Abraham H. Maslow

PSICHOTERAPIJA, SVEIKATA IR MOTYVACIJA


(15 skyrius iš Maslow knygos "Motyvacija ir asmenybė")

Stebina, kad eksperimentinė psichologija nesusidomėjo psichoterapine analize kaip neišeikvota aukso kasykla. Sėkmingos psichoterapijos veikiami žmonės ima kitaip suvokti, kitaip mąstyti, kitaip mokytis. Jų motyvacija pasikeičia, taip pat pasikeičia ir jų emocijos. Tai geriausias metodas, kokį kada nors turėjome, leidžiantis apnuoginti giliausią žmonių prigimtį, o ne tik regimąsias jų asmenybes. Keičiasi jų tarpasmeniniai santykiai ir požiūriai į visuomenę. Jų charakteriai (arba asmenybės) pasikeičia ir išoriškai, ir iš esmės. Yra net tam tikrų įrodymų, kad pasikeičia tokių žmonių išvaizda, pagerėja jų fizinė sveikata. Kartais padidėja net jų intelekto koeficientas. Ir vis dėlto žodis psichoterapija net neįtraukiamas į daugumos knygų apie išmokimą, suvokimą, mąstymą, motyvaciją, socialinę psichologiją, fiziologinę psichologiją ir t.t. rodykles.

Paimkime tik vieną pavyzdį: nėra jokių abejonių, kad mokymosi teorija praturtėtų, švelniai tariant, tyrinėdama, kokį mokomąjį poveikį turi tokios gydomosios jėgos kaip santuoka, draugystė, laisvos asociacijos, pasipriešinimo analizė, sėkmė darbe, o ką jau kalbėti apie tragedijas, traumas, konfliktus, kančias.

Kita tokia pat svarbi neišspręstų problemų grupė išryškėja analizuojant psichoterapinius santykius tiesiog kaip socialinių ar tarpasmeninių santykių atvejį - būtent kaip socialinės psichologijos šaką. Dabar galime apibūdinti bent tris būdus, kaip gali būti susiję pacientai ir psichoterapeutai: autoritarinį, demokratinį ir laissez-faire. Kiekvienas iš jų ypač naudingas tam tikru laiku. Tačiau būtent šių trijų tipų santykiai būdingi ir berniukų klubų socialinei atmosferai, hipnozės stiliams, politinės teorijos tipams, motinos-vaiko santykiams (300), iki žmogiškų primatu socialinės organizacijos formoms (306).

Bet kokia nuodugni terapijos tikslų ir siekių analizė labai greitai turi atskleisti šiuolaikinės asmenybės teorijos neadekvačią raidą, suabejoti pagrindine mokslo dogma, kad moksle vertybėms nėra vietos, apnuoginti medicinos pripažintų sveikatos, ligos, terapijos ir gydymo sampratų ribotumus, aiškiai parodyti, kad mūsų kultūrai vis dar trūksta patikimos vertybių sistemos. Nekeista, kad ši problema gąsdina žmones. Galima būtų pridurti ir daugelį kitų pavyzdžių, įrodančių, kad psichoterapija yra svarbus bendrosios psichologijos skyrius.

Galėtume sakyti, kad psichoterapija vyksta septyniais pagrindiniais būdais: 1) per išraišką (veiksmo užbaigimas, įtampos sumažinimas, katarsis), kurios pavyzdys galėtų būti Levy'io įtampos sumažinimo terapija (271); 2) per pamatinių poreikių patenkinimą (paramos suteikimas, padrąsinimas, apsauga, meilė, pagarba); 3) per grėsmės pašalinimą (apsauga, geros socialinės, politinės bei ekonominės sąlygos); 4) per įžvalgumo ugdymą, pažinimą ir supratimą; 5) per įtaigą arba valdžią; 6) per tiesioginę kovą su simptomais (tuo užsiima įvairios elgesio terapijos); 7) per pozityvų savęs aktualizavimą, individuaciją, augimą. Šį sąrašą galima pasitelkti ir siekiant bendresnių asmenybės teorijos tikslų, nes jame išvardijami ir tie būdai, kuriais asmenybė keičiasi kultūros ir psichiatrijos aprobuotomis kryptimis.

Čia mums itin rūpi atskleisti kai kuriuos sąryšius tarp terapijos duomenų ir šioje knygoje pristatomos motyvacijos teorijos. Matysime, kad pamatinių poreikių patenkinimas yra svarbus (gal net svarbiausias) žingsnis, žengiamas siekiant galutinio pozityvaus visos terapijos tikslo - būtent savęs aktualizavimo.

Nurodysime ir tai, kad šiuos pamatinius poreikius daugiausia patenkina tik kiti žmonės, tad ir terapija turėtų būti atliekama daugiausia tarpasmeniniu pagrindu. Tokių pamatinių poreikių kaip saugumo, priklausymo, meilės, pagarbos patenkinimas veikia kaip stipriausi vaistai, o patenkinti šiuos mūsų poreikius gali tik kiti žmonės.

Norėčiau iš karto pasakyti, kad mano paties patirtis sukaupta beveik vien iš trumpalaikės terapijos. Tie, kieno patirtis susijusi pirmiausia su psichoanalitine (gelmine) terapija, turbūt dar greičiau padarys išvadą, kad svarbiausi vaistai yra įžvalga, ne poreikių patenkinimas. Taip yra todėl, kad rimtai sergantys asmenys tol nesugeba patirti ar asimiliuoti malonumo, kurį teikia pamatinių poreikių patenkinimas, kol jie nenusikrato infantiliškų savo „aš" ir kitų interpretacijų, kol netampa pajėgūs suvokti ir pripažinti asmeninę bei tarpasmeninę tikrovę tokią, kokia ji yra.

Jei norėtume, galėtume ginčytis šiuo klausimu ir nurodyti, kad įžvalgos terapijos tikslas yra padėti pacientui pripažinti gerus tarpusavio santykius ir kartu su jais - galimybę patenkinti poreikius. Žinome, kad įžvalga buvo tik todėl veiksminga, kad įvyko šie motyvaciniai pokyčiai. Tačiau bent kol kas toks tiesmukiškas paprastesnės, trumpesnės, poreikius tenkinančios terapijos ir gelminės, ilgesnės, sudėtingesnės įžvalgos terapijos skyrimas turi nemenką euristinę vertę. Kaip pamatysime, poreikių patenkinimas galimas daugelyje nespecialių situacijų, tokių kaip santuoka, draugystė, bendradarbiavimas, mokymas, etc. Teoriškai tai atveria kelią gerokai išplėsti „mėgėjišką", neprofesionalią terapiją. Šiuo metu įžvalgos terapija yra be išimties profesionalus dalykas, kuriam reikia daugelio specialaus pasirengimo. Nenuilstamai gilindamiesi į teorinius šios mėgėjiškos terapijos ir profesionalios terapijos dichotomijos padarinius, įsitikinsime įvairiopų kiekvienos jų naudingumu.

Galėtume išdrįsti teigti ir tai, kad nors gelminės įžvalgos terapijos remiasi ir papildomais principais, šiuos irgi geriausiai suprasime atspirties tašku pasirinkę pamatinių žmogaus poreikių patenkinimo ir frustravimo padarinių analizę. Tai tiesiogiai prieštarauja dabar paplitusiai praktikai aiškinti trumpalaikes terapijas remiantis vienos ar kitos psichoanalizės (ar kitos įžvalgos terapijos) rūšies tyrimu. Vienas iš šio požiūrio šalutinių rezultatų buvo tai, kad psichoterapija ir asmens augimas tapo izoliuota psichologijos teorijos sritimi, daugiau ar mažiau pakankama sau ir reguliuojama specifinių ar autochtoninių dėsnių, būdingų šiai vienai sričiai. Šiame skyriuje tokias implikacijas nedviprasmiškai atmetu ir pradedu nuo įsitikinimo, kad psichoterapijoje nėra ad hoc dėsnių. Tai, kad pradėjome taip, tarsi tokių dėsnių būtų, lemia ne vien faktas, kad dauguma profesionalių psichoterapeutų turi pirmiausia medicininį, o ne psichologinį išsilavinimą, bet ir keistas psichologų eksperimentatorių aklumas - mat jie nesugeba įžvelgti psichoterapijos reiškinių poveikio jų kuriamam žmogaus prigimties vaizdiniui. Trumpai, galime teigti ne tik tai, jog psichoterapija turi galiausiai remtis pagrįsta bendrąja psichologijos teorija, bet ir jog ta psichologinė teorija privalo praplėsti savo ribas, kad galėtų tinkamai prisiimti šią atsakomybę. Tad pirmiausia aptarsime paprasčiausius terapijos reiškinius atidedami įžvalgos problemas tolesniems šio skyriaus puslapiams.

KAI KURIE REIŠKINIAI, PATVIRTINANTYS PSICHOTERAPIJOS IR ASMENYBĖS AUGIMO TEORIJĄ APIE POREIKIŲ PATENKINIMĄ PER TARPASMENINIUS SANTYKIUS

Žinoma daug faktų, į kuriuos visus atsižvelgus tampa neįmanoma (1) jokia grynai kognityvinė arba (2) grynai neasmenybinė psichoterapijos teorija. Tačiau šie faktai visiškai neprieštarauja poreikių patenkinimo teorijai bei tarpasmeniniam požiūriui į terapiją ir augimą.
1. Psichoterapija visada egzistavo, vos tik susikūrė visuomenės. Samanas, žynys, ragana, bendruomenės išmintinga senė, dvasininkas, guru, o dabartinėje Vakarų civilizacijoje gydytojas dažnai padarydavo tokį poveikį, kokį šiandien vadiname psichoterapiniu. Iš tikrųjų didieji religiniai vadai ir religinės organizacijos įsitvirtindavo ne tik todėl, kad išgydydavo didelę ir dramatišką psichopatologiją, bet ir subtilesnius charakterio bei vertybių sistemos sutrikimus. Šie žmonės pateikdavo tarpusavyje nesusijusius savo laimėjimų aiškinimus, į juos nereikia žiūrėti rimtai. Turime pripažinti, kad nors tokių stebuklų būdavo, juos padariusieji nežinodavo, kodėl ar kaip jie įvyko.

2. Šiandien taip pat egzistuoja toks neatitikimas tarp teorijos ir praktikos. Įvairios psichologijos mokyklos tarpusavyje ginčijasi, kartais net itin nuožmiai. Tačiau savo klinikiniame darbe psichologas per ilgesnį laiką susitiks su pacientais, kuriuos išgydė kiekvienos iš šių psichologijos mokyklų atstovai. Šie dėkingi pacientai tuomet tampa ištikimais vienos ar kitos psichologinės teorijos išpažinėjais. Bet lygiai taip pat lengva kaupti ir šių mąstymo mokyklų nesėkmių pavyzdžius. O kad šis reikalas taptų trigubai painesnis, paminėsiu, jog man yra tekę matyti pacientų, kuriuos išgydė gydytojai ar psichiatrai, neturintys, kiek žinau, jokio išsilavinimo, kurį pritiktų vadinti psichoterapiniu (o kur dar mokytojai, dvasininkai, slaugės, dantistai, socialinės rūpybos darbuotojai ir t.t.).

Tiesa, galime kritikuoti šias įvairias teorines mokyklas empiriniu ir moksliniu pagrindu bei surikiuoti jas į gana apytikrę hierarchiją pagal sąlygišką jų pagrįstumą. Galime tik tikėtis ateityje sukaupti pakankamai statistikos, kad parodytume, jog vienas teorinis parengimas leidžia gydyti efektyviau arba sėkmingiau pastūmėja asmenybę augti negu kitas, nors nė vienas iš jų nebūna visuomet nesėkmingas arba visuomet sėkmingas.

Tačiau kol kas turime pripažinti, kad terapiniai rezultatai gali išryškėti ir palyginti nepriklausomai nuo teorijos arba visai be jokios teorijos.

3. Gerai žinoma ir analitikų plačiai pripažįstama, kad net vienai mokyklai, tarkime, klasikinei Freudo psichoanalizei, priskiriami kai kurie analitikai gali labai skirtis ne tik savo sugebėjimais, kaip jie paprastai apibūdinami, bet ir paprasčiausiai gydymo rezultatais. Yra puikių analitikų, kurie daug pasiekia kaip mokytojai ir autoriai, kurie, visų nuomone, sukaupę itin daug žinių, kurie nuolat kviečiami dėstyti, skaityti paskaitų, praktiškai rengti psichoanalitikus, tačiau nėra išgydę nė vieno paciento. O kiti nieko nėra parašę, nedaug tepadarę atradimų, jei iš viso jų padarę, bet jie dažniausiai sėkmingai gydo pacientus. Aišku, šiuos sugebėjimus žibėti talentu ir gydyti pacientus sieja tam tikro masto teigiama koreliacija, tačiau išimtis dar reikės paaiškinti1.
--------------------------------------------
1 Vienas iš paprastų būdų pažvelgti į šį klausimą kaip į tyrimo problemą yra apklausti žmones, kurie išbandė psichoanalizę arba buvo gydyti kitokių rūšių terapijomis. Aš surinkau duomenis apie 34 tokius individus, kuriuos apklausiau praėjus metams ar net daugiau po terapijos. 24 iš jų tiesiai, be jokių išlygų teigiamai įvertino savo patirtį nė kiek neabejodami, kad gerai padarė pasirinkę tokį gydymą, jie paprastai atsiliepdavo apie savo gydymą itin entuziastingai. Iš likusių dešimties du buvo nepatenkinti savo psichoterapeutais, liovėsi lankytis pas juos ir pasirinko kitus, kuriuos įvertino be išlygų palankiai. Keturi buvo diagnozuoti kaip psichiškai nesveikos arba stipriai linkusios į psichozę asmenybės. Vienas iš jų lankėsi pas psichiatrą keletą metų be jokių apčiuopiamų rezultatų. Kitas asmuo nutraukė analizės seansus ir kažkur pradingo. Trečias nutraukė analizę po tam tikro laiko ir dabar ypač kritiškai vertina tris ankstesnius savo psichoanalitikus, tačiau palankiai atsiliepia apie dabartinį. Septintas iš šios dešimties grupelės įsitikinęs, kad analizė jam davė šiek tiek naudos, tačiau tam teko išeikvoti per daug laiko ir pinigų. Galima sakyti, kad jis išgydytas, tačiau jam atrodo, kad to pasiekė savo paties pastangomis jau po analizės. Aštuntą asmenį, kurio homoseksualumas buvo patvirtintas, policija prievarta nusiuntė pas psichoterapeutą, tačiau, pasak šio, jis nebuvo išgydytas. Devintas, pats psichoanalitikas, analizuotas gerokai anksčiau, aiškino, kad vertinant šiuolaikiniais kriterijais, jo analizė buvusi itin prasta, tad laiko save neišanalizuotu. Dešimtą, jauną epileptiką, prieš jo paties norą analizuotis privertė tėvai.

Šiame kontekste, kuris mus kaip tik labiausiai ir domina, 71% iš tų, kurie be išlygų pritaria psichoanalizei, gydė įvairūs psichoanalitikai bei terapeutai neanalitikai, atstovaujantys visam teorijų, doktrinų ir metodų spektrui, ir visi šie metodai, kiek pavyko suprasti, buvo vienodai naudingi!
------------------------------------------


4. Istorijoje yra gerai žinomų pavyzdžių, kai psichoterapinio mąstymo mokyklos korifėjus, pats būdamas nepaprastai gabus terapeutas, beveik neįstengdavo perteikti šio savo talento mokiniams. Jei tai būtų tik teorijos, turinio ar žinių klausimas ir jei psichoterapeuto asmenybė nieko nelemtų, mokiniai ilgainiui turėtų tapti tokie pat talentingi, gal net talentingesni už savo mokytojus, jei tik nepristigtų išminties bei uolumo.

5. Gana įprasta, jog psichoterapeutas, kad ir kokiai mokyklai priklausytų, priimdamas pacientą pirmą kartą, aptaria vieną kitą su juo susijusią išorinę detalę, pavyzdžiui, procedūrą, laiką ir t.t., o antrojo susitikimo metu leidžia pacientui pasakyti ar pademonstruoti, kokia pažanga įvyko nuo jų pirmojo susitikimo. Šis rezultatas absoliučiai nesuprantamas turint omenyje, kad lyg ir nieko nebuvo padaryta ar pasakyta.

6. Kartais terapinius rezultatus matome terapeutui neištarus nė vieno žodžio. Kartą koledžo studentė kreipėsi prašydama patarimo asmeniniu klausimu. Baigiantis valandai, per kurią ji šnekėjo, o aš neištariau nė žodžio, ji išsprendė problemą taip, kaip pati norėjo, maloniai padėkojo man už patarimą ir išėjo.

7. Kai pacientai gana jauni, dar ne per daug rimti, paprastos didesnės gyvenimo patirtys gali turėti jiems terapinį poveikį tikrąja šio žodžio prasme. Sėkminga santuoka, sėkmė tinkamai pasirinktame darbe, gerų draugysčių puoselėjimas, tėvystė, patirtos nelaimės ir sunkumų įveikimas - kartais tekdavo pamatyti, kaip visa tai sukeldavo gelminius charakterio pokyčius, padėdavo atsikratyti simptomų net ir be profesionalaus terapeuto pagalbos. Faktiškai būtų galima įrodyti teiginį, kad geros gyvenimo sąlygos yra vienas paveikiausių terapinių faktorių ir kad profesionaliajai psichoterapijai dažnai iškyla užduotis parodyti individui, kaip jomis pasinaudoti.

8. Daugelis psichoanalitikų pastebėjo, kad jų pacientai darė pažangą ir protarpiuose tarp jų analizės, taip pat jai pasibaigus.

9. Ne kartą buvo nurodyta, kad sėkminga terapija pagerina ne tik pačių pacientų, bet ir jų sutuoktinių būklę.

10. Tikriausiai didžiausią iššūkį meta ta keista situacija, kokia susiklostė šiandien, kai daugybę pacientų gydo ar bent jau teikia jiems pagalbą žmonės, neturintys terapinio parengimo arba parengti nepakankamai. Galiu paminėti savo paties patirtį šioje srityje; manau, kad su panašiais dalykais teko susidurti ir šimtams kitų, dirbančių psichologijos bei kituose baruose.

Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais daugumos psichologijos studentų parengimas analizei būdavo (dabar kiek mažiau) ribotas, kartais beveik bevaisis. Jaunas asmuo, įkvėptas meilės žmonėms, troškimo padėti jiems ir juos suprasti, ateidavo į psichologijos fakultetą, kur pasijausdavo patekęs į savotišką kultinę atmosferą, kai daugiausia laiko praleisdavo studijuodamas pojūčių reiškinius, sąlyginio reflekso išsišakojimus, gilindamasis į beprasmiškų skiemenų prasmę bei baltųjų pelių bastymąsi po labirintą. Be viso šito, dar susipažindindavo ir su naudingesniais, bet filosofiniu požiūriu vis tiek ribotais bei naiviais eksperimentiniais ir statistiniais metodais.

Tačiau profanui psichologas atrodė psichologas, tas, į kurį galima kreiptis visais svarbesniais gyvenimo klausimais, profesionalas, kuris turėjo žinoti, kodėl žmonės skiriasi, kodėl jie ima vienas kito nekęsti, kodėl jie suserga psichoze. Dažnai šis turėdavo surasti kuo geresnį atsakymą. Ypač tai pasakytina apie mažesnius miestus ir miestelius, kur žmonės iš viso nebuvo matę psichiatro ir niekad nebuvo girdėję apie psichoanalizę. Vienintelė psichologo alternatyva būdavo mylima teta, šeimos gydytojas ar kunigas. Tad menkos kvalifikacijos psichologas be vargo galėdavo numaldyti sąžinės graužatį. Arba galėdavo pasistengti įgyti reikiamą kvalifikaciją.

Tačiau aš noriu pasakyti tai, kad šios nemokšiškos pastangos taip dažnai būdavo sėkmingos (didžiulei jauno psichologo nuostabai). Jis buvo gana gerai pasiruošęs savo nesėkmėms, kurios, žinoma, būdavo dažnesnės, bet kaip paaiškinti sėkmingus rezultatus, kurių jis nė nesitikėdavo?

Tačiau kai kurios patirtys buvo net dar netikėtesnės. Atlikdamas įvairius tyrimus, kai teko rinkti intymią ir detalią informaciją apie įvairius asmenybės tipus, retkarčiais susidurdavau su faktu, kuriam nebuvau pasirengęs savo išsilavinimu: kartais asmenybės deformacija, kurią imdavausi tirti, išnykdavo tepaklausus keletą klausimų apie asmenį ir jo gyvenimo istoriją - nė nepradėjus gydyti!

Retkarčiais įvykdavo taip, kad studentui paprašius paprasto patarimo, aš patardavau jam kreiptis į profesionalų psichoterapeutą ir paaiškindavau, kodėl man atrodo, kad tai pageidautina, kokia jo bėda, koks psichologinės ligos pobūdis ir t.t. Kartais to pakakdavo, kad išnyktų iki tol asmenį kankinę simptomai.

Tokius kaip šie reiškinius rečiau stebi profesionalas terapeutas negu mėgėjas. Jau paaiškėjo, kad kai kurie psichiatrai tiesiog nepasirengę patikėti, jog tokie reiškiniai galimi. Bet visa tai nesunkiai galima patikrinti ir patvirtinti, nes psichologai ir socialiniai darbuotojai, o ką jau kalbėti apie dvasininkus, mokytojus ir gydytojus, su panašia patirtimi susiduria gana dažnai.

Kaip tokius reiškinius paaiškinti? Man atrodo, kad juos suprasti mums padės tik motyvacinė, tarpasmeninė teorija. Akivaizdu, kad svarbu pabrėžti ne tai, kas buvo sąmoningai pasakyta ar padaryta, bet tai, kas buvo padaryta nesąmoningai ir nesąmoningai suvokta. Visais minėtais atvejais terapeutą domino pacientas, jis dėl jo nerimavo, stengėsi padėti šitaip įrodydamas pacientui, kad šis vertingas bent jau vieno asmens požiūriu. Kadangi visais atvejais psichoterapeutas buvo suvokiamas kaip išmintingesnis, vyresnis, stipresnis ar sveikesnis, pacientas taip pat galėjo jaustis saugesnis ir daugiau saugomas, todėl ne toks pažeidžiamas, ne toks neramus. Noras išklausyti neketinant barti, atvirumo skatinimas, paciento pripažinimas, pritarimas jam, net jei jis atskleidžia nuodėmingus dalykus, švelnumas ir geraširdiškumas, pacientui sukeliamas jausmas, kad kažkas jį palaiko, - visa tai kartu su jau minėtais veiksniais padeda šiam nesąmoningai suvokti, kad jis mėgstamas, saugomas ir gerbiamas. Kaip buvo nurodyta anksčiau, visa tai - pamatinių poreikių patenkinimas.

Atrodo visiškai aišku, kad jei papildytume geriau žinomas terapines determinantės (tokias kaip įtaiga, katarsis, įžvalga, naujesnės elgesio terapijos ir t.t.) kur kas svarbesnį vaidmenį priskirdami pamatinių poreikių patenkinimui, įstengtume paaiškinti kur kas daugiau, negu galėtume paaiškinti remdamiesi vien tik šiais jau žinomais procesais. Kai kurie terapiniai reiškiniai iškyla patenkinant poreikius, ir tai vienintelis jų paaiškinimas, matyt, ne tokiais rimtais atvejais. Kitus - rimtesnius - atvejus, kurie jau pakankamai paaiškinti pasitelkus sudėtingesnius terapijos metodus, galima net išsamiau suprasti pridedant pamatinių poreikių patenkinimą kaip determinantę, o šiuos poreikius beveik automatiškai patenkina geri tarpasmeniniai santykiai (291).

PSICHOTERAPIJA KAIP GERI ŽMONIŲ SANTYKIAI

Bet kuri rimtesnė žmonių tarpusavio santykių, pavyzdžiui, draugystės, santuokos ir t.t., analizė parodys, kad (1) esminius poreikius įmanoma patenkinti tik tarpasmeninių santykių kontekste, o (2) šių poreikių patenkinimas kaip tik ir yra minėti pagrindiniai terapiniai vaistai, būtent saugumo suteikimas, meilė, priklausomybė, vertės jausmas ir savigarba.

Analizuojant žmonių santykius, mums neišvengiamai kils būtinybė, taip pat ir galimybė skirti gerus ir prastus santykius. Tokį skyrimą labai vaisingai galima atlikti atsižvelgiant į tai, kaip pamatinius poreikius patenkina konkretus santykis. Konkretų santykį - draugystę, santuoką, tėvų ir vaikų ryšį - galėtume apibūdinti (žinoma, su tam tikromis išlygomis) kaip psichologiškai sėkmingą tiek, kiek jis suteikia ar sustiprina priklausomybę, saugumą ir savigarbą (ir pagaliau savęs aktualizavimą), o kaip nesėkmingąjį apibūdintume tokiu atveju, kai jis visų minėtų dalykų nesuteikia.

Šių poreikių negali patenkinti medžiai, kalnai, net šunys. Tik kitas žmogus gali suteikti mums tiek pagarbos, saugumo ir meilės, kad mus tai visiškai patenkintų, ir tik mes galime visiškai patenkinti šiuos kitų žmonių poreikius. Būtent tai ir suteikia vieni kitiems geri draugai, laimingi įsimylėjėliai, geri tėvai ir vaikai, geri mokytojai ir moksleiviai. Kaip tik tokio pasitenkinimo mes ir tikimės iš visų gerų žmogiškų santykių ir kaip tik toks poreikių patenkinimas yra išankstinės sine qua non sąlygos formuotis geriems žmonėms, o tai savo ruožtu ir yra aukščiausias (tegul ir netiesioginis) visos psichoterapijos tikslas.

Tad iš mūsų apibrėžimų sistemos kiltų tokios stulbinamos implikacijos: i) psichoterapija savo esme nėra unikalus santykis, nes kai kurios pamatinės jos savybės randamos visuose „geruose" žmonių santykiuose2; (2) jei taip tikrai yra, jei psichoterapija yra tarpasmeninių santykių rūšis, o šie, kaip ir visi kiti žmonių santykiai, gali būti geri ir prasti, tuomet šis psichoterapijos aspektas turi susilaukti radikalesnės kritikos negu kad paprastai susilaukdavo3.
------------------------------------------------
1 Geros draugystės tikrosios vertės sąmoningai galima net nesuvokti, tačiau tai jos ne-sumažina, taip pat gali būti nesuvokta ir terapinė analizuojamo santykio vertė, tačiau jo poveikio tai nemenkins. Tai neprieštarauja neabejojamam faktui, kad tokių santykių savybių visiškas suvokimas, kai sąmoningai ir savo valia kryptingai jais naudojamasi, ne-paprastai padidina jų vertę.

3 Šias išvadas mums būtų lengviau pripažinti, jei trumpai aptartume tik tuos švelnesnius atvejus, kai individai įstengia tiesiogiai priimti meilę ir pagarbą (manau, kad jie sudaro gyventojų daugumą). Neurotinio poreikių patenkinimo ir jo padarinių klausimą reikia atidėti, nes jis itin sudėtingas.
-------------------------------------------------

1. Jei gerą draugystę (tarp žmonos ir vyro, tarp tėvų ir vaiko, tarp vyrų) laikytume gerų tarpasmeninių santykių paradigma ir paanalizuotume ją šiek tiek išsamiau, atskleistume, kad šie santykiai suteikia daug daugiau įvairių rūšių pasitenkinimo negu tie, apie kuriuos jau kalbėjome. Galima matyti, kad abipusis atvirumas, pasitikėjimas, sąžiningumas, gynybiškumo nebuvimas, be tiesioginės savo vertės, turi dar ir papildomą išraiškos, katarsinės iškrovos vertę (žr. dešimtą skyrių). Sveika draugystė taip pat leidžia žmogui ir pasijusti pasyviam, atsipalaiduoti, pabūti vaikiškam ir paikam, kadangi jei nejaučiame pavojaus, jei mus myli ir gerbia tokius, kokie esame, o myli ne už mūsų fasadą, kurį rodome, ne už mūsų atliekamą vaidmenį, mes galime būti tokie, kokie esame iš tiesų: silpni, kai jaučiamės silpni, apsaugoti, kai jaučiamės sutrikę, vaikiški, kai panorime nusimesti suaugusiojo atsakomybės naštą. Be to, tikrai geras santykis sustiprina mūsų įžvalgą net froidiškąja prasme, nes geras draugas ar vyras gali nesivaržydamas pasakyti mums savo nuomonę, kurios vertė ne mažesnė negu analitiko interpretacijos.

Dar pakankamai nekalbėjome apie tai, ką plačiai galima pavadinti gerų žmonių santykių ugdomąja verte. Mes trokštame ne tik saugumo ir meilės, bet ir žinoti kaskart vis daugiau, mes smalsaujame, mes norime išlukštenti kiekvieną kevalą, atrakinti visas duris. Maža to, taip pat turime atsižvelgti į mūsų iš esmės filosofinius impulsus struktūrinti pasaulį, jį nuodugniai suprasti, suteikti jam prasmę. Nors puiki draugystė ar tėvo ir vaiko santykis gali suteikti nemažai pasitenkinimo šioje srityje, ypač daug tokios rūšies pasitenkinimo suteikia ar turi suteikti geras terapinis santykis.

Galiausiai reikėtų užsiminti apie akivaizdų (todėl ir ignoruojamą) faktą, kad mylėti ne mažesnis džiaugsmas negu būti mylimam4. Atviras impulsas rodyti prielankumą mūsų kultūroje slopinamas taip pat griežtai kaip seksualiniai ar priešiškumo impulsai, gal net griežčiau (442). Atvirai išreikšti prielankumą mums leidžiama tik esant vos keleriopiems, galbūt trejopiems -vaikų ir tėvų, senelių ir vaikaičių bei vedusių žmonių ar įsimylėjusiųjų - santykiams, tačiau net ir tuomet žinome, kaip lengvai ši mūsų švelnumo raiška gali būti nuslopinta, supinta su drovėjimusi, kalte, gynybiškumu, tam tikro vaidmens atlikimu ir kova dėl dominavimo.
---------------------------------------
4 Mane ypač stebina nepaaiškinamas šito ignoravimas vaiko psichologijai skirtoje literatū¬roje. Tokias frazes kaip „Vaiką reikia mylėti", „Vaikas gerai elgiasi norėdamas, kad tėvai jį mylėtų" ir pan. būtų galima skaityti ir taip: „Vaikas privalo mylėti", „Vaikas gerai elgiasi, nes jis myli savo tėvus", etc.
---------------------------------------

Dar nepakankamai pabrėžėme, kad psichoterapinis santykis leidžia, net skatina, atvirai žodžiais reikšti meilės ir prielankumo impulsus. Tik čia (ir įvairiose „asmenybinio augimo" grupėse) šie impulsai laikomi savaime suprantamais, jų laukiama, tik čia jie sąmoningai apvalomi nuo nesveikų priemaišų ir, šitaip apvalyti, geriausiai panaudojami. Tokie faktai neklystamai rodo, kad būtina iš naujo įvertinti Freudo perkėlimo ir priešpriešinio perkėlimo sąvokas. Šios sąvokos radosi tiriant nesveikumą, tad aprašyti tam, kas sveika, jos pernelyg siauros. Jas reikėtų praplėsti, kad apimtų tiek sveikumą, tiek luošumą, tiek racionalumą, tiek iracionalumą.

2. Galima skirti bent trejopą žmonių santykių pobūdį: dominavimo-paklusimo, lygiųjų ir atokų, arba laissez-faire santykį. Šis trejopas santykių pobūdis buvo atskleistas daugelyje sričių (300), taip pat jis būdingas terapeuto ir paciento santykiui.

Psichoterapeutas gali manyti esąs aktyvus, sprendžiantis, tvarkantis paciento viršininkas arba jis gali susisieti su pacientu kaip su partneriu atlikdamas bendrą užduotį, arba pagaliau jis gali pasiversti nesudrumsčiamu, bejausmiu paciento veidrodžiu, kuris niekada nesikiša, niekada nepriartėja kaip žmogus, bet visuomet išlaiko atstumą. Pastarąjį tipą rekomendavo ir Freudas, tačiau faktiškai dažniausiai dominuoja dviejų pirmųjų tipų analitiko ir paciento santykiai, nors oficialiai vienintelė etiketė, tinkama bet kokiems normaliems žmogiškiems analizuojamojo jausmams apibūdinti, yra priešpriešinis perkėlimas, t. y. iracionalumas, nesveikumas.

Jei psichoterapeuto ir paciento santykis yra terpė, iš kurios pacientas turi gauti jam būtiną gydomąjį poveikį - panašiai kaip vanduo yra žuvies terpė, kurioje ši randa visus jos poreikius patenkinančius objektus, - apie jį reikia samprotauti ne kaip apie kažką per se, bet atsižvelgiant į tai, kokia terpė tinkamiausia pacientui. Reikėtų vengti įsikabinti vieno kurio santykių stiliaus ir ignoruoti kitus. Nėra jokių priežasčių, kodėl geras psichoterapeutas savo arsenale negalėtų turėti visų trijų, taip pat ir kitų, gal ir tų, kurie dar tik bus atrasti, santykio su pacientu tipų.

Nors tai, kas pasakyta, suponuoja, kad vidutinis pacientas geriausiai jausis šiltos, draugiškos, demokratiškos partnerystės aplinkoje, taisykle šito paskelbti negalima, kadangi per daug tokių, kuriems tai nebus palankiausia atmosfera. Tai ypač pasakytina apie sunkesnius chroniškos įsisenėjusios neurozės atvejus.

Autoritariškesnio charakterio asmenybėms, linkusioms švelnumą tapatinti su silpnumu, negalima leisti išsiugdyti švelnią panieką psichoterapeutui. Paties paciento labui būtina tvirtai laikyti vadžias ir nustatyti itin aiškias leistinumo ribas. Tai ypač pabrėžė Ranke's sekėjai aptardami psichoterapeuto ir paciento santykį.

Išmokusieji švelnumą laikyti panieka ir spąstais, sunerimę atšoks, išgąsdinti visokių kitokių santykių, išskyrus abejingumą. Tie, kuriuos kankina stiprus kaltės jausmas, gali reikalauti bausmės. Karštakošiai ir į savigriovą linkę asmenys tikriausiai lauks pozityvių komandų, kurios sutrukdytų jiems padaryti sau neatitaisomą žalą.

Tačiau viena taisyklė išimčių nepripažįsta: psichoterapeutas privalo kuo aiškiau suvokti, kokios rūšies santykį su pacientu jis užmezga. Turint omenyje, kad jis pats spontaniškai bus linkęs į vieno tipo santykį labiau nei į kitus, jis privalo sugebėti susitvardyti, kai tenka pasirinkti tai, kas naudingiau pacientui.

Šiaip ar taip, kai santykis prastas tiek apskritai, tiek individualaus paciento požiūriu, abejotina, ar visi kiti psichoterapijos ištekliai padarys didelį poveikį. Taip daugiausia yra todėl, kad tokių santykių pirmiausia iš viso nereikia užmegzti arba netrukus jų nutraukti. Bet net jeigu pacientas ir toliau lankosi pas tą, kurio labai nemėgsta, kuriuo piktinasi, kuris kelia jam nerimą, jis daug laiko iššvaisto savigynai, paniekos demonstravimui, per daug pastangų atiduoda tam, kad suerzintų terapeutą.

Apibendrinant, nors patenkinamų žmogiškų santykių užmezgimas yra ne tikslas savaime, bet priemonė tikslui pasiekti, vis dėlto gerų santykių susiklostymą turėtume laikyti būtina ar itin pageidaujama išankstine psichoterapijos sąlyga, nes paprastai tai palankiausia terpė duoti geriausius psichologinius vaistus, kurių reikia kiekvienam žmogui.

Toks požiūris turi ir daugiau įdomių implikacijų. Jei psichoterapiją iš esmės traktuojame kaip tai, kad negaluojančiam žmogui mes suteikiame kaip tik tų savybių, kurių jis turėjo įgyti iš kitų gerų žmogiškų santykių, tai reiškia, jog psichologiškai nesveiką asmenį apibrėžiame kaip tą, kuris niekada neužmezgė pakankamai gerų santykių su kitais žmonėmis. Tai neprieštarauja ankstesniam mūsų apibrėžimui, kad nesveikas yra tas, kuris negavo pakankamai meilės, pagarbos ir t.t., kadangi tai jis gali gauti tik iš kitų žmonių. Nors šie apibrėžimai skamba tautologiškai, abu jie nukreipia mus skirtingomis kryptimis ir atveria mūsų akims skirtingus terapijos aspektus.

Vienas šio antrojo nesveikumo apibrėžimo padarinių yra tai, kad jis parodo psichoterapinį santykį kitaip. Dauguma laiko jį priemone, kurios griebiamės iš nevilties, skęstančiojo šiaudu, o kadangi jį užmezga dažniausiai negaluojantys asmenys, jis ir imtas vertinti kaip keista, nenormali, liguista, neįprasta, nelemta būtinybė, primenanti operaciją, ir tokiam požiūriui pritaria net patys psichoterapeutai.

Kitus palankius žmonių santykius, tokius kaip santuoka, draugystė ar partnerystė, žmonės užmezga tikrai vadovaudamiesi kitokia nuostata. Tačiau bent jau teoriškai psichoterapija tiek pat panaši į draugystę, kiek ir į chirurginę operaciją. Tad ją reikėtų vertinti kaip sveiką, pageidaujamą santykį, net iš dalies kai kuriais atžvilgiais - kaip idealų santykį tarp žmonių. Teoriškai jo turėtume laukti, užmegzti jį džiugiai nekantraudami. Tai turėtų kilti iš ankstesnių mūsų svarstymų. Deja, tikrovėje, kaip žinome, dažnokai būna kitaip. Šis prieštaravimas, suprantama, tikrai pripažįstamas, tačiau jo iki galo nepaaiškina neurotiko jaučiama būtinybė kabintis į savo ligą. Jį galima aiškinti dar ir tuo, kad ne tik pacientai, bet ir daugelis psichoterapeutų klaidingai suvokia fundamentalų psichoterapinių santykių pobūdį. Atskleidžiau, kad potencialūs pacientai noriau ryžtasi terapijai, kai jiems paaiškinama taip, kaip aš čia ką tik paaiškinau, o ne vien girdi įprastesnius aiškinimus.

Kitas psichoterapijos kaip tarpasmeninių santykių apibrėžimo padarinys yra tas, kad jis leidžia vieną iš jos aspektų apibūdinti kaip išmokymą metodo, padedančio užmegzti gerus žmogiškus santykius (be specialios pagalbos chroniškas neurotikas to padaryti neįstengia), kaip įrodymą, kad tokie santykiai galimi, kad jie gali būti džiugūs ir vaisingi. Tikimasi, kad savotiškai perkeldamas šį išmokimą, pacientas įstengs užmegzti tikrą draugystę ir su kitais asmenimis. Ko gero, tuomet jau reikalingų jam psichologinių vaistų jis, kaip ir dauguma mūsų, galėtų gauti iš savo draugų, vaikų, žmonos ar vyro, savo kolegų. Šiuo požiūriu terapiją dar galima apibrėžti kitaip - būtent kaip paciento parengimą savarankiškai užmegzti gerus žmogiškus santykius, kurių visi trokštame ir kurie palyginti sveikiems žmonėms daro psichologinį gydomąjį poveikį.

Kita išvada iš šių mūsų ankstesnių svarstymų galėtų būti ta, kad idealiu atveju pacientai ir psichoterapeutai turėtų pasirinkti vieni kitus, negana to, kad rinktis jie turėtų atsižvelgdami ne tik į reputaciją, batų numerį, techninį pasirengimą ir įgūdžius, bet tiesiog pagal tai, ar jie vienas kitam patinka. Logiškai nesunku parodyti, kad tai bent jau turėtų sutrumpinti gydymui reikalingą laiką, palengvintų jį tiek pacientui, tiek ir psichoterapeutui, leistų priartėti prie idealaus pagijimo, padarytų visą psichoterapijos patirtį naudingesnę abiem. Tokia išvada leistų daryti įvairias kitas šalutines išvadas, pavyzdžiui, kad idealiu atveju pacientas ir psichoterapeutas turėtų būti daugiau, o ne mažiau panašūs kilme, išsilavinimo lygiu, patirtimi, religija, politinėmis pažiūromis, vertybėmis etc.

Dabar jau turėtų būti aišku, kad psichoterapeuto asmenybė arba charakterio struktūra, jei ir nėra svarbiausia, tai tikrai turi lemtingą reikšmę. Jis turi būti individas, sugebąs užmegzti psichoterapinius, tai yra idealiai gerus žmogiškus santykius. Maža to, jis turi gebėti užmegzti tokius santykius su įvairiausiais, gal net su visais žmonėmis. Jis turi būti šiltas ir užjaučiantis, pakankamai tikras savimi, kad sugebėtų gerbti kitus žmones. Jis turėtų būti iš esmės demokratiška asmenybė psichologine prasme, tokia, kuri iš esmės gerbia žmones tiesiog todėl, kad jie yra žmogiški ir unikalūs. Žodžiu, jis turi būti saugus emociškai, jis turi pasižymėti sveika savigarba. Idealiu atveju jo gyvenimo situacija turėtų būti tokia gera, kad jis nebūtų pasinėręs į savo problemas. Jis turėtų būti laimingai vedęs, saugus finansiniu požiūriu, turėti gerų draugų, mylėti gyvenimą ir apskritai sugebėti gerai leisti laiką.

Pagaliau visa tai reiškia, kad galima būtų sugrįžti prie to per anksti psichoanalitikų apleisto klausimo, ar terapeutas ir pacientas turėtų palaikyti socialinius kontaktus po to, kai formalios terapijos sesijos baigėsi, ar net ir tada, kai jos tebetrunka.


PSICHOTERAPINIS ŽMONIŲ GERŲ SANTYKIŲ POVEIKIS

Kadangi mes išplėtojome ir apibendrinome galutinių psichoterapijos tikslų formuluotę bei nurodėme konkrečias terapines priemones, padedančias pasiekti šiuos galutinius tikslus, logiškai įsipareigojome sugriauti sienas, kuriomis psichoterapija apsitverusi nuo kitų žmonių santykių ir gyvenimo įvykių. Tie eilinio individo gyvenimo įvykiai ir santykiai, kurie padeda jam artėti prie galutinių profesinės psichoterapijos tikslų, gali paprastai būti pavadinami psichoterapiniais, nors jie ir vyksta ne profesionalaus terapeuto kabinete, be jo tinkama linkme kreipiančio įsikišimo. Vadinasi, nemenka psichoterapinės analizės dalis yra gilinimasis į kasdienius stebuklus, kuriuos sukuria vykusios santuokos, tinkamos draugystės, geri tėvai, geri darbai, geri mokytojai. Teoremos, tiesiogiai kildinamos iš tokių samprotavimų, pavyzdys būtų pasiūlymas, kad profesionali terapija turėtų kur kas daugiau negu šiandien stengtis nukreipti pacientus būtent į tokius terapinį poveikį turinčius santykius, vos tik šie pajėgia juos užmegzti ir išlaikyti.

Mums kaip profesionalams nėra ko baimintis perduoti į mėgėjų rankas tokius svarbius psichoterapinius instrumentus kaip kitų žmonių saugojimas, meilė jiems ir pagarba. Nors šie instrumentai tikrai galingi, jie nekelia jokios grėsmės. Tikimės, kad mylėdami žmogų ar jį gerbdami, paprastai jo nenuskriaudžiame (išskyrus retus, neurotiškus individus, kurie jau savaime yra nuskriausti). Normalu tikėtis, kad rūpinimasis, meilė ir pagarba yra jėgos, kurios beveik visada prisideda prie to, kas gera, o ne prie to, kas daro žalą.

Jei tam pritariame, turime būti aiškiai įsitikinę ne tik tuo, kad kiekvienas žmogus potencialiai yra nesąmoningas psichoterapeutas, bet ir sutikti su išvada, kad tam reikia pritarti, tai skatinti, to mokyti. Bent jau pagrindų to, ką galėtume pavadinti mėgėjiška psichoterapija, galėtume nuo pat vaikystės mokyti be išimties visus žmones. Viena aiški tokios viešosios psichoterapijos užduotis (pasiremiant skirtumo tarp sveikatos apsaugos ir privačios medicinos analogija) - supažindinti būtent su šiais faktais, paskleisti juos toli ir plačiai, įsitikinti, kad kiekvienam mokytojui, kiekvienam tėvui, o idealiai - kiekvienam žmogui suteikta galimybė juos suprasti ir pritaikyti. Žmonės visuomet kreipdavosi pagalbos ir patarimo į tuos, kuriuos jie gerbia ir myli. Nėra jokios priežasties, kodėl šis istorinis reiškinys negalėtų būti formalizuotas, verbalizuotas, kodėl psichologai ir religijos veikėjai negalėtų pasistengti padaryti jį universalų. Tegul žmonės aiškiai suvokia, kad kaskart, kai jie kam nors grasina ar ką nors pažemina, ar be reikalo įskaudina, ar engia kitą žmogų, ar jį atstumia, jie tampa psichopatologiją kuriančiomis jėgomis, net jei tai tėra silpnos jėgos. Tegul žmonės suvokia ir tai, kad kiekvienas geraširdis, paslaugus, padorus, psichologine prasme demokratiškas, švelnus ir šiltas žmogus yra psichoterapinė jėga, net jeigu ir nedidelė5.
---------------------------------------------
5 Manau, kad ir vėl prie tokių drąsių teiginių reikėtų pridurti įspėjimus elgtis atsargiai. Skaitytojas, kuriam neteko susidurti su chroniškomis įsisenėjusiomis neurozėmis, vargu ar patikės, kad tokiems individams negalėtume taikyti čia tik ką pateiktų rekomendacijų. Tačiau kiekvienas patyręs psichoterapeutas žino, kad yra būtent taip (i). Išsiugdydami vis didesnę pagarbą neprofesionaliajai psichoterapijai, kartu turėtume vis aiškiau suprasti, kad profesionalūs psichoterapeutai būtini. Galėtume sakyti, kad pastarieji pradeda tada, kai terapinis gyvenimo procesas daugiau nieko negali padaryti.
-------------------------------------------------------------

PSICHOTERAPIJA IR GERA VISUOMENĖ

Kartu su mūsų jau aptartu žmonių gerų tarpusavio santykių apibrėžimu galime ištirti dabar jau akivaizdžiai reikalingą geros visuomenės apibrėžimą. Gera visuomenė yra ta, kuri suteikia savo nariams didžiausias galimybes tapti sveikais ir save aktualizuojančiais žmonėmis. Tai savo ruožtu reiškia, jog geros visuomenės socialinės institucijos sutvarkytos taip, kad jos puoselėja, skatina, atlygina, sukuria kuo daugiau gerų santykių tarp žmonių ir kuo mažiau nevykusių santykių. Iš ankstesnių apibrėžimų ir tapatumų kyla šalutinė išvada, kad gera visuomenė yra sinonimiška psichologiškai sveikai visuomenei, bloga visuomenė turėtų būti sinonimiška psichologiškai nesveikai visuomenei, o tai savo ruožtu reiškia, kad atitinkamai patenkinami ir nepatenkinami pamatiniai poreikiai, t. y. kad nepakanka meilės, prielankumo, saugumo, pagarbos, pasitikėjimo, tiesos ir esama per daug priešiškumo, pažeminimo, baimės, paniekos ir dominavimo.

Reikia pabrėžti, jog socialinis ir institucinis spaudimas skatina rastis terapinius arba patogeninius padarinius (sukuria vieniems ir kitiems dirvą, palankesnes sąlygas, padaro juos labiau tikėtinus, laiduoja didesnę jų tiesioginę arba netiesioginę naudą). Tačiau jis nepadaro šių padarinių absoliučiai neišvengiamų, fatališkų. Jau pakankamai žinome apie asmenybės galimybių diapazoną tiek paprastose, tiek sudėtingose visuomenėse, kad gerbtume, viena vertus, žmogaus prigimties plastiškumą bei jos gebėjimą prisitaikyti ir, antra vertus, jau susiformavusios charakterio struktūros ypatingą atsparumą, būdingą veikiau išimtimis esantiems individams, mat jo padedami jie pajėgia pasipriešinti visuomenės spaudimui ar net jo visai nepaisyti (žr. vienuoliktą skyrių). Antropologai visuomet ras vieną geraširdį žmogų žiaurioje visuomenėje, vieną kovotoją taikos mylėtojų visuomenėje. Dabar jau žinome pakankamai, kad nesuverstume visų žmogaus blogybių socialinei tvarkai a la Rousseau, taip pat nedrįstume tikėtis, kad vien tik tobulinant visuomenę galima visus žmones padaryti laimingus, sveikus ir išmintingus.

Kalbant apie mūsų visuomenę, ją galėtume vertinti įvairiais požiūriais, ir kiekvienas iš jų kuo nors naudingas. Pavyzdžiui, galime surasti tam tikrą mūsų arba kokios nors kitos visuomenės vidurkį ir juo remdamiesi pavadinti ją „gerokai nesveika", „smarkiai sergančia" ir t.t. Tačiau mūsų tikslui būtų naudingiau įvertinti ir nustatyti nesveikumą skatinančių ir sveikatą puoselėjančių jėgų pusiausvyrą. Aišku, kad mūsų visuomenėje šių jėgų pusiausvyra nepastovi, ji nuolat svyruoja, persvarą įgyja čia vienos jėgos, čia kitos. Nėra jokios priežasties, kodėl negalėtume šių jėgų išmatuoti ir atlikti su jomis eksperimentų.

Tačiau nuo bendro pobūdžio samprotavimų sugrįžkime prie individualių psichologinių ir pirmiausia aptarkime kultūros subjektyvaus interpretavimo faktą. Šiuo požiūriu apie neurotišką asmenį būtų teisinga sakyti, kad jam visuomenė yra nesveika, nes joje jis mato viešpataujantį pavojų, grėsmę, puolimą, savanaudiškumą, pažeminimą ir šaltumą. Suprantama, jo kaimynui, žvelgiančiam į tą pačią kultūrą, tuos pačius žmones, visuomenė gali atrodyti sveika. Psichologiniu požiūriu šios išvados viena kitai neprieštarauja. Psichologiškai jos abi gali būti. Tad kiekvienas sunkiai sergantis asmuo subjektyviu požiūriu gyvena nesveikoje visuomenėje. Susieję šį teiginį ir ankstesnį psichoterapinių santykių apibūdinimą, padarytume išvadą, kad terapiją galima apibūdinti kaip pastangas sukurti miniatiūrinį sveikos visuomenės modelį6. Tokia pati formuluotė galėtų tikti net tais atvejais, kai visuomenė atrodo nesveika daugumai jos narių.
-------------------------------------
6 Čia reikėtų vengti kraštutinio subjektyvizmo. Visuomenė, kuri nesveika nesveikam pa-cientui, yra bloga ir objektyvesne prasme (net sveikiems įmonėms) jau vien todėl, kad ji formuoja neurotiškus žmones.
-------------------------------------
Tad teoriškai psichoterapija socialiniu požiūriu prilygsta pasipriešinimui pagrindiniams nesveikos visuomenės sukeliamiems stresams ir jos tendencijoms. Arba, formuluojant apibendrintai, nesvarbu, koks bendras visuomenės nesveikumo ar sveikumo lygis, individuali terapija prilygsta kovai su ligą sukeliančiomis jėgomis toje visuomenėje. Kitaip tariant, ji stengiasi eiti prieš srovę, atsigręžti iš vidaus, būti revoliucinga ar radikali tikrąja etimologine šio žodžio prasme. Tad kiekvienas psichoterapeutas kaunasi arba turėtų kautis ne dideliu, bet menkesniu mastu su psichopatogeninėmis savo visuomenės jėgomis, o jei šios yra fundamentalios ir pirminės, iš tikrųjų jis kovoja su savo visuomene.

Aišku, kad jeigu psichoterapiją būtų galima nepaprastai išplėsti, jei, užuot priėmęs keletą tuzinų pacientų per metus, psichoterapeutas galėtų priimti kelis milijonus pacientų per metus, tuomet tos menkos jėgos, nukreiptos prieš mūsų visuomenės prigimtį, būtų nesunkiai įžvelgiamos net plika akimi. Nėra abejonių, kad visuomenė pasikeistų. Pirmiausia pasikeistų žmonių santykiai, jie įgytų naujų atspalvių, būtų ugdomos tokios savybės kaip svetingumas, dosnumas, draugiškumas ir pan., tačiau kai pakankamai daug žmonių taps svetingesnį, dosnesni, švelnesni, visuomeniškesni, galime neabejoti, kad jie pajėgs įgyvendinti ir teisines, politines, ekonomines, socialines permainas (347). Galbūt spartus T-grupių, akistatos grupių (encountergroups) ir kitų rūšių „asmenybinio augimo" grupių ir klasių gausėjimas gali turėti apčiuopiamą poveikį visuomenei.

Man atrodo, kad jokia visuomenė - nesvarbu, kokia gera - neįstengs visiškai pašalinti nesveikumo. Jei žmonės daugiau nekels grėsmės, ją toliau nuolatos kels gamta, mirtis, nusivylimas, liga, net tas paprastas faktas, kad gyvendami kartu visuomenėje ir gaudami iš to naudos, mes tai pat neišvengiamai esame priversti modifikuoti mūsų poreikių tenkinimo formą. Neužmirškime ir to, kad žmogaus prigimtis pati kuria daug blogio, jei ir ne dėl įgimto ydingumo, tai dėl neišmanymo, kvailumo, baimės, nesusišnekėjimo, nerangumo ir t.t. Žr. devintą skyrių.

Tai labai sudėtingas santykių tinklas ir labai lengva klaidingai jį suprasti ar kalbėti apie jį taip, kad būtų skatinamas klaidingas supratimas. Galbūt galiu apsisaugoti nuo šito nesileisdamas į ilgus aiškinimus ir nurodydamas skaitytojui savo straipsnį, kurį parengiau studentų seminarui utopinės socialinės psichologijos tema (311b). Jame pabrėžiami empiriniai, realiai pasiekiami dalykai (o ne kokios nors neįgyvendinamos fantazijos), be to, jame reikalaujama, kad teiginiai rodytų vienokį ar kitokį laipsniškumą, o būtų ne vien arba-arba teiginiai. Užduotis - šie klausimai: kiek gerą visuomenę leidžia žmogaus prigimtis? Kiek gerą žmogaus prigimtį leidžia visuomenė? Kiek geros žmogaus prigimties mes galėtume tikėtis atsižvelgdami į tuos neišraunamus žmogaus prigimties ribotumus, apie kuriuos jau žinome? Kiek geros visuomenės drįstame tikėtis atsižvelgdami į tuos sunkumus, kurie nulemti pačios visuomenės prigimties?

Mano asmeniniu vertinimu, tobulo žmogaus neįmanoma išugdyti ar net įsivaizduoti, tačiau žmones galima patobulinti kur kas labiau, negu tiki dauguma. O dėl tobulos visuomenės, man ji atrodo nereali vizija, ypač atsižvelgiant į akivaizdų faktą, kad beveik neįmanoma net tobula santuoka, draugystė, vaikų ir tėvų santykis. Jei tyrą meilę taip sunku pasiekti porai, šeimai, grupei, tai kiek sunkiau ją pasiekti turėtų būti dviem šimtams milijonų? Trims milijardams? Bet ir vėl aišku, kad poros, grupės ir visuomenės, nors ir nepaverčiamos tobulomis, gali būti akivaizdžiai patobulintos, o jų spektras - nuo labai gerų iki labai blogų.

Be to, jaučiu, jog jau pakankamai žinome apie porų, grupių, visuomenių tobulinimą, kad nė nesitikėtume greitų ar lengvų permainų. Norint, kad pa-tobulėtų vienas asmuo taip, kad šie rezultatai nebūtų trumpalaikiai, gali prireikti ne vienų metų terapinio darbo, ir net tada pagrindinis „patobulinimo" aspektas yra tai, kad jis leidžia asmeniui imtis visą gyvenimą truksiančios savęs tobulinimo užduoties. Staigus savęs aktualizavimas didingą atsivertimo ar įžvalgos, ar praregėjimo akimirką kartais įvyksta, tačiau itin retai ir vien tokiais praregėjimais negalima pasikliauti. Psichoanalitikai jau seniai išmoko nepasitikėti vien įžvalga, dabar jie pabrėžia „prasibrovimą", ilgas, lėtas, skausmingas, kartojamas pastangas pasitelkti ir pritaikyti įžvalgas. Rytų dvasiniai mokytojai ir vadovai apskritai pabrėžia tą patį - kad savęs tobulinimas yra viso gyvenimo pastangos. Tą pačią pamoką pamažu jau baigia išmokti ir mąslesni bei blaivesni T-grupių, esminės akistatos grupių, asmenybinio augimo grupių, afektinio ugdymo grupių ir kt. vadovai, kurie dabar skausmingai išsižada savęs aktualizavimo, kaip „didžiojo sprogimo", teorijos.

Žinoma, visos šios srities formuluotės turėtų būti grindžiamos laipsniškumu, kaip šiuose pavyzdžiuose, 1. Kuo sveikesnė visuomenė apskritai, tuo mažiau reikės individualios psichoterapijos, kadangi mažiau individų bus nesveikų. 2. Kuo sveikesnė visuomenė apskritai, tuo labiau tikėtina, kad sergančiam asmeniui galima padėti arba jį išgydyti be profesinio terapinio įsikišimo, t. y. jam padės teigiamos gyvenimo patirtys. 3. Kuo sveikesnė visuomenė apskritai, tuo lengviau psichoterapeutui bus išgydyti sergantį pacientą, kadangi labiau tikėtina, kad pacientui bus priimtina paprasta poreikių patenkinimo terapija. 4. Kuo sveikesnė visuomenė apskritai, tuo lengviau bus gydyti įžvalgos terapija, kadangi didžiulę paramą suteiks teigiama gyvenimo patirtis, geri santykiai ir t.t., ir palyginti beveik išnykę karas, nedarbas, skurdas ir t.t, bei kitos sociopatogeninės įtakos. Akivaizdu, kad galime suformuluoti tuzinus tokių teoremų, kurias nesunku ir patikrinti.

Kai kurios tokios formuluotės, apibūdinančios santykį tarp individualios nesveikatos, individualios terapijos ir visuomenės prigimties, yra būtinos, nes jos praverčia įveikiant taip dažnai kartojamą pesimistinį paradoksą: „Kaip įmanoma būti sveikam arba bent pagerinti sveikatą nesveikoje visuomenėje, kuri pati pirmiausia ir sukūrė šį nesveikumą? Aišku, kad šioje dilemoje glūdinčiam pesimizmui prieštarauja jau pats save aktualizuojančių žmonių buvimas ir psichoterapija, kuri įrodo savo galimybę pačiu savo egzistavimu. Tačiau naudinga pasiūlyti ir teoriją, aiškinančią, kaip tai įmanoma, o ne tik nusviesti visą šį klausimą į empirinio tyrinėjimo sritį.

MOKYMO IR TEORIJOS VAIDMUO ŠIUOLAIKINĖJE PSICHOTERAPIJOJE

Ligai vis sunkėjant, poreikių patenkinimas duoda vis mažiau naudos. Šiame kontinuume pasiekiamas taškas, kai (1) pagrindinių poreikių patenkinimo dažnai net nesiekiama ir nenorima, jo išsižadama dėl neurotinių poreikių patenkinimo, (2) net kai jis siūlomas, pacientas juo pasinaudoti negali. Beviltiška demonstruoti jam švelnumą, nes jis jo bijo, juo nepasitiki, klaidingai jį interpretuoja, o galiausiai jo atsisako.

Būtent tada profesionali (įžvalgos) terapija tampa ne tik būtina, bet ir nepakeičiama. Jokia kita terapija čia nepadės, nei įtaiga, nei katarsis, nei simptomų gydymas, nei poreikių patenkinimas. Tad nuo šio momento mes, galėtume sakyti, įžengiame į kitą šalį - į sritį, kurią valdo jos pačios dėsniai, sritį, kurioje visi iki šiol aptarti principai netinka, jei jų nemodifikuojame, netaikome su išlygomis.

Skirtumai tarp profesionalios ir mėgėjiškos terapijos didžiuliai ir reikšmingi. Prieš trisdešimt keturiasdešimt metų prie šios diskusijos būtume neturėję ką pridurti. Šiandien tai padaryti būtina, nes psichologijos raida šiame šimtmetyje, pradedant revoliucingais Freudo, Adlerio ir kt. atradimais, psichoterapiją iš nesąmoningo meno pavertė sąmoningai taikomu mokslu. Dabar yra tokių psichoterapinių priemonių, kurios automatiškai nepasiekiamos geram žmogui, kuriomis pasinaudoti gali tik pakankamai intelektualūs asmenys, o šie, be to, dar buvo ir griežtai mokomi naudotis šiais naujais metodais. Tai yra dirbtiniai, o ne spontaniški ar nesąmoningi metodai. Jų galima išmokyti tokiu būdu, kuris iš dalies nepriklauso nuo psichoterapeuto charakterio struktūros.

Čia noriu kalbėti tik apie svarbiausią, revoliucingiausią iš šių metodų, t. y. įžvalgos suteikimą pacientui, arba padėjimą jam sąmoningai suvokti savo nesąmoningus troškimus, impulsus, draudimus ir mintis (genetinė analizė, charakterio analizė, pasipriešinimo analizė, perkėlimo analizė). Pirmiausia ši priemonė suteikia profesionaliam psichoterapeutui, kuris taip pat turi būti geras asmuo, milžinišką pranašumą prieš žmogų, kuris yra tik geras žmogus ir neišmano profesionalių metodų.

Kaip sužadinama tokia įžvalga? Iki šiol dauguma ją sužadinančių metodų ne kažin kiek pasistūmėjo toliau, negu ką sukūrė Freudas. Laisvų asociacijų metodas, sapnų interpretavimas, kasdienių poelgių prasmės interpretavimas yra pagrindiniai būdai, kuriais terapeutai padeda pacientui sąmoningai suprasti7. Jam po ranka dar kelios kitos galimybės, bet daug mažiau svarbios. Atsipalaidavimo metodas ir įvairūs metodai, kuriais sužadinama kokios nors formos disociacija, o paskui ja pasinaudojama, nėra tokie svarbūs kaip vadinamieji froidiškieji metodai, nors ir juos būtų galima taikyti dažniau, negu tai daroma šiandien.
-------------------------------------
7 Įvairių tipų grupinės terapijos daugiausia remiasi Freudo teorijomis ir metodais, tačiau žada praturtinti mūsų įžvalgos metodų repertuarą (1) šviečiamaisiais aiškinimo, tiesioginio informacijos perteikimo ir kt. metodais ir (2) šalina švelnesnių formų slopinimą klausantis, kaip kiti pacientai „išgarina" tai, kas nuslopinta juose. Ši diskusija reikšminga įvairioms elgesio terapijoms.
------------------------------------

Šių metodų su tam tikromis išlygomis gali išmokti kiekvienas, kam pakanka intelekto ir ryžto išklausyti tinkamą mokymo kursą, kurį siūlo psichiatrijos ir psichoanalizės institutai, klinikinės psichologijos aspirantūros skyriai ir t.t. Tiesa, kaip ir galėjome tikėtis, jų taikymo efektyvumas individualiais atvejais skirsis. Vieni įžvalgos terapijos studentai atrodo esą apdovanoti geresne intuicija negu kiti. Taip pat galime įtarti, kad žmogus, kurį pavadinome gera asmenybe, sugebės pasinaudoti šiais metodais efektyviau negu terapeutas, kuris nėra tokia asmenybė. Visi psichoanalizės institutai reikalauja, kad jų studentai būtų asmenybės.

Freudas padarė ir dar vieną naują bei didį atradimą. Jis įžvelgė, kaip psichoterapeutui svarbu suprasti save. Nors psichoanalitikai pripažįsta, jog terapeutui būtina tokios rūšies įžvalga, kitų įsitikinimų psichoterapeutai nėra šito formaliai pripažinę. Tai klaida. Čia pateikta teorija suponuoja, kad bet kuri jėga, kuri gali padaryti terapeutą geresne asmenybe, padarys jį ir geresniu terapeutu. Padėti tai padaryti gali psichoanalizė ar kita gelminė terapeuto terapija. Jei kartais išgydyti nepasisekami bent gali padėti terapeutui suprasti, kas apskritai gali jam grėsti, kokio pobūdžio yra svarbiausi jo paties konfliktai ir frustracijos. Tad analizuodamas pacientus, jis gali numatyti, kokį nepalankų spaudimą jam darys neišspręstos jo paties problemos ir neperkels jų į pacientą. Nuolat turėdamas jas galvoje, psichoterapeutas įstengia protingai kontroliuoti galimus jų padarinius.

Kaip jau sakėme, anksčiau psichoterapeuto charakterio struktūra buvo kur kas svarbesnė už bet kokias jo skelbiamas teorijas, svarbesnė net už jo sąmoningai taikytus metodus. Tačiau situacija vis smarkiau keičiasi profesionaliajai terapijai darantis rafinuotesne. Per pastarąjį dešimtmetį ar porą dešimtmečių bendrame gero terapeuto paveiksle jo charakterio struktūros svarba vis mažėjo ir neabejojamai ateityje toliau mažės, o jo pasirengimas, jo intelektas, jo taikomi metodai, jo teorijos nuolatos darėsi vis svarbesnės, ir galime neabejoti, kad ateis toks metas, kai metodai bus svarbiausi. Mes gyrėme senės žiniuonės taikytus psichoterapijos metodus dėl tos paprastos priežasties, kad anais laikais ji buvo vienintelė įmanoma psichoterapeutė, ir dar dėl to, kad net dabar ir ateityje šie metodai visada svarbūs tai sričiai, kurią pavadinome mėgėjiška psichoterapija. Tačiau nebėra nei prasminga, nei pateisinama mesti monetą apsisprendžiant, ar kreiptis į kunigą, ar į psichoanalitiką. Geras profesionalus psichoterapeutas toli pralenkė intuityvų gelbėtoją.

Galime tikėtis, kad ne tokioje tolimoje ateityje, ypač jeigu tobulės visuomenė, į profesionalų terapeutą nereikės kreiptis ieškant padrąsinimo, paramos ir patenkinti kitus poreikius, nes tai mums suteiks mūsų artimieji, neprofesionalūs terapeutai. Individas kreipsis į profesionalą dėl tokių negalavimų, kurių nebeaprėpia paprasta poreikių patenkinimo terapija ar atsipalaidavimo terapija, bet kuriuos galima gydyti tik taikant profesionalius metodus, kurių neišmano nespecialistai.

Paradoksalu, bet iš anksčiau išdėstytų teorijų gali kilti ir visai priešinga išvada. Jei palyginti sveikus žmones terapija gali paveikti daug lengviau, tai visai įmanoma, kad, užuot skyrus profesionalaus terapeuto laiką nesveikiausiems, daug jo bus skiriama sveikiausiems, pasikliaujant paprasta logika, kad verčiau patobulinti dešimt žmonių negu vieną, ypač jei šie kiti yra svarbiausi neprofesionalūs terapeutai - turiu galvoje mokytojus, socialinius darbuotojus, gydytojus. Tokių pavyzdžių matome vis daugiau. Patyrę psichoanalitikai ir egzistenciniai analitikai daug savo laiko skiria jaunų terapeutų mokymui, jų įgūdžių ugdymui ir jų analizei. Dabar taip pat labai įprasta, kad terapeutas moko gydytojus, socialinius darbuotojus, psichologus, slauges, dvasininkus ir mokytojus.

Užbaigiant įžvalgos terapijos temą, manau, reikėtų pašalinti dichotomiją, kurią iki šiol tarėme egzistuojant tarp įžvalgos ir poreikių patenkinimo. Grynai kognityvinė ar racionalistinė įžvalga (šaltas, neemocionalus žinojimas apie ką nors) yra viena, žmogaus organizmo įžvalga - kita. Visiška įžvalga, apie kurią kartais prabyla froidininkai, yra pripažinimas fakto, kad vien savo simptomų pažinimas, netgi papildytas žinojimu, iš kur jie kyla ir kokį dinaminį vaidmenį vaidina šiuolaikinėje psichikos ekonomikoje, savaime dažnai negydo. Kartu būtina ir emocinė patirtis, tikras patirties išgyvenimas iš naujo, katarsis, reakcija. Būtent visiška įžvalga yra ne tik kognityvinė, bet ir emocinė patirtis.

Šiek tiek subtilesnis yra teiginys, kad ši įžvalga dažnai būna konatyvinė, patenkinanti poreikius, tačiau kartais ir apvilianti patirtis, tai tikras jausmas, kad tave myli, apleidžia, niekina, atstumia ar saugo. Tad emocijas, apie kurias kalba analitikai, geriau laikyti reakcija į praregėjimą - pavyzdžiui, kad tėvas tikrai mylėjo, ir tarsi gyvą išgyventi dvidešimt vienerių metų senumo patirtį, išstumtą ar iki šiol suprastą klaidingai, arba staiga suvokti, iš tikrųjų vėl patiriant atitinkamą emociją, kad nekentei motinos, nors visuomet tareisi ją mylįs.

Šią turtingą patirtį, vienu metu kognityvinę, emocinę ir konatyvinę, galėtume vadinti ir organizmo įžvalga. O kas, jei tariame, kad pirmiausia tyrinėjome emocines patirtis? Vėlgi mums reikėtų vis labiau plėsti patirtį, kad ji apimtų kuo daugiau konatyvinių elementų, kol pagaliau susivoktume kalbą apie organizmo arba holistinę emociją ir t.t. Tas pat pasakytina ir apie konatyvinę patirtį, ji irgi turėtų išsiplėtoti į visapusišką viso organizmo patirtį. Paskutinis žingsnis būtų suvokti, kad tarp organizmo įžvalgos, organizmo emocijos ir organizmo valios išraiškos nėra skirtumo, kad juos atskiria tik tyrinėtojo žvilgsnis, o pradinės dichotomijos aiškiai pasirodys esančios pernelyg atomistinio požiūrio į šį dalyką sukurti artefaktai.

SAVITERAPIJA, KOGNITYVINĖ TERAPIJA

Viena iš čia pateiktos teorijos implikacijų yra tai, kad saviterapija vienu metu siūlo ir daugiau galimybių, ir primeta didesnius suvaržymus, negu buvo paprastai manoma. Jei kiekvienas žmogus išmoktų įžvelgti, ko jam trūksta, išmoktų pažinti pamatinius savo troškimus, išmoktų nors bendrais bruožais pažinti simptomus, rodančius, kad pamatiniai troškimai nepakankamai patenkinti, jis galėtų sąmoningai mėginti pašalinti šiuos trūkumus. Galėtume sakyti, kad, pasak šios teorijos, daugumai žmonių suteikta didesnė, negu jie mano, galimybė patiems išsigydyti nuo gausybės nesunkių negalavimų, kurie tokie įprasti mūsų visuomenėje. Meilė, saugumas, priklausomybės jausmas ir kitų žmonių rodoma pagarba yra beveik panacėja, kai sutrikimai tėra situaciniai, ir net kai kurių ne itin sunkių charakterio sutrikimų atvejais. Jei individas žino, kad jis turi teisę į meilę, pagarbą, savigarbą ir t.t., jis pats sąmoningai gali jų ir susirasti. Tikriausiai visi pritars, kad siekti šių dalykų sąmoningai kur kas geriau ir efektyviau negu stengtis nesąmoningai kompensuoti jų trūkumą.

Tačiau tuo pat metu, kai tokia viltis siūloma gana nemenkai grupei individų, kai jiems suteiktos didesnės saviterapijos galimybės, negu paprastai manyta esant galima, vis tiek lieka ir tokių problemų, kurios neišvengiamai turi paskatinti juos kreiptis pagalbos tik į profesionalą. Sunkių charakterio sutrikimų ar egzistencinių neurozių atvejais, norint pacientui padėti rimčiau, absoliučiai būtina suprasti tas dinamiškas jėgas, kurios sukelia, spartina ir palaiko sutrikimą, o ne vien sušvelninti jo negalavimą. Kaip tik čia turėtų būti panaudotos visos priemonės, kurios būtinos norint pažadinti sąmoningą įžvalgą; priemonės, kurių iki šiol nėra kuo pakeisti ir kurias šiuo metu naudoja tik profesionaliai parengti psichoterapeutai. Kai diagnozuojamas didelis negalavimas, pagalba, kurią gali suteikti neprofesionalas ar sena žiniuonė, devyniais iš dešimties atvejų visiškai nenaudinga, ypač jei norima visiškai išgyti. Tai ir yra esminis saviterapijos ribotumas .
---------------------------------------
8 Po to, kai šitai jau buvo parašyta, pasirodė įdomios Horney (200) ir Farrow (127) knygos apie savianalizę. Jose teigiama, kad individas savo paties pastangomis gali įgyti tokios pat rūšies - tik ne tokio masto - įžvalgą, kokią pasiekia profesionali analizė. Dauguma analitikų to neneigia, tačiau laiko tai praktiškai neįgyvendinamu dalyku, kadangi tokiu atveju reikėtų ypatingo paciento potraukio, kantrybės, drąsos bei atkaklumo. Panaši mintis, manau, nuskamba ir kitose asmenybės raidos temoms skirtose knygose (63, 189,365, 366,368,374,415,446). Jos, žinoma, gali būti naudingos, tačiau didžiulių transformacijų nėra ko tikėtis be profesionalo arba „dvasios vadovo", guru ar vado ir t.t. pagalbos.
---------------------------------------

GRUPINĖ TERAPIJA: ASMENYBINIO AUGIMO GRUPĖS

Mūsų požiūrio į psichoterapiją paskutinė implikacija būtų ta, kad reikėtų pagarbiau žvelgti į grupines terapijas bei T-grupes, etc. Mes taip smarkiai pabrėžėme, kad psichoterapija ir asmenybinis augimas yra tarpasmeninis ryšys, kad jau a priori turėtume jausti, jog perėjimas nuo porų prie didesnių grupių, ko gero, būtų naudingas. Jei paprastą terapiją galima suprasti kaip miniatiūrinę idealią dviejų asmenų visuomenę, tai grupinę terapiją galima laikyti miniatiūrine dešimties asmenų idealia visuomene. Motyvacija eksperimentuoti su grupine terapija jau ir taip pakankamai stipri, pavyzdžiui, tai laiko ir pinigų taupymas, tai platesnis psichoterapijos prieinamumas vis didesniam pacientu skaičiui. Be to, dabar jau ir empiriniai duomenys rodo, kad grupinė terapija ir specialios T-grupės įstengia padaryti tai, ko negali individuali psichoterapija. Jau žinome, kad labai nesunku atsikratyti unikalumo, izoliacijos, kaltės ar nuodėmės jausmo, kai pacientai išsiaiškina, jog ir kiti grupės nariai padaryti iš to paties molio, jog jų tikslai, jų konfliktai, jų pasitenkinimas ir nepasitenkinimas, jų slapti impulsai ir mintys atrodo beveik universalūs pažvelgus į visuomenę apskritai. Tai sumažina tokių užslėptų konfliktų ir impulsų psichopatogeninį poveikį.

Reali praktika sukūrė ir dar vieną terapinį lūkestį. Individuali psichoterapija moko pacientą užmegzti gerą žmogišką santykį bent su vienu individu - terapeutu. Tad tikimasi, kad jis gali perkelti šį sugebėjimą į visą savo socialinį gyvenimą. Dažnai jis tai pajėgia, bet kartais — ne. Grupinė terapija ne tik jį išmoko, kaip įtvirtinti tokį gerą santykį bent su vienu asmeniu, bet iš tikrųjų, stebimas terapeuto, jis pritaiko šį savo gebėjimą ir visai kitų asmenų grupei. Jau sukaupti atliktų eksperimentų duomenys jei ir neapstulbina, tai tikrai padrąsina.

Ir dėl to, kad jau esama tokių empirinių duomenų, ir dėl išvadų, kurias padaryti leidžia mūsų teorija, turėtume raginti daugiau tyrinėti grupinę psichoterapiją, ir ne vien todėl, kad tai daug žadantis postūmis profesionaliajai psichoterapijai, bet ir todėl, kad tokie eksperimentai gerokai praturtins mūsų bendrąją psichologijos teoriją ir net papildys mūsų platesnę socialinę teoriją.

Tas pat pasakytina ir apie T-grupes, esminės akistatos grupes, jautrumo ugdymo ir visų kitų rūšių grupes, šiuo metu priskiriamas asmenybinio augimo grupėms arba afektyvaus ugdymo seminarams bei darbo grupėms. Šios grupės, nors ir visiškai besiskiriančios taikomomis procedūromis, galima sakyti, turi tą patį tolimą tikslą kaip ir kitos psichoterapijos, t. y. savęs aktualizavimą, visišką žmogiškumo išskleidimą, rūšies atstovo ir asmenybės potencijų geresnį panaudojimą, ir t.t. Kaip ir visa psichoterapija, šios grupės, kai joms vadovauja išmanantys žmonės, gali daryti stebuklus. Bet jau turime pakankamai patirties, kad žinotume, jog netikusiose rankose jos nenaudingos ar net žalingos. Tad į tai dar teks gerokai pasigilinti. Žinoma, ši išvada nestebina, nes tą patį juk galima pasakyti apie chirurgus ir visų kitų sričių profesionalus. Be to, dar nesame išsprendę ir problemos, kaip neprofesionalui ar mėgėjui pasirinkti kompetentingą psichoterapeutą (arba gydytoją, dantistą, guru, vadovą, mokytoją) ir kaip jam išvengti nekompetentingo.

Populiariausi