, taip priprato prie (pasisavintos) prancūzų karininko garbės, kad nebepajėgė suabejoti vadų sprendimais, o jei šie nusprendė, kad jis išdavikas, tai turėjo nedvejodamas su tuo susitaikyti. Gal tą akimirką išties jautėsi išdavęs, o gynėsi esąs nekaltas manydamas, kad tai privaloma ceremonijos dalis.

 

 

…milžiniškas žandarų karininkas plunksnomis puoštu šalmu priėjo prie kapitono, nuplėšė antpečius, sagas, pulko numerį, paėmė kardų ir perlaužęs ant kelio numetė lūženas išdavikui po kojų.  84

 

Tokie buvo Simoninio atsiminimai, bet vėliau vienoje iš savo dėžių jis rado kitą dieną République française  išspausdintą priešingą tokio Brisono straipsnį:

Kai generolas metė jam į veidą tą nešlovingą kaltinimą, jis pakėlė ranką ir sušuko: „Tegyvuoja Prancūzija, aš nekaltas!“

Puskarininkis baigia savo tarnybą. Uniformą puošęs auksas guli ant žemės. Neliko nė raudoną juostą – kario ženklo. Su dolomanu, kuris ūmiai tapo visiškai juodas, su tamsia kepe Dreifusas atrodo tarsi apsivilkęs kalinio drabužį… Jis nesiliauja šaukęs: „Aš nekaltas!“ Kitapus tvoros minia, matanti tik jo pavidalą, prapliumpa keikti ir šaižiai švilpti. Dreifusas girdi prakeiksmus ir dar labiau niršta.

Eidamas pro karininkų būrį girdi žodžius: „Keliauk sau, Judai!“ Dreifusas įpykęs pasisuka ir pakartoja:  „As nekaltas, nekaltas!“

Dabar jau galime įžiūrėti jo bruožus. Keletą akimirkų žiūrime įsmeigę akis, tikėdamiesi įžvelgti svarbiausią tiesą, sielos, prie kurios iki šiol galėjo priartėti tik teisėjai, atspindį, prasiskverbti į slapčiausius jos vingius. Tačiau veide liepsnoja tik begalinis pyktis. Lūpos iškreiptos baugios grimasos, akys srūva krauju. Ir suprantame, kad nuteistasis atrodo toks tvirtas ir žengia tokiu karingu žingsniu tik genamas įtūžio, kaip stygas įtempusio jo nervus…

Kas glūdi to vyro sieloje? Kokių motyvų skatinamas taip beviltiškai nuoširdžiai gina savo nekaltumą? Gal tikisi suklaidinti viešąją nuomonę, sukelti abejonę, mesti įtarimo šešėlį jį nuteisusių teisėjų sąžiningumui? Persmelkia aiški lyg žaibas mintis: jei jis išties nekaltas, tai kaip siaubingai kenčia!

 

Nepanašu, kad Simoninis būtų pajutęs bent menkiausią graužatį: jis neabejojo Dreifuso kalte, nes pats ją sukūrė. Tačiau jo atsiminimai ir straipsnis skyrėsi, ir tai liudijo, kaip affaire  įaudrino šalį ir kiekvienas joje įžvelgė tai, ką norėjo matyti.

 

Tad Dreifusas gali keliauti po velnių ar į taip pavadintą salą. Jis jam neberūpėjo.

O atėjus laikui diskretiškai sumokėtas atlyginimas išties pranoko lūkesčius.

 

 

Nenuleidžiant akių nuo Taksilio

 

Simoninis prisiminė, kad per visus tuos įvykius nesiliovė domėtis Taksilio darbais. Juolab kad Driumono aplinkoje apie Taksilį daug kalbėta, jo byla iš pradžių vertinta skeptiškai, paskui – su dirgliu pasipiktinimu. Driumonas manė esąs antimasonas, antisemitas ir rimtas katalikas – savotiškai toks ir buvo, todėl negalėjo pakęsti, kad šį reikalą tvarkytų toks netikša. Driumonas jau seniai vadino Taksilį niekam tikusiu ir sukritikavo saviškėje France juive  pareiškęs, esą visas jo parašytas antiklerikalines knygas išleido žydai. Tais metais jų santykiai galutinai pašlijo dėl politinių priežasčių.

Iš abato Dala Pikolos jau žinome, kad abu jie buvo įsisukę į Paryžiaus tarybos rinkimų karuselę ir taikėsi į tuos pačius rinkėjus. Tad kova tapo atvira.

Taksilis parašė Monsieur Drumont, étude psychologique 85,  kuriame gana sarkastiškai kritikuodamas perdėtą priešininko antisemitizmą užsiminė, kad antisemitizmas būdingesnis ne katalikams, o veikiau socialistinei ir revoliucinei spaudai. Driumonas atsakė rašiniu Testament dun antisémite  86, suabejojo Taksilio atsivertimu ir priminęs, kaip jis drabstė purvu šventus dalykus, iškėlė nepatogių klausimų apie jo taikius santykius su žydais.

Atsižvelgus ir į tai, kad tais pačiais 1892 metais pradėti leisti ir laikraštis La Libre Parole,  skirtas politinei kovai, sugebėjęs paviešinti Panamos skandalą, ir Le Diable au XIXe siècle  87, vargu ar laikytinas patikimu leidiniu, tampa aišku, kodėl Driumono laikraščio redakcija Taksilį kasdien pašiepdavo, o dažnėjančias nesėkmes komentuodavo piktdžiugiškai šypsodamasi.

Labiau už kritiką, teigė Driumonas, Taksiliui kenkia nepageidaujamas pritarimas. O paslaptingąją Dianą gina dešimtys tokių pat nepatikimų avantiūristų, besigiriančių pažintimi su tikriausiai niekada nematyta moterimi.

Toks Domenikas Mardžota išleido Souvenirs d’un trente troisième. Adriano Lemmi Chef Suprème des Franc Maçons 88  ir nusiuntė ją Dianai, teigdamas pritariantis jos maištui. Tasai Mardžota skelbėsi esąs Florencijos Savonarolos ložės sekretorius, Palmio Džordano Bruno ložės palaimintasis, trisdešimt trečiojo Senųjų ir pripažintųjų škotiškųjų apeigų laipsnio Aukščiausiasis Didysis generalinis inspektorius, Memfio Micraimo apeigų aukščiausiasis kunigaikštis (devyniasdešimt penktojo laipsnio), Kalabrijos ir Sicilijos Micraimo ložių inspektorius, Haičio nacionalinės Didžiųjų Rytų ložės garbės narys, Neapolio aukščiausios sąjunginės tarybos tikrasis narys, Trijų Kalabrijų masonų ložių generalinis inspektorius, Paryžiaus Micraimo arba Egipto rytų masonų ordino Didysis meistras ad vitam  (devyniasdešimtojo laipsnio), Pasaulio masonus ginančių riterių ordino vadas, Italijos Palermo federacijos aukščiausiosios ir visuotinės tarybos garbės narys ad vitam,  Neapolio centrinio direktorato nuolatinis inspektorius ir aukščiausiasis delegatas ir Naujojo reformuoto paladizmo narys. Matyt, jis buvęs aukštas masonų dignitorius, bet sakėsi ką tik palikęs masonus. Driumonas kalbėjo, kad jis atsivertė į katalikų tikėjimą, nes aukščiausias ir slapčiausias sektos vadovo postas perduotas ne jam, kaip tikėjosi, o tokiam Adrianui Lemi.

Tas paslaptingasis Adrianas Lemi, pasak Mardžotos, savo karjerą pradėjęs kaip vagis, kai Marselyje suklastojo Neapolio įmonės Falconet & C.  paskolos raštą ir iš savo draugo daktaro žmonos pavogė maišelį su perlais ir trimis šimtais aukso frankų, kol toji virtuvėje jam plikė žolelių arbatą. Išėjęs iš kalėjimo atsidūrė Konstantinopolyje, stojo tarnauti senam žolininkui žydui, pasakęs esąs pasirengęs atsižadėti krikšto ir būti apipjaustytas. Paskui žydų remiamas masonų ordine padarė jau minėtą karjerą.

Štai taip, baigė Mardžota, „prakeiktoji Judo tauta, iš kurios kilo visos žmonijos ydos, panaudojo visą savo įtaką, kad aukščiausiuoju ir visuotiniu masonų ordino vadovu taptų vienas iš jų ir dar pats pavojingiausias“

Šie kaltinimai dvasininkijai labai patiko, ir devyniasdešimt penktaisiais išleista Mardžotos knyga Le Palladisme, Culte de Satan Lucifer dans les triangles maçonniques 89  prasidėjo Grenoblio, Montobano, Ekso, Limožo, Mando, Tarantezo, Pamjė, Orano, Ansi vyskupų bei Jeruzalės patriarcho Liudviko Pjavio liaupsėmis.

Bėda ta, kad Mardžotos informacija užkabino nemenką italų politikų dalį, labiausiai Krispį, jau tapusį Garibaldžio leitenantu ir tais metais užėmusį karalystės ministro pirmininko postą. Kol buvo spausdinamos ir parduodamos fantasmagorinės naujienos apie masonų apeigas, dar buvo galima jaustis ramiai, bet užkabinus masonų ir politikų santykius kilo grėsmė suerzinti kokį itin kerštingą veikėją.

Taksilis tą suprato, tačiau akivaizdžiai norėjo atsiimti tas teritorijas, kurių gviešėsi Mardžota, ir štai pasirodė kone keturių šimtų puslapių Dianos pasirašyta knyga Le 33ème Crispi  90, kurioje pateikti tokie žinomi faktai, kaip Romos banko skandalas, į kurį Krispis buvo įsivėlęs, pramaišiui su užrašais apie jo sandėrį su demonu Haborimu bei dalyvavimą paladistų sueigoje, kurioje Sofi Valder pareiškė esanti nėščia ir pagimdysianti dukrą, savo ruožtu pagimdysiančią Antikristą.

– Tikra operetė, – piktinosi Driumonas. – Ir tai vadinama politine kova?

Tačiau Vatikane veikalas buvo priimtas palankiai, tad Driumonas dar labiau įsiuto. Vatikanas su Krispiu turėjo savų sąskaitų, mat šis vienoje iš Romos aikščių pastatydino paminklą Džordanui Brunui, dvasininkijos nepakantumo aukai, tad tą dieną Leonas XIII praleido klūpodamas prie švento Petro statulos kojų ir melsdamas atleidimo. Tik įsivaizduokime, kaip apsidžiaugė popiežius skaitydamas tuos Krispį kompromituojančius dokumentus: liepė savo sekretoriui monsinjorui Sardžiui nusiųsti Dianai ne tik įprastinį „apaštališką palaiminimą“, bet ir nuoširdžią padėką bei linkėjimus tęsti pagirtiną „nusikalstamos sektos“ demaskavimo darbą. O kad sekta tikrai nusikalstama, liudijo faktas, jog Dianos knygoje Haborimas pavaizduotas turįs tris galvas – žmogaus liepsnojančiais plaukais, katino ir žalčio, nors Diana moksliškai kruopščiai patvirtinusi tokio niekada nemačiusi (jai jis pasirodydavęs kaip gražus senolis vešlia sidabruota barzda).

– Nė nesiteikė laikytis tiesos! Kaip gali neseniai į Prancūziją atvykusi amerikietė žinoti apie visas italų politikos paslaptis? – piktinosi Driumonas. – Žinoma, žmonės tų dalykų nepastebi, o Dianai svarbu parduoti savo knygas, bet juk popiežius – popiežius bus apkaltintas, kad tiki tais paistalais! Reikia ginti Bažnyčią nuo jos pačios silpnybių!

Būtent laikraštyje La Libre Parole  pasirodė pirmosios viešos abejonės, ar Diana apskritai egzistuoja. Netrukus į polemiką įsitraukė ir akivaizdžiai religinės pakraipos leidiniai, tokie kaip VAvenir ir L’Uttivers.  Kituose katalikiškuose sluoksniuose, priešingai – nertasi iš kailio siekiant įrodyti Dianos egzistavimą: laikraštis Le Rosier de Marie  išspausdino Šen Pjero advokatų gildijos pirmininko Lotjė liudijimą, esą jis matęs Dianą Taksilio, Batajo ir ją nupiešusio dailininko draugijoje, bet tai buvę seniai, kai Diana dar buvusi paladistė. Tačiau iš jos veido jau buvę aišku, kad ji netrukus atsiversianti, ir autorius ją apibūdino taip: „Tai dvidešimt devynerių metų amžiaus jauna moteris, grakšti, iškili, aukštesnio nei vidutinio ūgio, atviro, tyro, doro veido, išmintim kibirkščiuojančiu žvilgsniu, liudijančiu ryžtą ir įprotį vadovauti. Apsirengusi elegantiškai, skoningai, kukliai ir, kitaip negu dauguma turtingų užsieniečių, neapsikarsčiusi gausybe papuošalų. Akys neįprastos, tai žydros kaip jūra, tai geltonos kaip auksas. Pasiūlius šartrezo atsisakė iš pasidygėjimo viskuo, kas siejasi su Bažnyčia. Gėrė tik konjaką.“

Trente 1896 metų rugsėjį organizuojant didįjį antimasonų suvažiavimą Taksilis tapo jo magna pars.  Tačiau kaip tik tada sustiprėjo vokiečių katalikų jam reiškiami įtarimai ir kritika. Toks tėvas Baumgartenas paprašė pateikti Dianos gimimo liudijimą ir dvasininko, kuris priėmė jos atsivertimą, liudijimą. Taksilis pareiškė turįs įrodymus kišenėje, tačiau jų neparodė.

Praėjus mėnesiui po Trento suvažiavimo abatas Garnjė laikraštyje Le Peuple Français  netgi išdrįso pareikšti numanantis, kad masonai Dianą tik išsigalvojo, toks tėvas Balji autoritetingame La Croix  irgi pareiškė ja abejojantis, o laikraštis Kolnische Volkszeitung  prisiminė, kad dar tais pačiais metais, kai pradėtos leisti Le Diable  knygelės, Batajis – Haksas burnojo prieš Dievą ir visus jo šventuosius. Ginti Dianos stojo tas pats kanauninkas Mustelis, laikraštis Civiltà Cattolica  ir kardinolo sekretorius Parokis, rašęs, kad ji „atlaikytų išdrįsusių suabejoti jos egzistavimu šmeižikų antpuolį“.

 

Driumonas nestokojo gerų pažinčių įvairiuose sluoksniuose bei žurnalisto uoslės, tad, nors Simoninis nesusivokė kaip, sėkmingai susirado Haksą – Batajį, greičiausiai užklupo per patį girtavimo įkarštį, kai šį apimdavo melancholija bei atgaila, ir štai netikėtas posūkis: Haksas iš pradžių Kölnische Volkszeitung,  o paskui ir La Libre Parole  laikraštyje prisipažino viską suklastojęs. Jis nuoširdžiai dėstė: „Kai pasirodė enciklika Humanum Genus,  pamaniau iš neregėtos katalikų lengvatikybės ir kvailumo užsidirbsiąs pinigų. Tereikėjo kokio Žiulio Verno, kuris toms plėšikų istorijoms suteiktų siaubingą pavidalą. Aš tapau tuo Vernu, taigi… Pasakojau nebūtus dalykus, kurie neva dėjosi egzotiškuose kraštuose, niekas nė nebūtų patikrinęs… O katalikai viskuo patikėjo. Tie žmonės tokie paiki, kad net ir šiandien manimi nepatikėtų, jei pasakyčiau juos mulkinęs.“

Laikraštyje Le Rosier de Marie  Lotjė tuoj parašė tikriausiai apsigavęs, ir jo matyta būtybė buvo ne Diana Vogan, o labai rimtame žurnale Études  pagaliau pasirodė pirmas puolamasis tokio tėvo jėzuito Portaljė straipsnis. Lyg to būtų negana, kai kurie laikraščiai paskelbė, kad Čarlstono (kur turėjęs gyventi Paikas, Didysis didžiųjų meistrų meistras) vyskupas monsinjoras Nortropas nuvyko į Romą asmeniškai patikinti Leono XIII, kad miesto masonai – padorūs žmonės ir jų šventyklose nėra nė vienos Šėtono statulos.

Driumonas džiūgavo. Taksilis buvo pastatytas į vietą, kova su masonais ir žydais sugrįžo į patikimas rankas.

 

---------------------------------

Išnašos:

 

80  Honoré Daumier, „Neįtikėtina, kad yra žmonių, geriančių absentą šalyje, gaminančioje tokį gerą vyną kaip šis!“ (Croquis parisiens laikraščiui Le journal amusant), 1864 © BnF.

 

81  Kolegija ir aukštoji mokykla (pranc.).

 

82  Tėtušis Doruolis (pranc.).

 

83  Ėrienos su salotomis (pranc.).

 

84  1895 metų sausio 13 dienos Le Petit Journal, © Alinari archyvai.

 

85  Ponas Driumonas, psichologinė apybraiža (pranc.).

 

86  Ponas Driumonas, psichologinė apybraiža (pranc.).

 

87  Velnias XIX amžiuje (pranc.).

 

88  Trisdešimt trečiojo atsiminimai. Adrianas Lemi, vyriausiasis laisvųjų masonų vadovas (pranc.).

 

89  Paladizmas, Šėtono Liuciferio kultas masonų trikampiuose (pranc.).

 

90  Krispis, trisdešimt trečiasis laipsnis (pranc.).

 

--------------------------------------

 

Populiariausi