Umberto Eco

 

Prahos kapinės

 

Velnias XIX amžiuje (22 skyrius iš U. Eco romano „Prahos kapinės“)

 

22

VELNIAS XIX AMŽIUJE

 

1897 metų balandžio 14 diena

 

Brangusis kapitone Simonini,

ir vėl – ten, kur jūsų mintys susijaukia, mano galvoje sukyla gyvi atsiminimai.

Taigi, šiandien man dingojas, kad pirma susitikau su ponu Hebuternu, o paskui su tėvu Bergamaskiu. Susitikau pasivadinęs jūsų vardu paimti pinigų, kuriuos turėsiu (ar turėčiau) atiduoti Leo Taksiliui. Paskui, tik jau kaip notaras Furnjė, ėjau susitikti su Leo Taksiliu.

– Pone, – pasakiau jam, – nenoriu prisidengęs sutana įkalbėti jus pripažinti Jėzų Kristų, iš kurio šaipotės, ir man nei šilta, nei šalta, kad nugarmėsi į pragarą. Atėjau ne amžinojo gyvenimo žadėt, o pasakyti, kad jūsų knygos, kuriose paskelbsite apie masonų nusikaltimus, tikrai ras daug palankių skaitytojų. Gal nė neįsivaizduojat, kokia svarbi knygai ne tik Prancūzijos, bet ilgainiui ir viso pasaulio vienuolynų, parapijų, arkivyskupijų parama. O kad įrodyčiau atėjęs ne jūsų atversti, o padėti uždirbti pinigų, iškart išklosiu savo kuklius pageidavimus. Jums tereikės pasirašyti dokumentą, kuris man (ar, teisingiau, vienuolių kongregacijai, kuriai atstovauju) užtikrins dvidešimt procentų nuo būsimų jūsų honorarų – ir supažindinsiu jus su asmeniu, apie masonų paslaptis žinančiu dar daugiau už jus.

Kapitone Simonini, man regis, mudu sutarėm, kad garsiuosius dvidešimt procentų nuo Taksilio honorarų pasidalysime pusiau. Ir tuoj išklojau jam kitą siūlymą apie negrąžinamą paramą:

– Dar gausite septyniasdešimt penkis tūkstančius frankų, ir neklauskite, iš kur jie, gal mano sutana padės jums susivokti. Tie septyniasdešimt penki tūkstančiai frankų bus jūsų jums nė nepradėjus dirbti, nes pasitikiu jumis, bet rytoj turite viešai paskelbti apie atsivertimą. Iš šios septyniasdešimt penkių tūkstančių frankų sumos, taip, septyniasdešimt penkių tūkstančių, jums nereikės mokėti jokių procentų, nes ir aš, ir mane įgaliojusieji esame tokie žmonės, kuriems pinigai tėra velnio mėšlas. Skaičiuokite: štai septyniasdešimt penki tūkstančiai.

Regiu visą sceną, tarsi žiūrėčiau į dagerotipą.

Man iškart pasirodė, kad Taksilį sugundė ne tiek septyniasdešimt penki tūkstančiai frankų ir pažadėtas būsimas autoriaus honoraras (bet kai pamatė ant stalo pinigus, jo akys sužibo), kiek sumanymas atlikti trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių piruetą ir galimybė iš aršaus antiklerikalo tapti karštu kataliku. Jis jau gardžiavosi kitų nuostaba ir laikraščiuose pasirodysiančiais pranešimais. Tai nepalyginti geriau nei prasimanytas romėnų miestas Lemano ežero dugne.

Juokėsi patenkintas ir jau planavo būsimas knygas bei jų iliustracijas.

– Ak, – kalbėjo, – matau ištisą traktatą apie masonų paslaptis, labiau įtraukiantį už bet kokį romaną. Viršelyje – sparnuotas Bafometas ir nukirsta galva, kaip užuomina apie šėtoniškas tamplierių apeigas… Dievas mato (pone abate, atleiskite už šiuos žodžius), tai taps dienos naujiena. Nes kad ir ką būčiau rašęs savo paskviliuose, būti kataliku, tikinčiuoju ir gerai sutarti su dvasininkais tiesiog nuostabu, o kartu naudinga mano šeimai bei dėl kaimynų, kurie kartais žiūri į mane taip, lyg savo rankomis būčiau nukryžiavęs Jėzų Kristų. Kas, pasak jūsų, galėtų man padėti?

– Supažindinsiu jus su orakule, būtybe, kuri užhipnotizuota apie masoniškas apeigas pasakoja neįtikėtinus dalykus.

 

* * *

 

Ta orakule turbūt Diana Vogan. Jaučiuosi taip, lyg viską apie ją žinočiau. Atmenu, vieną rytą nuvykau į Venseną, tarsi būčiau žinojęs daktaro Diu Morjė klinikos adresą. Jo klinika įsikūrusi nedideliame name su mažu, bet labai dailiu sodu, kuriame sėdinėjo iš pažiūros ramūs pacientai, džiaugdamiesi saule ir apatiškai nematydami vienas kito.

Prisistačiau Diu Morjė ir priminiau, kad jūs jam apie mane pasakojot. Užsiminiau apie gailestingųjų seserų draugiją, globojančią sutrikusios psichikos jaunuolius, ir man pasirodė, kad jam palengvėjo.

– Turiu jus įspėti, – tarė, – kad šiandien Diana yra mano vadinamos normalios būsenos. Manau, kapitonas Simoninis pasakojo, kad tos būsenos Diana yra gašli ir manosi esanti paslaptingos masonų sektos narė. Kad nesukeltume jai nerimo, pristatysiu jus kaip brolį masoną…Tikiuosi, dvasininkui tai nesukels didelių nepatogumų…

Jis palydėjo mane į kukliai įrengtą kambarį, ten stovėjo spinta ir lova, o ant balta drobe apmušto krėslo sėdėjo švelnių, taisyklingų veido bruožų moteris. Švelnūs šviesiai rusvi plaukai buvo susegti ant viršugalvio, žvilgsnis išdidus, burna maža ir gražiai apibrėžta. Lūpas iškart iškreipė pašaipi šypsena.

– Daktaras Diu Morjė nori mane atiduoti į motinišką Bažnyčios glėbį? – paklausė.

– Ne, Diana, – atsakė daktaras Diu Morjė, – tai brolis masonas, nors ir su sutana.

– Iš kurios ložės? – iškart paklausė Diana.

Gan sumaniai išsisukau.

– Man neleista atskleisti, – apdairiai sušnabždėjau, – ir, tikiuosi, žinote kodėl…

Reakcija buvo tinkama:

– Suprantu, – tarė Diana. – Jus siunčia Didysis Čarlstono meistras. Džiaugiuosi, kad perduosit jam manąją įvykių versiją. Susirinkome Krua Niver gatvėje įsikūrusioje Nedalomos širdžių sąjungos ložėje, tikrai apie ją žinote. Aš turėjau būti įšventinta į tamplierių meistres, tad kuo nuolankiausiai atėjau pašlovinti vienintelio gerojo dievo Liuciferio bei paniekinti blogojo dievo Adonajaus – katalikų dievo tėvo. Patikėkit, aistros kupina prisiartinau prie Bafometo altoriaus, kur laukė Sofija Safo. Ji klausinėjo apie paladistus, o aš nuolankiai atsakinėjau: kokios yra tamplierių meistrės pareigos? Nekęsti Jėzaus, keikti Adonajų, garbinti Liuciferį. Argi ne to nori Didysis meistras?

Klausdama Diana paėmė mane už rankų.

– Taip, žinoma, – atsargiai pritariau.

– Sukalbėjau apeiginę maldą: „Ateik, ateik, didysis Liuciferi, o iškilusai, kunigų ir karalių apšmeižtasai!“ Ir drebėjau iš susijaudinimo, kai visi susirinkusieji, iškėlę savus durklus, šaukė: Nekam, Adonai, Nekom!  Bet man lipant prie altoriaus Sofi Safo padavė pateną, tokių mačiau tik religinių daiktų parduotuvių vitrinose, tad svarsčiau, kam čia tas siaubingas Romos katalikų kulto įnagis. Didžioji meistrė paaiškino, kad Jėzus išdavė tikrąjį dievą ant Taboro kalno pasirašęs nuodėmingą sutartį su Adonajumi ir apvertė pasaulio tvarką pavertęs duoną savo kūnu, todėl mūsų pareiga – perverti durklu šią šventvagišką ostiją, kuria kunigai kasdien kartoja Jėzaus išdavystę. Pone, sakykit, ar Didysis meistras geidžia, kad šis veiksmas būtų įšventinimo dalis?

– Negaliu spręsti. Gal verčiau sakykit, kaip pasielgėt.

– Be abejo, atsisakiau. Durklu perverti ostiją reiškia tikėti, jog ši išties yra Kristaus kūnas, o paladistas negali tikėti tokiu melu. Perverti ostiją yra katalikiškos tikinčių katalikų apeigos!

– Turbūt jūsų tiesa, – pasakiau. – Perduosiu jūsų pasiteisinimą Didžiajam meistrui, kad būtumėt išteisinta.

– Dėkoju, broli, – atsakė Diana ir pabučiavo man rankas. Paskui kone nerūpestingai atsagstė viršutines palaidinės sagas ir apnuoginusi tyro baltumo petį įrėmė į mane kviečiamą žvilgsnį. Tik staiga parkrito į krėslą, apimta traukulių. Diu Morjė pakvietė slaugę ir abu paguldė merginą į lovą.

Daktaras tarė:

– Ištikta tokios krizės ji dažniausiai pereina iš vienos būsenos į kitą. Kol kas neprarado sąmonės, jai dar tik surakino žandikaulį ir suėmė liežuvio kontraktūra. Užtenka lengvai spustelėti kiaušidžių srityje…

Dianos apatinis žandikaulis netrukus nukaro kairėn, pražiota burna persikreipė atidengdama lanku užriestą liežuvį, jo galiuko nebuvo matyti, tarsi ligonė būtų jį bepraryjanti. Paskui liežuvis atsipalaidavo, staiga išsitiesė, išniro iš burnos ir vėl grįžo, kyštelėjo ir pasislėpė kelis kartus iš eilės greitai nelyginant gyvatės. Galiausiai ir liežuvis, ir žandikaulis grįžo į normalią būseną, ir ligonė ištarė kelis žodžius:

– Liežuvis… drasko gomurį… Ausyje voras…

Netrukus ligonei vėl surakino žandikaulį, liežuvio raumenys susitraukė, daktaras ir vėl ją nuramino spustelėjęs ties kiaušidėmis, bet netrukus jos kvėpavimas apsunko, pasigirdo keli nerišlūs žodžiai, akys pastėro, žvilgsnis susitelkė į viršų, kūnas suakmenėjo. Lanku išriestos rankos brėžė pusratį, riešai užlaužti, kojos išsitiesė…

– Kojos išlenktos kaip raitelio, – pakomentavo Diu Morjė. – Epileptoidinė fazė. Normalu. Netrukus prasidės klouno fazė…

Dianos veidas susiraukė, ji ėmė žiopčioti, iš burnos veržėsi baltos putos stambiais burbulais. Dabar ji rėkė ir dejavo, veido raumenis tampė traukuliai, vokai mirksėjo, o ligonės kūnas nelyginant akrobatės išsirietė taip, kad rėmėsi tik pėdomis ir pakaušiu.

Keletą sekundžių stebėjom siaubingą besvorę marionetę iškraipytomis galūnėmis, paskui ligonė krito ant lovos ir ją užvaldė, Diu Morjė žodžiais, „aistra“: iš pradžių ji elgėsi grėsmingai, tarsi norėdama nustumti užpuoliką, paskui nelyginant viliokė kažkam merkė akį. Tačiau netrukus jos išraiška tapo geidulinga it kokios gundytojos, nešvankiai liežuviu kviečiančios klientus, paskui ji atsigulė nuolankios įsimylėjėlės poza, žvilgsnis sudrėko, rankos atsipalaidavo, delnai susiglaudė, ji papūtė lūpas tarsi laukdama bučinio, pagaliau užvertė akis taip, kad matėsi vien baltymai, ir pratrūko erotiniu kliedesiu:

– Ak, mano gerasis pone, – jos balsas trūkčiojo, – ak, mylimasai žalty, šventoji gyvate… esu tavoji Kleopatra… savo krūtimis… tave pažindysiu… ak, mano meile, įeik į mane…

– Diana mato į ją besiskverbiantį šventąjį žaltį, kitos susilieja su Švenčiausiąja Širdimi. Matyti fališką pavidalą ar užvaldančio vyro atvaizdą – matyti tą, kuris vaikystėje išprievartavo, – kalbėjo Diu Morjė. – Dažniausiai isterikei tai viena ir tas pat. Turbūt jums teko regėti Berninio sukurtų šventosios Teresės raižinių reprodukcijų – neatskirtumėt jos nuo šios nelaimingosios. Mistike – tai isterikė, sutikusi nuodėmklausį pirmiau už daktarą.

Diana tuo metu atsigulė lyg nukryžiuotoji, ir prasidėjo nauja fazė: ji siautulingai vartėsi lovoje ir nežinia kam grasino bei skelbė baugias pranašystes.

– Leiskime jai pailsėti, – pasakė Diu Morjė. – Atsibudusi jau kitos būsenos plaks save prisiminusi, kokių siaubingų dalykų prikalbėjo. Tegu jūsų gailestingosios seserys neišsigąsta ištikus panašiems priepuoliams. Užteks neleisti jai judėti ir įkišti į burną nosinaitę, kad neprisikąstų liežuvio, bet nepakenks ir sugirdyti kelis lašus skysčio, kurį jums duosiu.

Paskui pridūrė:

– Šią būtybę reikia laikyti atskirai, o čia tai neįmanoma, mano klinika – ne kalėjimas, bet gydykla, žmonės vaikšto laisvai, ir gydymui naudinga, stačiai būtina, kad jie kalbėtųsi vieni su kitais ir įsivaizduotų gyvenantys normalų ramų gyvenimą. Mano pacientai – ne bepročiai, jiems tik pakriko nervai. Dianos priepuoliai gali išgąsdinti kitas ligones, o tai, ką ji išpažįsta būdama „blogąja“, nesvarbu, tikra tai ar pramanyta, visus trikdo. Tikiuosi, jūsų gailestingosios seserys ras galimybę ją izoliuoti.

Per šį susitikimą man pasirodė, lyg daktaras trokštų Diana atsikratyti, jis prašė ją laikyti kone įkalintą bijodamas, kad ji su kuo nors ims bendrauti. Negana to, būgštavo, jog kas nors jos pasakojimus palaikys tiesa, tad apsidrausdamas iškart juos pavadino pamišėlės klejonėmis.

 

* * *

 

…ligonės kūnas nelyginant akrobatės išsirietė taip, kad rėmėsi tik pėdomis ir pakaušiu.

 

Prieš keletą dienų Otejyje išsinuomojau namą. Niekuo neišsiskiriantį, bet gana jaukų. Laukujės durys vedė į tipišką miesčionišką svetainę su raudonmedžio sofa, traukta senu Utrechto aksomu, su raudono damasto užuolaidomis, ant židinio – laikrodis stikliniu gaubtu su kolonėlėmis ir gėlių vazos iš abiejų pusių, lentynėlė po veidrodžiu ir gerai išblizgintų plytelių grindys. Greta buvo miegamasis, jį paskyriau Dianai: sienos išmuštos pilku perlamutru žvilgančiu muaro audeklu, ant grindų storas kilimas su didelėmis raudonomis rozetėmis. Lovos baldakimo ir langų užuolaidų audinys, dryžuotas ilgomis purpurinėmis juostomis, kiek pagyvino kambario monotoniją. Prie lovos kabėjo chromolitografija, vaizduojanti įsimylėjusius piemenaitę ir piemenėlį, o ant lentynėlės stovėjo dirbtiniais brangakmeniais inkrustuotas laikrodis, abipus jo du putlūs amūriukai laikė po lelijų puokštės formos kandeliabrą.

Viršutiniame aukšte buvo dar du miegamieji. Vieną paskyriau puskurtei senei, įjunkusiai į butelį, bet dar parankesnei tuo, kad buvo ne vietinė ir pasiryžusi dirbti bet ką, kad tik nors kiek uždirbtų. Neatmenu, kas ją rekomendavo, tačiau ji nuostabiai tiko rūpintis Diana ir numaldyti ją užėjus priepuoliui, jei namuose nieko daugiau nebūdavo.

Berašydamas susivokiau, kad senė jau mėnesį negavo iš manęs jokių žinių. Tikriausiai palikau jai užtenkamai pinigų pragyventi, bet ar ilgam? Reikėtų lėkti į Otejį, bet susivokiau nežinantis adreso: Otejyje, bet kur? Gal turėčiau eiti per namus, belsti į duris ir klausinėti, ar čia gyvena susidvejinusi asmenybė isterikė paladistė?

 

* * *

 

Balandį Taksilis viešai paskelbė apie savo atsivertimą, o lapkritį pasirodė jo pirmoji knyga Les freres trois points,  sukrečiamai atskleidžianti masonų gyvenimą. Kaip tik tuo metu nusivežiau jį susitikti su Diana. Nenuslėpiau dvejopos jos būsenos ir paaiškinau, kad ji mums naudinga ne kaip dievobaiminga mergelė, o kaip neatgailaujanti paladistė.

Pastaraisiais mėnesiais gerai pažinau šią merginą ir valdžiau jos būsenų kaitą daktaro Diu Morjė duotais lašais. Tačiau sykiu supratau, kad nenuspėjamų priepuolių laukimas sekina, todėl turėjau išsiaiškinti, kaip prireikus pakeisti Dianos būseną. Galų gale juk taip, regis, su savo isterikėmis elgiasi daktaras Šarko.

Neturėjau Šarko hipnozinių galių, tad nuėjau į biblioteką ieškoti tradicinių traktatų, tokių, kaip senojo (ir neišgalvoto) abato Farijos De la cause du sommeil lucide 74.  Šios ir keleto kitų knygų įkvėptas nutariau pamėginti: keliais suspaudžiau merginos kelius, dviem pirštais suėmiau jos nykščius ir įsmeigiau žvilgsnį jai į akis, paskui po penkių minučių paleidau nykščius, užkėliau jai ant pečių rankas, perbraukiau delnais iki pat pirštų galų penkis ar šešis kartus, tada paliečiau rankomis galvą, plaštakomis pamosavau prieš veidą per penkis ar šešis centimetrus, paspaudžiau pirštais saulės rezginį, įspraudžiau pirštus po šonkauliais ir pagaliau braukiau per visą kūną iki kelių ar net iki kojų pirštų galų.

Dorovingajai, „gerajai“ Dianai tai buvo per daug intymu, ir iš pradžių ji klykdavo, lyg (teatleidžia man Viešpats) kėsinčiausi į josios nekaltybę, bet poveikis buvo toks veiksmingas, kad kone iš karto nurimdavo, netrukus užsnūsdavo ir atsibusddvo „blogoji“ Diana. Daug lengviau būdavo ją grąžinti į antrąją būseną, nes „blogajai“ Dianai prisilietimai buvo akivaizdžiai malonūs, ir ji stengėsi, kad jie užtruktų, skatino gundančiais kūno judesiais ir prislopintai dejavo. Laimė, nepajėgė ilgėliau atsispirti hipnozės poveikiui ir užsnūsdavo, antraip būčiau turėjęs bėdos, nes toks lytėjimas mane sujaudindavo, o atgrasaus jos geidulingumo suvaldyti nemokėjau.

 

* * *

 

Sakyčiau, kiekvienas vyriškos lyties atstovas būtų manęs, kad Diana – ypač patraukli būtybė, bent kiek galiu spręsti, nes sutana ir pašaukimas neleido patirti lytinio gyvenimo negandų, o Taksilis akivaizdžiai buvo itin goslus.

Daktaras Diu Morjė patikėjęs pacientę davė ir skrynelę su gana elegantiškais drabužiais, jais apsirengusi Diana atvyko į kliniką – ženklas, kad jos šeima, matyt, neskurdo. Tądien, kai pranešiau jai apie Taksilio vizitą, ji nutarė pakoketuoti ir rūpestingai pasipuošė. Nors atrodė išsiblaškiusi, šioms moteriškoms smulkmenoms buvo labai dėmesinga apimta ir vienokios, ir kitokios būsenos.

Taksilis ja iškart susižavėjo („graži moteriškė“, – sušnabždėjo sučepsėjęs lūpomis), o paskui mėgindamas pakartoti manuosius hipnozės veiksmus toliau glostė pacientę ir akivaizdžiai jai užmigus, tad turėjau įsiterpti nedrąsiai tarstelėjęs: „Manau, jau gana!“

Įtariu, jei būčiau palikęs jį vieną su pirmos būsenos apimta Diana, jis būtų sau leidęs ir daugiau, o ji nebūtų prieštaravusi. Todėl pasirūpindavau, kad pokalbiai visada vyktų trise, o kartais net keturiese: norėdamas paskatinti šėtoniškosios ir liuciferiškosios Dianos atmintį bei energiją (ir liuciferiškas nuotaikas) pristačiau ją ir abatui Bulanui.

 

* * *

 

Bulanas. Paryžiaus arkivyskupui uždraudus kunigauti abatas nuvyko į Lioną ir įstojo į Karmelo bendruomenę, įkurtą tokio Vintraso, aiškiaregio, kuris atlikdavo apeigas apsirengęs platų baltą drabužį, papuoštą apverstu raudonu kryžiumi, ir užsidėjęs diademą su indišku falo simboliu. Melsdamasis Vintrasas sklęsdavo oru, sukeldamas sekėjams ekstazę. Per jo liturgijas ostijos sruvo krauju, bet dar kalbėta apie jo homoseksualinius polinkius, meilės šventikių įšventinimus, išpirkimą išlaisvintų juslių žaidimais, žodžiu, apie visus tuos dalykus, kurie Bulanui aiškiai patiko. Vintrasui mirus jis pasiskelbė jo įpėdiniu.

Bent kartą per mėnesį Bulanas atvykdavo į Paryžių. Negalėjo patikėti turėsiąs galimybę tyrinėti tokią būtybę kaip Diana demonologiniu požiūriu (kaip sakė, siekdamas kuo geriau atlikti egzorcizmo apeigas, bet aš žinojau, kaip jis tai daro). Buvo perkopęs šešias dešimtis, bet dar guvus vyras tokiu žvilgsniu, kurį nedvejodamas vadinčiau hipnotizuojančiu.

Bulanas klausėsi Dianos pasakojimų – Taksilis juos kruopščiai užsirašinėjo – bet lyg būtų turėjęs kitokių tikslų, o kartkartėmis šnabždėdavo jai į ausį ragindamas ar patardamas, tik mes nieko nenugirsdavom. Vis dėlto jis mums buvo naudingas, nes turėjome atskleisti tokias masonų paslaptis, kaip šventųjų ostijų badymas ir įvairios juodosios mišios, o šiuose dalykuose Bulano autoriteto niekas negalėjo užginčyti. Taksilis užsirašinėjo įvairias demoniškas apeigas ir savo knygose vis plačiau pristatydavo tas liturgijas, kurias jo masonai atlikdavę kiekviena menkiausia proga.

 

Melsdamasis Vintrasas sklęsdavo oru, sukeldamas sekėjams ekstazę.

 

* * *

 

Vieną paskui kitą išleidęs kelias knygas Taksilis išklojo visas menkas žinias apie masonus. Naujų minčių sėmėsi tik iš „blogosios“ Dianos, kai ši užhipnotizuota išplėstomis akimis pasakodavo scenas, kuriose jai gal teko dalyvauti, o gal ji girdėjo apie jas Amerikoje ar tiesiog įsivaizdavo. Tos istorijos gniauždavo kvapą, ir prisipažinsiu: nors esu visko matęs (manau) vyras, jos mane piktindavo. Tarkim, vieną dieną ji papasakojo apie savo priešės Sofi Valder, dar vadinamos Sofi Safo, įšventinimą, ir nesupratome, ar jautė nusikalstamą tos scenos prieskonį, tačiau pasakojo ne smerkdama, o priešingai – susijaudinusi, kad teko garbė ten dalyvauti.

– Ją užmigdė tėvas, – lėtai kalbėjo Diana. – Įkaitinta geležimi perbraukė per lūpas… Įsitikino, kad kūnas nejautrus jokiems išoriniams dirgikliams. Ant kaklo ji turėjo susirangiusio žalčio vėrinį… Štai tėvas nusega vėrinį, atidaro pintinę, išima gyvą žaltį ir padeda jai ant pilvo… Jis nuostabiai gražus, šliaužia lyg šoktų, artėja prie Sofi kaklo, apsiveja kaip vėrinys… Šliaužia prie veido, iškišęs virpantį liežuvį siekia lūpų ir šnypšdamas jas bučiuoja. Koks jis… įstabiai… slidus… Sofi pabunda, jos lūpos putotos, atsistojusi ji sustingsta it statula, tėvas atvarsto josios korsetą ir apnuogina krūtis! Lazdele rašo ant krūtinės klausimą, ant odos ryškėja raudonos raidės, o tarsi snaudęs žaltys vėl sušnypščia ir uodega ant nuogo Sofi kūno išraito atsakymą.

– Diana, iš kur apie tai žinai? – paklausiau.

– Kai apsigyvenau Amerikoje… Mano tėvas įšventino mane į paladistes. Paskui atvykau į Paryžių, gal jie norėjo manęs atsikratyti… Paryžiuje susitikau Sofi Safo. Ji visada buvo mano priešė. Kai atsisakiau vykdyti jos reikalavimus, perdavė mane daktarui Diu Morjė. Pasakiusi, kad esu beprotė.

 

* * *

 

Atėjau pas daktarą Diu Morjė ieškoti Dianos praeities.

– Daktare, supraskite, mano gailestingosios seserys negali padėti merginai nežinodamos apie jos kilmę ir tėvus.

Diu Morjė žiūri į mane lyg į sieną.

– Jau sakiau, nieko nežinau. Man ją patikėjo giminaitė, dabar jau mirusi. Giminaitės adresas? Jums pasirodys keista, bet jo nebeturiu. Mano kabinete prieš metus kilo gaisras, sudegė daug dokumentų. Nieko nežinau ir apie Dianos praeitį.

– Ji atvyko iš Amerikos?

– Galbūt, tačiau prancūziškai kalba be jokio akcento. Pasakykite savo gailestingosioms seserims, kad pernelyg nesikrimstų, nes mergina niekaip nepajėgs įveikti savo būsenos ir grįžti į normalų gyvenimą. Tebūna jai švelnios ir leidžia baigti savo dienas, nes, kartoju, taip smarkiai pažengus isterijai niekas ilgai negyvena. Kurią nors dieną ją ištiks ūmus gimdos uždegimas, ir medicinos mokslas nebepajėgs padėti.

Esu tikras, kad jis meluoja, gal irgi yra paladistas (ką ten Didžiųjų Rytų ložė) ir sutiko sektos priešę užmūryti gyvą. Bet gal tai tik mano vaizduotės vaisius. Toliau kalbėtis su Diu Morjė – gaišti laiką.

Klausinėju ir vienokios, ir kitokios būsenos Dianos. Ji nieko neatsimena. Ant jos kaklo auksinė grandinėlė su medalionu: jį puošia labai panašios moters atvaizdas. Pamačiau, kad medalionas atsidaro, ir ilgai prašiau parodyti, kas viduje, ji atsisakė griežtai, su baime ir laukiniu ryžtu.

– Gavau jį iš mamos, – tepasakė.

 

* * *

 

Praėjo jau ketveri metai, kai Taksilis pradėjo savo antimasonišką kampaniją. Katalikiškojo pasaulio reakcija pranoko mūsų lūkesčius: 1887 metais kardinolas Rampola pakvietė Taksilį į privačią audienciją pas popiežių Leoną XIII. Tai buvo oficialus jo kovos pripažinimas ir didelės leidybinės sėkmės pradžia. Ir ekonominės.

Iš to meto yra šis trumpas, bet iškalbingas raštelis: „Garbusis abate, regis, šis reikalas pranoko mūsų ketinimus. Ar galėtumėt kaip nors tuo pasirūpinti? Hebuternas.“

Tačiau kelio atgal nebuvo. Ne tik dėl honorarų, kurie plaukė keldami jaudulį, įpareigojo ir su katalikiškuoju pasauliu užmegzti saitai. Taksilis tapo kovos su satanistais didvyriu ir šlovės tikrai neatsisakys.

Tada gavau ir trumpą tėvo Bergamaskio raštelį: „Regis, viskas gerai. Bet kaip žydai?“

Išties, tėvo Bergamaskio paliepimu iš Taksilio turėjau išpešti pikantiškos informacijos ne tik apie masonus, bet ir apie žydus. Tačiau nei Diana, nei Taksilis apie juos nė neužsiminė. Diana nesistebiu, gal Amerikoje, iš kur atvyko, žydų mažiau nei pas mus, ir jų klausimas jai svetimas. Tačiau tarp masonų žydų knibždėte knibždėjo, taip ir pasakiau Taksiliui.

– Iš kur man žinoti? – atsakė šis. – Neteko susidurti su masonais žydais arba nežinojau, kad jie žydai. Ložėje nė sykio nemačiau rabino.

– Jie ateina apsirengę ne rabinų drabužiais. Ir dar – gerai informuotas tėvas jėzuitas man papasakojo, kad monsinjoras Merenas, ne šiaip koks klebonas, o arkivyskupas, savo naujojoje knygoje įrodys, kad visų masoniškų apeigų kilmė – kabalistinė, o judėjų kabala masonams liepia garbinti demonus…

– Tuomet leiskim kalbėti monsinjorui Merenui, mes ir taip turim daug darbo.

Toks Taksilio santūrumas man ilgai nedavė ramybės (svarsčiau sau, gal jis žydas?), bet paskui sužinojau, kad už žurnalistinius ir leidybinius žygdarbius jam dažnai iškeldavo bylų dėl šmeižto ar nešvankybių ir priteisdavo mokėti gana dideles baudas. Jis smarkiai įsiskolino lupikautojams žydams ir skolų dar negrąžino (nes džiugiai švaistė nemažas pajamas iš savo naujosios antimasoniškos veiklos).Todėl baiminosi, kad žydai kol kas ramūs, bet gali užsipulti už skolas ir įkišti į kalėjimą.

Ar tikrai čia tik pinigų klausimas? Taksilis buvo nedorėlis, tačiau turėjo šiokių tokių jausmų ir, tarkim, labai vertino šeimą. Tad kažkodėl užjautė žydus, įvairiausių persekiojimų aukas. Sakydavo, kad popiežiai globoja geto žydus, tegul ir kaip antrarūšius piliečius.

Tais metais jam galvoje pasimaišė: manydamas esąs legitimistinio ir antimasoniško katalikų mokymo šauklys, nutarė mestis į politiką. Nepajėgiau susekti visų jo machinacijų, bet iškėlęs savo kandidatūrą į kažkokią Paryžiaus valdybos tarybą susirungė bei leidosi polemizuoti su tokiu įtakingu žurnalistu kaip Driumonas, įsitraukusiu į aršią kampaniją prieš žydus ir masonus. Driumonas turėjo didelį autoritetą tarp dvasininkų ir netiesiogiai užsiminė, kad Taksilis esąs apgavikas. Nors „netiesiogiai užsiminė“ čia gal kiek per švelniai pasakyta. 1889 metais Taksilis parašė paskvilį apie Driumoną ir nežinodamas, kaip jį užsipulti (juk abudu buvo antimasonai), jo judofobiją pavadino protiniu sutrikimu. Be to, leido sau padejuoti dėl pogromų Rusijoje.

Driumonas buvo rinktinis polemistas ir atsakė kitu paskviliu, kuriame išjuokė poną, kuris skelbiasi esąs Bažnyčios gynėjas, glėbesčiuojasi ir sveikinasi su vyskupais bei kardinolais, nors prieš kelerius metus rašė įspūdingas nešvankybes apie popiežių, kunigus ir vienuolius, ką jau kalbėti apie Jėzų ar Švenčiausiąją Mergelę. Buvo ir dar blogesnių dalykų.

Ne kartą teko kalbėtis su Taksiliu jo namuose, pirmajame aukšte ten kadaise veikė „Antiklerikalinis knygynas“, bet mūsų pokalbius dažnai pertraukdavo jo žmona, kuri atėjusi kažką šnibždėdavo vyrui į ausį. Kaip supratau vėliau, daug užkietėjusių antiklerikalų šiuo adresu ateidavo teirautis antikatalikiškų dabar jau itin katalikiško Taksilio veikalų, o šiam buvo likę per daug egzempliorių, kad galėtų lengva širdimi sunaikinti, tad jis labai apdairiai visada siųsdavo žmoną, pats niekada nesirodydavo ir taip toliau išnaudojo šią pelningą gyslą. Aš pats niekada netikėjau jo atsivertimo nuoširdumu: jis vadovavosi vieninteliu filosofiniu principu „Pinigai non olef.

Tačiau Driumonas tą suuodė ir užsipuolė marselietį ne tik dėl kažkokių ryšių su žydais, bet ir kaip nepataisomą antiklerikalą. To pakako, kad sukeltų pagrįstas dievobaimingesnių skaitytojų dvejones.

Reikėjo pereiti į kontrpuolimą.

– Taksili, – tariau, – nenoriu žinoti, kodėl vengiat asmeniškai stoti prieš žydus, bet gal galėtume rasti ką nors, kas imtųsi šio reikalo?

– Jei tik manęs tiesiogiai su tuo nesusies, – atsakė Taksilis. Ir pridūrė: – Išties mano pranešimų ir tų mūsų Dianos pasakojamų niekų nebeužtenka. Subūrėme skaitytojų ratą, jie nori vis daugiau, gal jie skaito mano knygas ne geisdami sužinoti apie Kryžiaus priešų intrigas, o jausdami skaitymo malonumą, kaip atsitinka su tais šnipų romanais, kur skaitytojas skatinamas palaikyti nusikaltėlį.

 

* * *

 

Taip gimė daktaras Batajis.

Taksilis rado, tikriau, prisiminė seną draugą, laivo gydytoją, daug keliavusį po egzotiškus kraštus ir kaišiojusį nosį į įvairių tikėjimų šventyklas, bet, svarbiausia, itin gerai išmaniusį apie nuotykių romanus, tokius kaip Busenaro knygos ar fantastiniai Žakoljo kūriniai: Le Spiritisme dans le monde  ar Voyage au poys mysterieux  75. Visiškai pritariau minčiai paieškoti naujų temų grožinės literatūros pasaulyje (kiek žinau iš jūsų dienoraščių, pats sėmėtės įkvėpimo iš Diuma ar Siu romanų): žmonės grynai iš malonumo ryte ryja pasakojimus apie nuotykius sausumoje ir jūrose ar detektyvines istorijas, o paskui lengvai užmiršta ką perskaitę, ir kai jiems kaip tiesa pateikiama tai, ką jau buvo perskaitę romane, miglotai atsiminę kažkur apie tai jau girdėję džiaugiasi patvirtintais savo įsitikinimais.

Taksilio rastas žmogus buvo daktaras Čarlzas Haksas. Universitete apgynė cezario pjūvio operacijos diplomą, kažką išleido apie jūrų prekybos laivyną, bet dar nebuvo išsėmęs pasakotojo talento. Atrodė sergantis sunkios formos alkoholizmu ir jam akivaizdžiai stigo pinigų. Kiek supratau iš jo kalbų, rengėsi išleisti fundamentalų veikalą, demaskuojantį religijas ir krikščionybę kaip „kryžiaus isteriją“, bet išklausęs Taksilio siūlymą pasakė dėl Bažnyčios garbės ir jai apginti pasiryžęs prirašyti kad ir tūkstantį puslapių velnio garbintojams pasmerkti.

Atmenu, 1892 metais pradėjome numatę parašyti 240 knygelių, turėsiančių išeiti per maždaug trisdešimt mėnesių. Tai buvo toks milžiniškas kūrinys, kurį pavadinome Le Diable au XIXe siècle  76. Ant viršelio – didžiulis išsiviepęs Liuciferis šikšnosparnio sparnais ir slibino uodega, o paantraštė skelbė: „Spiritizmo, liuciferiškųjų masonų paslaptys, visiškas paladizmo, teurgijos ir goetijos bei viso šiuolaikinio satanizmo, okultinio magnetizmo, liuciferiškų mediumų, amžiaus pabaigos kabalos, rozenkreicerių magijos, slaptų apsėdimo formų, Antikristo pranašų nuvainikavimas.“ Autorystė priklausė paslaptingojo daktaro Batajo plunksnai.

 

…milžiniškas kūrinys, kurį pavadinome Le Diable au XIXe siècle. Ant viršelio – didžiulis išsiviepęs Liuciferis šikšnosparnio sparnais ir slibino uodega…

 

Kaip ir planavome, šiame kūrinyje nebuvo nieko, apie ką nebūtų rašyta: Taksilis arba Batajis perkrėtė visą išleistą literatūrą ir į vieną katilą suvertė pogrindinius kultus, velnio apsireiškimus, šiurpinančias apeigas, atgaivintas tamplierių liturgijas jų pamėgtajam Bafometui ir panašius dalykus. Iliustracijas irgi nukopijavome nuo kitų okultinių mokslų knygų, kurios savo ruožtu buvo nukopijuotos viena nuo kitos. Vieninteliai dar nematyti paveikslai buvo didžiųjų masonų meistrų portretai, išspausdinti panašiai kaip skelbimai Amerikos prerijose, pranešantys apie plėšikus, kuriuos reikia pagauti ir pristatyti teismui gyvus ar mirusius.

 

* * *

 

Dirbome karštligiškai: sočiai prisigėręs absento Haksas – Batajis pasakojo Taksiliui savo pramanus, šis pagražindamas rašė, Batajis rūpinosi detalėmis, susijusiomis su medicinos mokslu ar nuodų menu, miestų ar egzotiškų apeigų, kurias buvo matęs savo akimis, aprašymais, o Taksilis dailino naujausias Dianos klejones.

Tarkim, Batajis pasakojo apie Gibraltarą kaip apie akytą uolą, išvarpytą tunelių, grotų, požeminių ertmių, kuriose vykdavo bedieviškiausių sektų apeigos, prasimanydavo masonų niekšybes Indijos sektose ar Asmodėjo apsireiškimus, o Taksilis ėmėsi kurti Sofi Safo portretą. Perskaitęs Kolino de Plansi Dictionnaire infernal  pasiūlė: esą tegul Sofi atskleidžia, kad pragaro legionų buvo šeši tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt šeši, o kiekviename iš jų – šeši tūkstančiai šeši šimtai šešiasdešimt šeši demonai. Kad ir įkaušęs, Batajis pajėgė suskaičiuoti, jog velnių ir velnienių buvo keturiasdešimt keturi milijonai keturi šimtai trisdešimt penki tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt šeši. Patikrinom ir apstulbę pripažinom jo teisybę, o jis trenkęs delnu per stalą sušuko: „Matot, aš negirtas!“ Ir vaišinosi, kol nusirito po stalu.

Kupini jaudulio kūrėme toksikologinę Neapolio masonų laboratoriją, ruošusią nuodus ložės priešams naikinti. Batajis išrado šedevrą, kurį nesiremdamas jokia chemija pavadino marina : rupūžė uždaroma stiklainyje su angimis ir aspidais, šeriama tik nuodingaisiais grybais, dar pridedama rusmenės ir nuodingosios nuokanos, paskui gyvūnai numarinami badu ir maita apipurškiama krištolo dulkių bei karpažolės putomis, paskui viskas sudedama į distiliatorių, išdžiovinama ant mažos ugnies, o maitos pelenai ir nedegūs milteliai atskiriami – taip išgaunamas ne vienas, bet du nuodai, skystas ir miltelių pavidalo, abu vienodai mirtini.

– Jau regiu, kiek vyskupų skaitydami šiuos puslapius patirs ekstazę, – kreivai šypsojosi Taksilis kasydamasis slėpsną, kaip visada darydavo būdamas labai patenkintas. Jis žinojo, ką kalba, nes po kiekvienos naujos „Velnio“ knygelės ateidavo kokio dvasininko laiškas su padėka už jo drąsias įžvalgas, atveriančias akis daugybei tikinčiųjų.

Retkarčiais įtraukdavome Dianą. Tik jai galėjo šauti mintis apie Čarlstono Didžiojo meistro Aralo Mystica  – skrynelę, vieną iš septynių pasaulyje: ją atidarius viduje matėsi sidabrinis garsiakalbis, panašus į medžioklės ragą, tik mažesnis, kairėje – sidabro vijų laidas, vienu galu pritvirtintas prie aparato, o kitu – prie ausinės, kad girdėtum balsą asmenų, kalbančių į vieną iš likusių šešių skrynelių. Dešinėje skaisčiai raudona rupūžė, iš pražiotų nasrų spjaudanti mažas liepsneles, rodė, kad ryšys veikia, septynios auksinės statulėlės simbolizavo septynias pagrindines paladizmo dorybes arba septynis aukščiausius masonų vadovus. Didysis meistras, paspausdamas vieną iš statulėlių, kviesdavo savo pašnekovą Berlyne ar Neapolyje, o jei šis tą akimirką būdavo ne prie skrynelės, tai ant veido pajusdavo šiltą vėją ir sušnabždėdavo, tarkim, „Po valandos“, o ant Didžiojo meistro stalo rupūžė garsiai pakartodavo „Po valandos“.

Iš pradžių dvejojom, ar nepasirodys ši istorija kiek groteskiška, nes jau prieš daug metų toks Meučis patentavo teletrofoną, arba telefoną, kaip dabar įprasta sakyti. Tačiau tais prietaisais kol kas naudojosi tik turtuoliai, mūsų skaitytojai nebūtinai galėjo apie juos žinoti, tad toks nepaprastas išradimas, kaip ši skrynelė, buvo tikras velnio įsikišimo liudijimas.

Kartais susitikdavom Taksilio namuose, kartais – Otejyje. Retkarčiais išdrįsdavom padirbėti Batajo skylėje, bet tenykštis dvokas (nuo prasto alkoholio, neskalbtų drabužių ir daug savaičių užsistovėjusio maisto likučių) skatino mus vengti ten susitikti.

 

* * *

 

Sunkiausia buvo pavaizduoti generolą Paiką, Didįjį pasaulio masonų meistrą, kuris pasaulio likimą valdė iš Čarlstono. Tačiau nėra nieko originalesnio už tai, kas jau parašyta.

Vos pradėjome leisti Le Diable,  išėjo lauktoji Mereno, Por Lui (velniai žino, kur jis yra!) arkivyskupo, knyga La Franc Maçonnerie Synagogue de Satan  77, o daktaras Batajis, šiek tiek graibęsis angliškai, keliaudamas rado knygą The Secret Societies  78, 1873 metais išleistą Čikagoje, parašytą generolo Džono Felpso, žinomo masonų priešo. Idant geriau perteiktume Didžiojo Senio, pasaulinio paladizmo didžiojo šventiko, gal net įkūrusio Kukluksklaną ir dalyvavusio Linkolno nužudymo sąmoksle, paveikslą, mums tereikėjo pakartoti šiose knygose pateiktas žinias. Nutarėme, kad Čarlstono aukščiausios tarybos Didįjį meistrą tituluosime Broliu Generolu, aukščiausiuoju komandoru, Didžiosios simbolinės ložės Meistru ekspertu, Slaptuoju meistru, Tobuluoju meistru, Artimuoju sekretorium, Klebonu ir Teisėju, Išrinktuoju Devynių meistru, Šlovinguoju penkiolikos išrinktuoju, Aukščiausiuoju išrinktuoju riteriu, Dvylikos genčių vadu, Didžiuoju meistru architektu, Švenčiausiojo skliauto Didžiuoju škotų išrinktuoju, Tobuluoju aukščiausiuoju masonu, Rytų arba Kardo riteriu, Jeruzalės kunigaikščiu, Rytų ir Vakarų riteriu, Aukščiausiuoju rozenkreicerių kunigaikščiu, Didžiuoju patriarchu, visų simbolinių ložių Garbiuoju meistru ad vitam,  Prūsų riteriu noakitu, Didžiuoju rakto meistru, Libano ir tabernakulio kunigaikščiu, Bronzinio žalčio riteriu, Aukščiausiuoju šventyklos komendantu, Saulės riteriu, Kunigaikščiu adeptu, Škotijos švento Andriaus didžiuoju škotu, Didžiuoju išrinktuoju Kadošo riteriu, Tobuluoju įšventintuoju, Didžiuoju inspektorium inkvizitorium komandoru, Slaptojo realo šviesiausiuoju ir aukščiausiuoju kunigaikščiu, Trisdešimt trečiuoju, Šventojo Paladijaus konservatorijos galinguoju ir Galinguoju aukščiausiuoju komandoru generolu didžiuoju meistru, Pasaulio laisvųjų masonų aukščiausiuoju popiežium.

Citavome laišką, kur jis smerkė persistengusius italų ir ispanų brolius, kurie „pastūmėti teisėtos neapykantos dvasininkų Dievui“ šlovino jo priešą, vadinamąjį Šėtoną, mat jį prasimanė dvasininkai ir jo vardo ložėje nederėtų tarti. Taip pasmerkta Ženevos ložė, viešai iškėlusi vėliavą su užrašu „Šlovė Šėtonui“, bet paskui paaiškėjo, kad satanizmas (krikščioniškas prietaras) smerkiamas todėl, jog masonų religija turi išlaikyti tyrą liuciferiškąjį mokymą. Tai kunigai, tikėdami velniu, sukūrė Šėtoną ir satanistus, raganas, raganius, kerėtojus ir juodąją magiją, o liuciferistai išpažino šviesiąją magiją, kaip ir tamplieriai, jų senieji mokytojai. Juodąja magija tikėjo Adonajaus, piktojo krikščionių garbinamo dievo, garbintojai, to dievo, kuris veidmainystę pavertė šventumu, ydą – dorybe, melą – tiesa, tikėjimą – absurdu ir kurio visi veiksmai liudija žiaurumą, klastą, neapykantą žmogui, barbarybę, mokslo atmetimą. Liuciferis, priešingai – yra gerasis Dievas, palyginti su Adonajumi, šviesa, palyginti su šešėliu.

Bulanas stengėsi mums išaiškinti įvairius kultus to, kas mūsų akyse yra tiesiog demonas:

– Vieniems Liuciferis – puolęs angelas, jau atlikęs atgailą ir ateityje galįs tapti mesiju. Yra moterų sektų, joms Liuciferis – moteriška geroji būtybė, priešinga piktam vyriškajam Dievui. Kiti laiko jį Dievo prakeiktu Šėtonu, bet mano, jog Kristus per mažai padarė žmonijos labui, todėl garbina Dievo priešą ir yra tikrieji satanistai, nes aukoja juodąsias mišias ir panašiai. Yra Šėtono garbintojų, kuriems paprasčiausiai patinka raganystės, burtai, kerai, bet yra ir tokių, kuriems satanizmas tampa tikrąja religija. Iš jų tokie asmenys kaip Džozefinas Peladanas ar dar blogiau – Stanislas de Guaita, nuodijimo meno meistras, net organizuoja išrinktųjų būrelius. Ir dar yra paladistai. Jų visų apeigos skirtos nedaugeliui išrinktųjų, šiems priklausė ir karbonaras Madzinis. Kalbama, kad Garibaldis užkariavo Siciliją padedamas paladistų, Dievo ir monarchijos priešų.

Paklausiau, kodėl jis satanizmu ir magija kaltina Guaitą su Peladanu, nes iš paryžiečių paskalų žinojau, kad jie satanizmu apkaltino būtent jį.

– Ak, – atsakė, – šiame okultinių mokslų pasaulyje Blogio ir Gėrio ribos labai trapios ir tai, kas vieniems yra Gėris, kitiems gali būti Blogis. Kartais net ir senose pasakose fėja nuo raganos skiriasi tik amžiumi ir grožiu.

– Bet kaip tie kerai veikia?

– Kalbama, kad Čarlstono Didysis meistras susikirto su tokiu Gorgasu iš Baltimorės, atskalūniškos Škotijos ložės galva. Papirkęs skalbėją gavo nosinaitę. Pamerkė į sūrų vandenį ir berdamas druską sumurmėjo: Sagrapim melanchtebo rostromouk elios phitg.  Paskui išdžiovino audeklą virš magnolijos sausuolių laužo, tada tris savaites kas šeštadienį rytais meldėsi Molochui, rankose iškėlęs išlankstytą nosinę lyg aukotų demonui. Trečiojo šeštadienio pavakarę sudegino ją alkoholio liepsnoje, supylė pelenus į bronzinę lėkštelę, paliko per naktį, rytą sumaišė su vašku ir nulipdė lėlę, lėlytę. Tokie velnio kūriniai vadinami dagyde.  Įkišo tą lėlytę į stiklo rutulį, siurbliu ištraukė visą orą ir sukūrė vakuumą. Tuo metu jo priešininkas kentė siaubingus skausmus, kurių prigimties nepajėgė suprasti.

– Jis mirė?

– Tai jau smulkmenos, gal to nė nesiekta. Svarbiausia, kad magija veikia per nuotolį, o būtent taip Guaita su savo bendrais veikia prieš mane.

Daugiau atvirauti nenorėjo, tačiau besiklausanti Diana žvelgė į jį susižavėjusi.

 

* * *

 

Reikiamą akimirką paspaustas Batajis, pradėjęs nuo pat aštuoniolikto amžiaus okultistų, sumetė ilgoką skyrių apie žydų vaidmenį masonų ložėse ir paskelbė, kad prie oficialiųjų ložių slapta veikia penki šimtai tūkstančių žydų masonų, tik jų ložės įvardijamos ne žodžiais, o skaičiais.

Pataikėm pačiu laiku. Regis, būtent tais metais kažkoks laikraštis pavartojo vykusį terminą antisemitizmas. Tad  pakliuvome į „oficialią“ kryptį, stichiškas nepasitikėjimas žydais tapo doktrina, kaip krikščionybė ar idealizmas.

Mūsų susitikimuose dalyvaudavo ir Diana, o išgirdusi kalbant apie žydų ložes keletą kartų ištarė: „Melchizedekas, Melchizedekas.“ Ką ji prisiminė? Paskui tęsė:

– Patriarchų taryboje žydų masonų skiriamasis ženklas… buvo ant kaklo kabanti sidabro grandinėlė su aukso plokštele… Įstatymo simboliu… Mozės įstatymo…

Mintis patiko, ir štai mūsų žydai susirinkę Melchizedeko šventykloje apsikeitė atpažinimo ženklais, slaptažodžiais, pasisveikinimais ir priesaikomis, kurios, be abejo, skambėjo ganėtinai žydiškai, kaip Grazzin Gaizim, Javan Abbadon, Bamachec Bamearoch, Adonai Bėgo Galchol.  Žinoma, ložėje nedaryta nieko daugiau, kaip tik grasinta Šventajai Romos bažnyčiai ir pačiam Adonajui.

Taip Taksilis (prisidengęs Bataju), viena vertus, tenkino savo užsakovus dvasininkus, kita vertus, neerzino savo kreditorių žydų. Nors dabar jau būtų galėjęs jiems sumokėti: per pirmuosius penkerius metus Taksilis gavo tris šimtus tūkstančių frankų honoraro (grynaisiais), šešiasdešimt tūkstančių iš jų atiteko man.

 

* * *

 

Regis, 1894 metais laikraščiuose tik ir kalbėta apie kariuomenės kapitoną, tokį Dreifusą, prūsų ambasadai pardavusi karinę informaciją. Nė tyčia nesugalvotum – išdavikas buvo žydas. Dreifuso reikalo iškart ėmėsi Driumonas, tad pamaniau, jog ir Le Diable  knygelės turėtų prisidėti atskleisdamos stebinamų faktų. Tačiau Taksilis pasakė, kad į karinio šnipinėjimo istorijas verčiau nesivelti.

Tik vėliau supratau, ką jis nujautė: kalbėti apie žydų vaidmenį masonų pasaulyje yra viena, bet įtraukti Dreifusą reiškė netiesiogiai duoti suprasti (ar atskleisti), kad jis buvo ne tik žydas, bet ir masonas, o toks žingsnis būtų buvęs labai neatsargus, nes masonai kariuomenėje ypač tarpo ir gali būti, jog Dreifusui bylą iškėlusių karininkų dauguma taip pat buvo masonai.

 

* * *

 

Kita vertus, netrūko ir kitų krypčių, kurias galėjome išnaudoti, o suburto skaitytojų rato požiūriu mūsų padėtis buvo nepalyginti geresnė už Driumono.

Praėjus maždaug metams, kai pasirodė Le Diable,  Taksilis kartą pasakė:

– Pagaliau juk viskas, kas paskelbta Le Diable  knygelėse, yra daktaro Batajo kūryba, kodėl turėtume juo pasikliauti? Reikia atsivertusios paladistės, galinčios atskleisti slėpiningiausias sektos paslaptis. Be to, ar gali būti romanas gražus be moters? Sofi Safo pristatėme nepalankiai, net atsivertusi ji nesukels skaitytojų katalikų simpatijų. Reikia tokios, kurią skaitytojai iškart pamiltų, kad ir satanistės, kurios veide šviestų būsimas atsivertimas, naivios masonų sektos sugundytos paladistės, kuri galų gale nusimeta jų jungą ir grįžta į savo protėvių tikėjimo glėbį.

– Diana, – pasakiau. – Diana yra gyvas galinčios atsiversti nusidėjėlės paveikslas, juolab kad ji gali kone pagal mūsų komandą būti vienokia arba kitokia.

Taip aštuoniasdešimt devintojoje Le Diable  knygelėje į sceną įžengė Diana.

Dianą pristatė Batajis, o kad jos pasirodymas būtų įtikinamesnis, netrukus parašiusi jam laišką ji pareiškė esanti nepatenkinta tuo, kaip buvo pristatyta, ir netgi sukritikavo savo atvaizdą, publikuotą įprastu le Diable knygelių stiliumi. Turiu pripažinti, paveikslėlis buvo kiek vyriškas, tad nedelsdami pakeitėme jį moteriškesnių Dianos atvaizdu, paaiškinę, kad jį nupiešė dailininkas, aplankęs ją Paryžiaus viešbutyje, kur buvo apsistojusi.

Diana debiutavo žurnale Le Palladium R égénéré etlibre,  kuriam rašė atsimetėliai paladistai, drįsdami iki mažiausių smulkmenų aprašyti Liuciferio kultą ir per apeigas tariamus šventvagiškus žodžius. Vis dar praktikuojamo paladizmo bijota taip akivaizdžiai, kad toks kanauninkas Mustelis savo Revue Catholique  apie atsimetėlę paladistę Dianą kalbėjo kaip apie atsivertimo priešaušrį. Diana atsiliepdama nusiuntė Musteliui du banknotus po šimtą frankų vargetoms. Mustelis pakvietė skaitytojus melstis už Dianos atsivertimą.

Prisiekiu, neprasimanėme ir nepapirkome Mustelio, jis tarytum veikė pagal mūsų surašytą planą. O jo žurnalui pritarė ir La Semaine R éligieuse, įkvėptas Grenoblio vyskupo monsinjoro Favos.

Regis, devyniasdešimt penktųjų birželį Diana atsivertė ir šešis mėnesius rašė M émoires d'une ex palladiste 79  knygas. Užsiprenumeravusieji Palladium Régénéré (žinomąjį liautasi leisti) galėjo gauti Memoires  prenumeratą arba atsiimti pinigus. Išskyrus keletą fanatikų, skaitytojams, regis, toks perėjimas į priešingą pusę buvo visai priimtinas: atsivertėlė Diana pasakojo tokias pat fantastiškas istorijas kaip ir nusidėjėlė Diana, o skaitytojams to ir tereikėjo. Iš esmės tai buvo Taksilio mintis: koks skirtumas, apie ką rašoma – apie popiežiaus Pijaus IX ištvirkavimą su tarnais ar apie kokio masono satanisto homoseksualias apeigas. Žmonės trokšta to, kas draudžiama, ir taškas.

O Diana žadėjo uždraustus dalykus: „Rašysiu, kad atskleisčiau viską, kas nutiko Trikampiuose, kam priešinausi visomis savo jėgomis, ką visada niekinau ir kas man atrodė vertinga. Tegul sprendžia skaitytojai…“

Šaunuolė Diana. Mes sukūrėme mitą. Ji to nė nežinojo, gyveno apsvaigusi nuo vaistų, kurių duodavome jai nuraminti, ir paklusdavo tik mūsų (ak, Dieve, ne, jų)  glamonėms.

 

…nedelsdami pakeitėme jį moteriškesnių Dianos atvaizdu…

 

* * *

 

Vėl išgyvenu didžio jaudulio akimirkas. Angeliškoji atsivertėlė Diana užkariavo klebonų ir vyskupų, motinų, apgailėjusių nusidėjėlių aistras, meilę. Pėlerin  papasakojo apie tokią sunkiai sergančią Luizą, priimtą į Dianos globojamą Lurdan keliavusių maldininkų grupę ir stebuklingai pasveikusią. La Croix,  didžiausias katalikų dienraštis, rašė: „Ką tik perskaitėme pradėtų spausdinti panelės Vogan „Buvusios paladistės atsiminimų“ pirmąjį skyrių ir dar negalime atsigauti nuo neapsakomo jaudulio. Kokią nuostabią malonę Dievas teikia jam atsidavusioms sieloms…“ Monsinjoras Ladzareskis, Šventojo Sosto pasiuntinys Antimasonų sąjungos centro komitete, Dianos atsivertimo proga tris dienas laikė padėkos pamaldas Romos Švenčiausiosios Širdies bažnyčioje, o Dianai priskirtas Žanos d'Ark himnas (tiesiog arija iš operetės, kurią Taksilio draugas sukūrė jau nežinau kokiam musulmonų sultonui ar kalifui) buvo atliktas antimasoniškoje Romos komiteto šventėje ir giedotas net kai kuriose bazilikose.

Ir čia, lyg tyčia būtume tai sugalvoję, Dianos pusėn stojo mistike karmelite iš Lizjė, jau kone šventoji, nors dar visai jaunutė. Toji Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Atvaizdo sesuo Teresė, gavusi atsivertėlės Dianos atsiminimų egzempliorių, taip susijaudino, kad įtraukė ją kaip personažą į seserims vienuolėms rašomą teatro veikalą „Nuolankumo triumfas“ kuriame veikė net Žana d'Ark. Ir nusiuntė Dianai savo nuotrauką Žanos d'Ark drabužiais.

Dianos atsiminimus išvertus į daugelį kalbų, kardinolas vikaras Parokis pasveikino ją ir pavadino atsivertimą „nuostabiu Malonės triumfu“ apaštališkasis sekretorius monsinjoras Vinčencas Sardis rašė, kad Apvaizda leido Dianai įstoti į tą pasibjaurėtiną sektą, idant paskui galėtų ją sužlugdyti, o Civiltà Cattolica  tvirtino, jog panelė Diana Vogan „iš tamsumų pašaukta į dieviškąją šviesą savo patirtį paskyrė Bažnyčios labui rašydama teisingas ir naudingas knygas, kurioms nėra lygių“.

 

* * *

 

Bulaną Otejyje matydavau vis dažniau. Kas jį siejo su Diana? Netikėtai atvažiavęs į Otejį retkarčiais užtikdavau juos apsikabinusius, o Diana sėdėdavo palaimingai žvelgdama į lubas. Gal ji jau būdavo apimta antrosios būsenos, ką tik priėjusi išpažinties ir džiaugdavosi apsivaliusi. Šios moters santykiai su Taksiliu man atrodė daug įtartinesni. Netikėtai atvykęs kartą radau ją ant sofos pusnuogę, apsikabinusią Taksilį pamėlusiu veidu. Puiku, maniau, kažkas juk turi patenkinti „blogosios“ Dianos kūno geidulius, nenorėčiau, kad man tektų tai daryti. Tikras siaubas yra santykiauti ir su paprasta moterim, ką kalbėti apie pamišėlę.

Jei būnu su „gerąja“ Diana, ji droviai padeda galvą man ant peties ir verkdama maldauja jai atleisti. Nuo jos šilumos man prie skruosto ir atgaila dvelkiančio alsavimo mano kūnu perbėga virpulys, todėl atsitraukęs patariu Dianai melsti išganymo atsiklaupus prieš kokį šventą paveikslą.

 

 

* * *

 

Paladistų draugijos (jos tikrai egzistavo? Apie juos parašyta daug anoniminių laiškų, nes norint, kad kas nors imtų egzistuoti, tereikia nuolat apie tai kalbėti) išdavikei Dianai piktai grasino. Ir nutiko dar kažkas, tik neatsimenu kas. Sakyčiau, numirė abatas Bulanas. Bet lyg per miglą matau jį greta Dianos ir paskesniais metais.

 

Per daug iš savo atminties reikalauju. Reikia pailsėti.

 

--------------------------------

Išnašos:

 

74  Apie sąmoningo sapno priežastis (pranc.).

 

75  Spiritizmas pasaulyje ir Kelionės po paslaptingas šalis (pranc.).

 

76  Velnias XIX amžiuje (pranc.).

 

77  Laisvųjų masonų šėtono sinagoga (pranc.).

 

78  Slaptosios draugijos (pranc.).

 

79  Buvusios paladistės atsiminimai (pranc.).

----------------------------------

 

Populiariausi