Gintaras Beresnevičius

 

„Lietuvių religija ir mitologija“

 

Mėginant suprasti (18 skyrius iš G. Beresnevičiaus knygos "Lietuvių religija ir mitologija")

 

  1. 6. MĖGINANT SUPRASTI

 

 

Pabaigoje - kelios pastabos apie mūsų aptartus dalykus, ne tiek užbaigiančios bendrą vaizdą, kiek mėginančios darsyk parodyti, apie ką kalbėta.

Pirmiausia religinė sakrali kalno, medžio, ugnies reikšmė liudija ne senosios tradicijos „gamtiškumą", bet visiškai ir radikaliai kitokią religine atskaitos sistemą ar, jei norime, - kitą lygmenį. Tai būtent kosminis lygmuo, per vidinius pasaulio esinius apsireiškiantis „šiapus". Kalnai, medžiai, ugnis yra tam tikri „sukibimo taškai", sankabėlės, jungiančios dangaus, atmosferos, chtoniškąją sritis. Šitaip pasaulis - visas pasaulis, o ne jo detalės - tampa tvarkinga visuma, kosmosu.

Rašydamas žodį kosmosas, turiu omenyje ne šiandienine šio žodžio fizikine, o veikiau antikine, graikiškąją, prasmę. Tai šventas - paskirtas, universalus, religiškai ir kosmologiškai tapačiai funkcionuojantis pasaulis, leidžiantis save išgyventi kaip visetą, visumą. Religijų istorijos studijos dažnai atskleidžia, kad vienos ar kitos tautos - mūsų atveju lietuvių / baltų - kosmologija susideda iš „trijų aukštų", „trijų sričių" ir pan. Analitiniam žvilgsniui ši visuma atsiskleidžia kaip, tarkim, trilypis darinys. Bet atrodytų, kad archajiniam žmogui tą „teorinį" trilypumą mes tik priskiriame; jam tai buvo gal veikiau vieningos kosminės egzistencijos apraiška tam tikruose esiniuose. Be to, visos trinarės sistemos, šiuolaikinėje mitotyroje įvesdinamos aiškinantis senąsias religines mitologines realijas, tikrai neatskleidžia visos daugiaašės mitologinio daugiabriaunio gausos. Tai tik mūsų požiūrio ribotumo sąlygoti žvilgsniai, priklausomi nuo išpažįstamos sistemos ar metodologijos, siūlančios pažvelgti į senąją tradiciją kaip į dvipolę ar dvinarę, trinarę, keturnarę ir pan. Tradicija tokia savaiminga ir natūrali, kad mes galėtume joje atrasti ir šešianarių, ir aštuonnarių, ir dvylikanarių struktūrų; galimas dalykas, ir dar sudėtingesnių.

Neatrodo, kad čia pavyko bent kiek nuodugniau panagrinėti visus universalius kosminės sankabos taškus; mes tik pamėginome apčiuopti kelis kosminių mitologemų kompleksus. Tarkim, visiškai nekalbėta apie šventuosius akmenis, gyvūnus, apie mitines kosmologines namo, tilto prasmes ir daugelį kitų reikšmenų, kurių mes šiandien gal nė neišskiriame. Tai kitų mitologijos tyrinėtojų kartų darbas. Bet, mano supratimu, kalno-medžio-ugnies kompleksas mūsų nagrinėtoje senojoje tradicijoje buvo bene svarbiausia sankabėlė, šiapusybę jungianti su anapus ir sujungianti taip, kad ta jungtis tapo egzistenciniu modeliu ar archetipu.

Šie jungties taškai kalnas-medis-ugnis (podraug su juos jungiančiu vandeniu) ne tiek siejo žmogų su kosmosu, kiek leido jam tiesiog būti universalioje erdvėje. Kaip jau matėme iš istorinių šaltinių bei tautosakos, šitoks universalus matmuo yra visiškai aiški realija. Žmogus nuolatos atsiduria religiniame, podraug ir kosminiame, centre, prie vienaip ar kitaip įdaiktintos pasaulio ašies. Ta ašis struktūrina, tvarko ir visą jo pasaulį, kartu ir žmogaus egzistenciją.

Visos ašys yra dieviškos, t. y. per gamtinius esinius atsiveria dieviškasis matmuo, dievai per juos reiškiasi, tose ašyse jie artimi, ir galima į juos kreiptis. Ašys, mūsų atveju tai kalnas, medis, ugnis, yra gamtos reiškiniai, daiktai, tačiau jie turi giliausią religine bei kosmologinę funkciją ir dėl to jau nebėra daiktai. Tai sankabėlės, įtraukiančios žmogų į kosmoso istoriją (per rituališkai atkartojamas kosmogonijas bei kosmogonines replikas kalne, medyje, ugnyje), jo dabartį, struktūrą (t. y. žmogus tiesiog įkosminamas) bei absoliučią ateitį, nes žmogus per kalną, medį, ugnį pervesdinamas anapus, transcenduojamas, t. y. įgyja amžinąjį gyvenimą. Tai ne gamtos objektai, o tarpininkai, mediatoriai, tai kosmoso, dievų ir amžinybės vartai.

Populiariausi