Print

Sigmund Freud

 

(16 paskaita iš knygos "Psichoanalizės įvadas. Paskaitos")

 

TREČIA DALIS

 

BENDROJI NEUROZIŲ TEORIJA

 

ŠEŠIOLIKTA PASKAITA

 

Psichoanalizė ir psichiatrija

 

Ponios ir ponai! Džiaugiuosi, po metų vėl jus matydamas ir galėdamas pratęsti mūsų pokalbius. Pernai išdėsčiau psichoanalitinę riktų ir sapnų sampratą; šiemet norėčiau supažindinti jus, kaip psichoanalizė aiškina neurozinius reiškinius, turinčius daug bendro ir su riktais, ir su sapnais, kuo netrukus patys įsitikinsite. Bet įspėju iš anksto, kad, deja, šiemet jūsų ir mano santykis bus kitoks nei pernai. Tada man rūpėjo nė žingsnio nežengti nesuderinus savo teiginių su jūsų samprotavimais; aš dažnai diskutuodavau su jumis, atsižvelgdavau į jūsų prieštaravimus, tiesą sakant, laikiau jus ir jūsų „sveiką protą" aukščiausia instancija. Toliau taip tęstis negali dėl paprastos priežasties. Riktai ir sapnai kaip fenomenai nebuvo jums svetimi; galima sakyti, kad jūsų patirtis prilygo arba nesunkiai galėjo prilygti maniškei. Bet neurozinių reiškinių sritis jums visiškai nepažįstama; patys nebūdami gydytojai, galite remtis vien mano pateikiamomis žiniomis, o ko verti net ir puikiausi samprotavimai, jei neišmanai aptariamos medžiagos?

Bet nemanykite, kad pasiskelbiu nuo šiol skaitysiąs dogmatiškas paskaitas ir primygtinai reikalausiąs besąlygiško tikėjimo. Tai būtų nesusipratimas, šitaip pamanę pasielgtumėte su manimi labai neteisingai. Nesiruošiu primesti jums savų įsitikinimų, - noriu tik paskatinti jus mąstyti bei atsikratyti prietarų. Jei nežinodami faktinės medžiagos patys spręsti neįstengiate, tai anaiptol neprivalote nieko nei priimti, nei atmesti. Turite tik nesipriešindami išklausyti tai, ką jums papasakosiu. Įsitikinimai ne taip lengvai randasi, o be jokių pastangų įgytieji netrukus pasirodo esą silpni ir beverčiai. Teisę kuo nors įsitikinti turi tik tas, kuris kaip aš daug metų dirbo su ta pačia medžiaga ir savo kailiu patyrė tas stulbinančias naujoves. Be to, ar apskritai intelekto srityje priimtini skuboti įsitikinimai, žaibiški atsivertimai, laikini atsižadėjimai? Ar nepastebite, kad coup defoudre*, meilė iš pirmo žvilgsnio, priklauso visai kitai - afektų - sričiai? Net iš savo pacientų nereikalaujame, kad jie ateitų pripažindami psichoanalizės teiginius ir pasiryžę tapti jos šalininkais. Kaip tik tai jiems dažnai atrodo įtartina. Labiausiai mums pageidautina jų nuostata - geranoriškas skepsis. Žodžiu, pabandykite ir jūs populiarias arba psichiatrines pažiūras pamažu papildyti psichoanalitinėmis, lai jos visos sąveikauja, derinasi tarpusavy ir susilydę virsta vienu galutiniu sprendimu.

-----------------------

*Žaibo smūgis (pranc). - Vert.

-----------------------

 

Antra vertus, nė akimirksnį neturėtumėte manyti, kad dėstydamas psichoanalitines pažiūras pateikiu jums kažkokią spekuliatyvią sistemą. Priešingai, tai patirtis, tiesioginių stebėjimų išraiška arba tų stebėjimų apdorojimo padarinys. Tolesnė mokslo pažanga parodys, ar šis apdorojimas buvo pakankamas ir pagrįstas, bet dabar, kai jau prabėgo kone pustrečio dešimtmečio, nugyvenęs nemažą gyvenimo dalį, galiu nesigirdamas teigti, kad šie stebėjimai buvo sunkaus, kruopštaus ir nuodugnaus darbo rezultatai. Man dažnai susidaro įspūdis, tarsi psichoanalizės priešininkai visiškai nenorėtų atsižvelgti į tokią mūsų teiginių kilmę, tarsi jie manytų, jog tai tėra vien subjektyvios mintys, kurias kiekvienas panorėjęs gali atmesti savo nuožiūra. Ne visai suprantu tokį savo priešininkų elgesį. Gal jis toks todėl, kad gydytojai pernelyg įprato neprasidėti su nervų ligoniais, pernelyg neatidžiai klauso, ką šie nori pasakyti, tad galiausiai jiems atrodo keista, jog galima kažką vertingo sužinoti iš tokių ligonių kalbų, žodžiu, kad galima nuodugniai juos ištirti. Šia proga pažadu jums, kad skaitydamas savo paskaitas mažai polemizuosiu, ypač su atskirais asmenimis. Aš taip ir neįstengiau patikėti teiginiu, kad ginčas - visų daiktų tėvas. Manau, kad šis teiginys kilo iš graikų sofistikos, todėl, kaip ir ši, pervertina dialektiką. Visada maniau, kad vadinamoji mokslinė polemika apskritai yra gana nevaisinga, negana to, ji beveik visada labai asmeniška. Prieš keletą metų ir aš galėjau pasigirti įsivėlęs į tikrą mokslinę diskusiją su vieninteliu tyrinėtoju (Lowenfeldu iš Miuncheno). Viskas baigėsi tuo, kad mes tapome ir iki šiol likome draugais. Bet ilgai nesiryžau tokio bandymo pakartoti, nes nebuvau tikras dėl panašios baigties.

 

Dabar, ko gero, nuspręsite, kad vengdamas literatūrinių diskusijų parodau vien tai, kad tiesiog nepakenčiu prieštaravimų ir esu labai užsispyręs, arba, tariant mokslo kalba, „pamišęs". Norėčiau atsakyti: jei kada nors nuveikę tokį sunkų darbą jūs kuo nors įsitikinsite, tai turėsite neabejotiną teisę kiek atkakliau laikytis savo įsitikinimų. Be to, turiu pareikšti, kad dirbant mano pažiūros kai kuriais svarbiais klausimais keitėsi; žinoma, tuos pokyčius kaskart viešai paskelbdavau. Bet ką pelniau tokiu atvirumu? Vieni apskritai nesužinojo apie šias pataisas ir iki šiol kritikuoja tuos mano teiginius, kurie man seniai neturi ankstesnės reikšmės. Kiti prikaišioja kaip tik tuos pokyčius ir dėl jų laiko mane nepatikimu. Argi ne tiesa: tas, kuris jau keletą kartų pakeitė savo pažiūras, apskritai nevertas pasitikėjimo, nes akivaizdu, kad ir paskutiniai jo teiginiai gali būti klaidingi? Bet paprastai užsispyrusiu ir pamišusiu vadiname kaip tik tą, kuris nedvejodamas laikosi vienąkart ištartų žodžių ar nesileidžia pakankamai greitai perkalbamas. Kas belieka girdint tokius prieštaringus kritiškus vertinimus, jei ne tiesiog būti savimi ir pasikliauti savo nuomone? Tam ryžausi ir neleisiu, jog man trukdytų perdirbinėti ir taisyti visas teorijas taip, kad jos atspindėtų mano didėjančią patirtį. Kol kas neaptikau nieko, dėl ko turėčiau keisti pagrindinius jų rezultatus, tikiuosi, kad taip bus ir toliau.

Vadinasi, turiu pateikti psichoanalitinę neurozinių reiškinių sampratą. Aišku, kad norėčiau susieti juos su mūsų aptartais fenomenais, - ir dėl jų analogijos, ir dėl kontrasto. Pradėsiu nuo vieno simptominio veiksmo, kurį per mano priėmimą padaro dauguma pacientų. Analitikas ne ką nuveiks su tokiais asmenimis, kurie ateina į gydytojo kabinetą, norėdami per ketvirtį valandos iškloti savo ilgo gyvenimo vargus. Kur kas daugiau žinodamas, jis negali kaip kiti gydytojai pasakyti: „Jūs sveikas", ir parekomenduoti kiek pasigydyti vandens procedūromis. Vienas mūsų kolega į klausimą, ką jis veikiąs su savo pacientais per priėmimą, gūžtelėjęs pečiais atsakė: „Skiriu jiems piniginę baudą už jų išdaigas". Tad nenustebkite išgirdę, kad net labiausiai užsiėmę psichoanalitikai per priėmimo valandas paprastai nėra labai užimti. Aš įstatydinau dvigubas duris tarp laukiamojo ir savo kabineto bei liepiau apkalti jas veltiniu. Šio nedidelio įrenginio paskirtis nekelia abejonių. Bet pacientai, kuriuos įleidžiu iš laukiamojo, nuolat pamiršta uždaryti paskui save duris, ir beveik visada abejos lieka atviros. Tai pastebėjęs nedelsdamas gana nemaloniu tonu pareikalauju, kad įėjęs ar įėjusi grįžtų atgal ir ištaisytų savo klaidą, nors tai būtų labai elegantiškas ponas ar itin išsipusčiusi dama. Gal palaikysite tai nereikalingu pedantiškumu. Iš tikrųjų, kartais šito reikalaudamas prašaunu, nes pasitaiko tokių pacientų, kurie patys negali liesti durų rankenos ir džiaugiasi, jei lydintys asmenys padeda jiems šio prisilietimo išvengti. Bet dažniausiai neapsirinku, nes pacientas, kuris taip elgiasi, kuris palieka atviras duris iš laukiamojo į gydytojo kabinetą, yra neišsiauklėjęs ir nusipelno, kad būtų sutiktas nedraugiškai. Nepulkite jo ginti, neišklausę iki galo. Jis būna toks aplaidus tik tuo atveju, jei laukiamajame sėdėjo vienas, žodžiu, palikdamas už nugaros tuščią kambarį; taip neatsitinka, jei kartu su juo laukė kiti, pašaliniai žmonės. Šiuo atveju pacientas puikiai supranta, jog jam pačiam pravartu, kad pašaliniai nenugirstų jo pokalbio su gydytoju, ir niekada nepamiršta rūpestingai uždaryti abejas duris.

 

Šitaip determinuotas paciento aplaidumas nėra nei atsitiktinis, nei beprasmis, nėra netgi nereikšmingas, nes pamatysime, kad jis atspindi įėjusiojo santykį su gydytoju. Pacientas yra vienas iš daugybės žmonių, kuriems reikia autoritetų, kurie nori būti apstulbinti, įbauginti. Jis tikriausiai telefonu pasiteiravo, kada jam geriausia atvykti, jis įsivaizdavo prie kabineto pagalbos laukiančią minią, - tarsi prie Julijaus Meinlio firmos filialo*. Dabar jis įžengia į tuščią, maža to, itin kukliai apstatytą laukiamąjį ir jaučiasi sukrėstas. Jis turi nubausti gydytoją už tai, kad norėjo parodyti jam pernelyg didelę pagarbą, - ir nesiteikia uždaryti durų tarp laukiamojo ir kabineto. Tuo jis nori pasakyti gydytojui: „Ak, juk ten nieko nėra, ir tikriausiai niekas neateis, kol aš čia būsiu". Jei jo pasipūtimo iškart nepakirsime griežta pastaba, tai ir pokalbio metu jis elgsis stačiokiškai ir nepagarbiai.

------------------------

*Maisto prekių parduotuvės, prie kurių karo metais stovėdavo didelės eilės. - Vert.

------------------------

Analizuodamas šį nežymų simptominį veiksmą parodau tik tai, ką jūs ir taip žinote: tai ne atsitiktinis, bet motyvuotas, prasmingas ir tikslingas veiksmas, jis siejasi su paciento psichine būsena ir yra nežymus kažkokio kito, svarbesnio psichinio proceso ženklas. Bet svarbiausia tai, kad apie šiuo veiksmu pasireiškiantį procesą nieko nežino paciento sąmonė: nė vienas iš tų, kurie paliko abejas duris atviras, neprisipažins tokiu aplaidumu norėję parodyti man savo panieką. Gal vienas kitas prisimins nusivylimo jausmą, apėmusį įžengus į tuščią laukiamąjį, bet jų sąmonė tikrai nesusiejo šio įspūdžio su paskesnių simptominiu veiksmu.

 

Pridurkime prie šios trumpes simptominio veiksmo analizės vienos ligonės istoriją. Pasirenku tokią, kuri dar nenublanko mano atmintyje, be to, ją palyginti nesunku trumpai nupasakoti. Tačiau, kaip žinote, kiekvienu atveju neišvengiamai tenka pateikti tam tikras detales.

 

Vienas jaunas karininkas, trumpam sugrįžęs namo atostogų, prašo manęs pagydyti jo uošvę, kuri gyvendama kuo puiklausiomis sąlygomis ir sau, ir namiškiams nuodija gyvenimą kliedesiu. Susipažįstu su puikiai atrodančia 53 metų dama, draugiška ir paprasta, kuri visai atvirai papasakoja štai ką: ji gyvena kaime su savo vyru, vadovaujančiu didžiuliam fabrikui; jų santuoka labai laiminga. Dama kaip įmanydama giriasi, koks nuoširdus ir rūpestingas jos vyras. Jie susituokė iš meilės prieš 30 metų ir niekada nepatyrė nesusipratimų, kivirčų, niekada nebuvo ir dingsties pavyduliauti. Abu vaikai irgi laimingai susituokę, vyras iš pareigos nenori išeiti į užtarnautą poilsį. Bet prieš metus atsitiko neįtikimas, jai nesuvokiamas dalykas: ji išsyk patikėjo anoniminiu laišku, kuriame jos nuostabusis vyras buvo kaltinamas meilės ryšiu su jaunute mergina, - ir tada jos laimė subyrėjo. Viskas vyko daugmaž taip: ji turėjo kambarinę, su kuria galbūt pernelyg dažnai intymiai pasikalbėdavo. Kambarinė baisiai nekentė kitos merginos, tiesiog persekiojo ją už tai, kad ši, nebūdama aukštesnės kilmės už ją, gyvenime pasiekė kur kas daugiau. Užuot ėjusi tarnauti, mergina pasistengė įgyti komercinį išsilavinimą, pradėjo dirbti fabrike ir gavo gerą vietą, kai čia ėmė stigti personalo, pašaukus dalį darbuotojų į karinę tarnybą. Dabar ji gyveno pačiame fabrike, bendravo su ponais ir net vadinosi panele. Aišku, kad gyvenimo nuskriaustoji buvo pasiruošusi kuo bjauriau apkalbėti buvusią mokyklos laikų draugę. Kartą mūsų dama šnekučiavosi su kambarine apie vieną savo svečią, pagyvenusį poną, kuris, anot kalbų, negyveno su savo žmona, bet palaikė ryšius su kita moterimi. Dama pati nesupranta, kaip galėjo atsitikti, kad ji staiga prasitarė: „Baisiausia man būtų sužinoti, kad mano gerasis vyras irgi palaiko tokius ryšius". Kitą dieną ji gavo paštu anoniminį laišką, kuriame pakeista rašysena jai buvo pranešama kaip tik ši tarsi pačios prisišaukta žinia. Dama nusprendė - greičiausiai, teisingai, - kad laišką parašė piktoji kambarinė, nes jame kaip jos vyro mylimoji buvo nurodyta ta mergina, kurios neapkentė ir kurią persekiojo tarnaitė. Nors ji išsyk kiaurai permatė intrigą, be to, savo apylinkėje žinojo pa-kankamai daug pavyzdžių, rodančių, kad neverta tikėti tokiais bailiais įskundinėjimais, bet, šiaip ar taip, tas laiškas akimirksniu ją palaužė. Dama labai susijaudino, liepė pakviesti vyrą ir apipylė jj audringais priekaištais. Vyras juokdamasis atmetė kaltinimą ir padarė geriausia, kas buvo įmanoma. Jis iškvietė namų ir fabriko gydytoją, o šis pasistengė nuraminti nelaimingąją moterį. Ir kiti jų veiksmai buvo visiškai suprantami. Kambarinė buvo atleista, o tariamoji varžovė - ne. Nuo tol ligonė ne kartą nurimdavo, ne-tikėdavo anoniminio laiško turiniu, - bet niekada nenurimdavo iš esmės ir ilgam. Pakakdavo jai išgirsti tos panelės vardą arba sutikti merginą gatvėje, kad ją vėl ištiktų nepasitikėjimo ir skaus-mo priepuolis, kad vėl pasipiltų priekaištai.

 

Štai tokia šios šaunios moters ligos istorija. Nereikia didelės psichiatrinės patirties, kad suprastume, jog priešingai daugeliui kitų nervų ligonių savo atvejį ji pavaizdavo netgi per švelniai, t. y. disimuliavo, kad iš tikrųjų ji niekada nenustojo tikėjusi anoniminiame laiške išsakytu kaltinimu.

 

Kaip elgsis psichiatras tokios ligos atveju? Mes jau žinome, kaip jis traktuotų simptominį veiksmą paciento, neuždarančio kabineto durų. Jis pavadintų šį veiksmą psichologinės reikšmės neturinčiu atsitiktinumu, kuris jo visiškai neliečia. Bet pavyduliaujančios moters ligos atveju toks santykis neįmanomas. Simptominiam veiksmui galime būti abejingi, bet ligos simptomas yra pernelyg reikšmingas. Jis reiškia intensyvią subjektyvią kančią, antra vertus, kelia objektyvią grėsmę bendram šeimos gyvenimui; žodžiu, šis simptomas neišvengiamai turi patraukti psichiatro dėmesį. Jis pirmiausia mėgins apibūdinti simptomą, pabrėždamas esminę jo ypatybę. Ta idėja, dėl kurios kankinasi moteris, savaime nėra beprasmiška; juk pasitaiko, kad pagyvenę vedę vyriškiai palaiko meilės ryšius su jaunomis merginomis. Beprasmiška ir nesuvokiama kažkas kita. Pacientė neturi jokio pagrindo tikėti tuo, kad jos švelnus ir ištikimas sutuoktinis priklausytų šiai neretai pasitaikančių vedusių vyrų kategorijai, - išskyrus anoniminį laišką. Ji žino, kad ši rašliava neturi jokios įrodomosios galios, be to, visiškai patenkinamai paaiškina jos kilmę; vadinasi, dama turėtų pasakyti sau, kad neturi jokio pagrindo pavyduliauti, ji ir sako tai, bet vis tiek kenčia taip, tarsi pripažintų, jog jos pavydas teisėtas. Tokias idėjas, kurių nepaveikia loginiai ar realybės diktuojami argumentai, susitarta vadinti kliedesio idėjomis [Wahnideen]. Vadinasi, mieląją ponią kamuoja pavydo kliedesys [Eifersuchtswahn]. Matyt, tai ir yra esminė šio ligos atvejo charakteristika.

 

Šitai konstatavę turėtume dar labiau juo susidomėti. Jeigu net atodaira į realybę nepadeda įveikti kliedesio idėjos, tai gal ir neverta realybėje ieškoti tos idėjos priežasties? Tad iš kur randasi kliedesio idėjos? Jos būna įvairiausio turinio; kodėl šiuo atveju kliedesio turinys yra pavyduliavimas? Kokius asmenis apninka kliedesio idėjos ir ypač pavyduliavimo kliedesys? Dabar norėtume išgirsti psichiatro nuomonę, bet kaip tik čia jis palieka mus bėdoje. Jis nagrinėja tik vienintelį iš mūsų iškeltų klausimų. Patyrinėjęs šios moters šeimos istoriją jis galbūt atsakys: kliedesio idėjos būdingos tiems žmonėms, kurių šeimose ne kartą pasitaikė tokie ar panašūs psichiniai sutrikimai. Kitaip tariant, jei šią moterį apniko kliedesys, tai ji yra paveldėjusi polinkį jam. Žinoma, tai jau šis tas, bet ar viskas, ką norėtume sužinoti? Viskas, kas sąlygojo šį ligos atvejį? Ar turime pasitenkinti tarę, kad faktas, jog išsivystė kaip tik pavyduliavimo, o ne kitoks kliedesys, yra visiškai nereikšmingas, atsitiktinis ar nepaaiškinamas? Be to, ar teiginį apie paveldėtų įtakų dominavimą galime suprasti ir negatyviai, t. y. kad visai nesvarbu, ką ši psichika patyrė, jai tiesiog buvo lemta kada nors pradėti kliedėti? Norite sužinoti, kodėl mokslinė psichiatrija čia daugiau nieko neaiškina? Atsakysiu: sukčius yra tas, kuris duoda daugiau, nei turi. Psichiatras tikrai negali nė trupučio pasistūmėti aiškindamas šį atvejį. Jis turi tenkintis diagnoze ir ligos eigos prognoze, o ši visada nepatikima, kad ir kokia didžiulė būtų gydytojo patirtis.

 

Bet ar psichoanalizė įstengia ką nors daugiau? Be abejo; tikiuosi parodyti, kad net tokiu sudėtingu atveju ji gali aptikti tai, kas padeda suprasti ligos esmę. Pirmiausia prašau atkreipti dėmesį į tokią nereikšmingą detalę: pacientė tiesiog išprovokavo anoniminį laišką, kuriuo remiasi jos kliedesio idėja, išvakarėse pareikšdama intrigantei tarnaitei, jog didžiausia nelaimė būtų, jei jos vyras užmegztų meilės ryšį su jauna mergina. Taip ji pakišo tarnaitei mintį pasiųsti jai anoniminį laišką. Žodžiu, kliedesio idėja tampa šiek tiek nepriklausoma nuo laiško; ligonė jau anksčiau baiminosi tokio ryšio, - o gal norėjo jo? Pridurkime kitus nereikšmingus požymius, atsiskleidusius per vos dvi valandas trukusią analizę. Beje, papasakojusi savo istoriją, pacientė labai neigiamai sutiko siūlymą pasakyti tolesnes jai į galvą ateinančias mintis bei prisiminimus. Ji tvirtino, kad nieko neateina į galvą, kad ji jau viską pasakė, ir po dviejų valandų pokalbį tikrai reikėjo nutraukti, nes ji pareiškė, kad jaučiasi sveika, ir patikino, jog liguista idėja jos daugiau nekamuos. Žinoma, dama pasakė tai tik priešindamasi, nes baiminosi analizės tęsinio. Bet per šias dvi valandas ji ištarė kelias frazes, kurias galima - net privalu - atitinkamai paaiškinti; jas paaiškinus atsiskleidžia visa pavyduliavimo kliedesio genezė. Dama buvo labai įsimylėjusi jauną vyriškį, savo žentą, kurio spiriama ir susirado mane. Apie šį įsimylėjimą ji nieko nežinojo arba žinojo labai mažai; dėl giminystės ryšių nesunku buvo maskuoti jį nekaltu švelnumu. Mūsų ligšiolinė patirtis leidžia įsijausti į šios 53 metų padorios moters ir puikios motinos psichikos gyvenimą. Tai buvo siaubingas, neįmanomas įsimylėjimas, ir todėl jis negalėjo tapti sąmoningas; bet, šiaip ar taip, jis egzistavo ir būdamas nesąmoningas ypač slėgė. Kažkas turėjo atsitikti, reikėjo ieškoti pagalbos, ir palengvėjimą suteikė išstūmimo mechanizmas, dažnai prisidedantis, kad atsirastų pavyduliavimo kliedesys. Jos nekamuotų sąžinės priekaištai dėl neištikimybės, jei ne tik ji, sena moteris, mylėtų jauną vaikiną, bet ir jos vyras palaikytų meilės ryšius su jauna mergina. Vadinasi, fantazija apie vyro neištikimybę buvo vėsinantis kompresas ant ją deginusios žaizdos. Savo meilės ji neįsisąmonino, bet daugybę privalumų jai teikęs tos meilės atspindys buvo įkyrus, beprotiškas, sąmoningas. Aišku, kad tokiu atveju visi argumentai bejėgiai, nes jie nukreipti prieš atspindį, o ne prieš pirmavaizdį, kuris suteikė atspindžiui tokią galią, pats pasilikdamas visiškai neliečiamas nesąmoningumo srityje.

 

Apibendrinkime trumpo, bet nelengvo psichoanalitinio tyrimo, padėjusio suvokti šį ligos atvejį, rezultatus. Žinoma, turėdami omeny, kad mūsų gautos žinios teisingos, - nors šito negaliu čia aptarinėti. Pirma: kliedesio idėja nėra beprasmiška ar nesuprantama, ji prasminga, gerai motyvuota, susijusi su afektyviais ligonės išgyvenimais. Antra: ši idėja yra neišvengiama reakcija į nesąmoningą psichinį procesą, kuris išsiduoda kitais požymiais, ir kaip tik dėl šio ryšio ji įgauna kliedesio pobūdį, tampa atspari loginiams argumentams ir realybės faktams. Kliedesio idėja yra geidžiama, tai savotiška paguoda. Trečia: ligą su-kėlęs išgyvenimas nedviprasmiškai sąlygojo tai, kad pasireiškė kaip tik pavyduliavimo kliedesys, ne koks nors kitas. Juk pa-menate, kad išvakarėse dama pareiškė intrigantei merginai, jog siaubingiausia jai būtų jos vyro neištikimybė. Nepamirškite ir abiejų analogijų su mūsų analizuotu simptominiu veiksmu: ir aiškinantis prasmę arba ketinimą, ir nustatant santykį su nesąmoningu situacijos turiniu.

 

Žinoma, toli gražu neatsakėme į visus klausimus, kuriuos galėtume kelti. Negana to, šios ligos atveju susiduriame su daugybe kitų problemų: tokių, kurios kol kas apskritai neišsprendžiamos, ir tokių, kurias spręsti trukdo tam tikros nepalankios aplinkybės. Pvz., kodėl ši moteris, būdama laiminga santuokiniame gyvenime, įsimyli savo žentą, ir kodėl palengvėjimas, kurį galima būtų patirti ir kitaip, pasiekiamas šitaip atspindint, projektuojant savo būseną vyrui? Nemanykite, kad beprasmiška ir paika kelti tokius klausimus. Mes jau turime šiek tiek medžiagos, kad galėtume į juos atsakyti. Moteris yra to kritinio amžiaus, kai staiga nepageidaujamai išauga moterų seksualinis poreikis; vien to galėtų pakakti. Be to, gali būti, kad jos geras ir ištikimas sutuoktinis jau keleri metai nebeturi tų seksualinių sugebėjimų, kurių reikia gerai išsilaikiusiai moteriai patenkinti. Patirtis rodo, kad kaip tik tokie vyrai, kurių ištikimybė tokiu atveju savaime suprantama, ypatingai švelniai elgiasi su savo žmonomis ir nepaprastai pakantūs jų nervų negalavimams. Svarbu ir tai, kad kaip tik jaunas jos dukters sutuoktinis tapo šio patogeninio įsimylėjimo objektu. Kaip tik tokią permainą dažnai patiria stiprus erotinis prieraišumas dukteriai, galiausiai kildintinas iš motinos seksualinės konstitucijos. Šia proga tikriausiai galiu priminti, kad nuo seno itin opiais laikomi uošvės ir žento santykiai, kad pirmykštės tautos juos reguliavo labai griežtais tabu, „vengimo" reikalavimais*. Dažnai šie santykiai peržengia - tiek pozityvia, tiek negatyvia prasme - kultūros nustatytas ribas. Tiesa, negaliu pasakyti, ar mūsų atveju pasireiškė vienas, du ar galbūt visi šie veiksniai, - negaliu pasakyti tik todėl, kad man neleido tęsti analizės ilgiau nei dvi valandas.

--------------------

*Plg. S.Freud, Totem mtd Tabu

--------------------

Matau, gerbiamieji, kad kalbėjau apie tai, ko jūs dar nepasiruošę suvokti. Taip elgiausi norėdamas palyginti psichiatriją su psichoanalize. Visgi dabar turiu teisę paklausti: ar nepastebėjote, kaip jos viena kitai prieštarauja? Psichiatrija nenaudoja techninių psichoanalizės metodų, nesistengia kažką susieti su kliedesio idėjos turiniu, užuot atskleidusi dalines, tiesiogines priežastis, pasirėmusi paveldimumu ji pateikia labai apibendrintą ir tolimą etiologiją. Bet ar tai prieštaravimas, priešingybė? Gal veikiau papildymas? Ar paveldimumo veiksnys paneigia išgyvenimų įtaką, ar, priešingai, abu šie faktoriai susivienija pačiu veiksmingiausiu būdu? Sutikite, kad psichiatrinis darbas iš esmės niekuo neprieštarauja psichoanalitiniam tyrimui. Žodžiu, ne psichiatrija, o psichiatrai priešinasi psichoanalizei. Psichoanalizės santykis su psichiatrija panašus į histologijos ir anatomijos santykį; viena tiria išorines organų formas, kita - juos sudarančius audinius ir elementarias daleles. Tiesiog sunku įsivaizduoti, kad šios viena kitą papildančios tyrinėjimo rūšys prieštarautų tarpusavy. Žinote, kad šiandien anatomija laikoma mokslinės medicinos pagrindu, bet kadaise buvo draudžiama skrosti žmonių lavonus, norint sužinoti vidinę kūno sandarą, panašiai kaip dabar smerktina užsiiminėti psichoanalize, siekiant išsiaiškinti vidinius psichikos gyvenimo mechanizmus. Galbūt netrukus suprasime, kad nuodugni mokslinė psichiatrija neįmanoma nežinant giluminių, nesąmoningų psichikos gyvenimo procesų.

 

Galbūt tarp jūsų atsiras ir tokių, kuriems būtų malonu, jei taip dažnai užsipuldinėjamą psichoanalizę galėtume pateisinti ir kitu, terapijos, požiūriu. Žinote, kad psichiatrinė terapija iki šiol neįstengė paveikti kliedesio idėjų. Gal tai įstengtų psichoanalizė, turinti savo požiūrį į šių simptomų mechanizmą? Ne, ponai, ji to negali; prieš šią negalią ji bejėgė kaip ir bet kuri kita terapija, - bent kol kas. Nors galime suprasti, kas nutiko ligoniui, bet neturime jokių priemonių, padedančių jam tai suprasti. Girdėjote, kad vos pradėjęs analizuoti kliedesio idėją, negalėjau šio darbo tęsti. Ar teigsite, kad tokių ligos atvejų analizė peiktina, nes lieka bevaisė? Aš taip nemanau. Mes turime teisę ir net privalome atlikti tyrinėjimus nepaisydami, koks bus jų tiesioginis naudingas efektas. Galiausiai - nežinia kur ir kada - kiekviena pažinimo kruopelė peraugs į sugebėjimą, taip pat ir sugebėjimą gydyti. Net jei pasirodytų, kad psichoanalizė nesėkminga ne tik kliedesio, bet ir kitų nervų ir psichikos ligų atveju, ji vis tiek būtų visiškai pateisinama kaip nepakeičiama mokslinio tyrinėjimo priemonė. Nors, tiesą sakant, tokiu atveju negalėtume ja naudotis; mūsų medžiaga, tie žmonės, kuriuos norime tyrinėti, gyvenantys, turintys savo valią ir savus motyvus dalyvauti mūsų darbe, atsisakytų mums padėti. Tad leiskite šiandien baigti pastaba, kad egzistuoja didelės nervų sutrikimų grupės, kurias tiriant mūsų žinojimas jau virto sugebėjimu gydyti, ir kad tam tikromis aplinkybėmis mūsų laimėjimai gydant šiuos paprastai sunkiai gydomus negalavimus nemenkesni už vidinės terapijos laimėjimus.