Gintaras Beresnevičius

Krintantys daiktai

(Esė)

Žinome tokius žmones, apie juos ir klasikai rašė, ir anekdotai sklisdavo; jų išskirtinis, ypatingas požymis – pamesti daiktus. Priklausomai nuo epochos. Dažniausiai pametami lietsargiai arba kišeniniai laikrodžiai. Cilindrai. Elegantiškos lazdelės. Pirštinės su pirštinaitėmis. Na ir taip ilgai, be galo. Anksčiau, matyt, būdavo mamutų šonkauliai ar akmeniniai kirvukai. Jie lyg ir vadinami išsiblaškėliais (ne kirvukai), bet manyčiau, kad čia ir gilesnių kampų esama. Ar aštresnių. Jeigu žmogus pameta daiktą, jis, matyt, pasąmoningai jo nenori. Ir tvarkytis su pasąmone ne juokai. Tiesa, yra kitas vertinimas – žmogus tiesiog žioplas. Bet žioplumas kaip toks tėra intelekto rūšis. Ar atmaina. Kas supaisys. Bet tai ne kvailumas, kvailiai paprastai laikosi daikto įsikibę ir pameta jį retai. Mat kvailiai, šiaip ar taip, daiktus vertina. Šie jiems įdomūs. Turiu omenyje kvailius. Žiopliams daiktai irgi įdomūs, bet šiuos jie dažniau užmiršta. Tada daiktai supykę krinta, dingsta, atsikrato tokio savininko. Nevėkšla, – sako jie, dingdami iš būties ir pėdindami kažkurion kiton dimensijon.

Yra žmonių, kurie tvirtina niekad nieko nepametantys, ir aš jais beveik tikiu, bet jie būna neįdomūs pašnekovai ir apgailėtinai stokoja patirčių. Tarkime, jie sakosi nepametantys piniginių nei pirštinių, nepaliekantys kortelių bankomatuose nei taksofonuose. Na ir kas čia ypatingo? Kiekvienam žmogui yra kas panašaus nutikę, tarkime, paskambinus išsitraukti kortelę ir su atradėjo dėmesiu apžiūrinėti šį keistą plokščią ir spalvotą padargą.


O anie, nepametantys, net nėra pajutę šito tyro nustebimo džiaugsmo. Arba to kiek niūresnio nustebimo, kai toje vietoje, kur kažkas neabejotinai turėtų būti, pasirodo, nieko nesą. Nieko pajutimas. Ne kiekvienas egzistencialistas iki grynojo niekio prisikasa, juolab nuosavoj kišenėj.


Mobilieji, lietsargiai, piniginės, peiliukai, trintukai; viskas dingsta, viskas teka ir prateka. Tarkime, esu mėginęs kovoti su lietsargiais, bet tai labai nelygi kova; lietsargį pameti antrą judviejų kelionės dieną. Galima su lietsargiais kovoti paliekant juos namie, bet namie jie irgi dingsta, todėl aš nebeperku lietsargių, kad ir kokie pigūs jie būtų. Pirštinės, šalikai – irgi daiktai, mokantys ir norintys pasimesti; pirštinės, tiesa, moka pasimesti po vieną, t. y. viena dingsta, o antra uoliai vypso kišenėje ir sako tau tyliu, kiek švogždžiančiu pirštinės balsu: o aš tai nepasimečiau, aš gera. Ne tokia kaip ta antroji... dabar draugausime, ilgai. Ir ta pirštinė būna teisi – jos nepamesi, ji visada bus su tavimi, iki dienų galo. Jos ar tavo.

Gal dėl to, kad mėgini juos sulaikyti, gal dėl to, kad jie svarbūs, dingsta ir krepšiai, portfeliai, aplankai, – jie išbūna du tris mėnesius, palaukia akimirkos, kai į juos susikiši visokių jaukių dalykėlių, rašiklių, popieriaus, užrašų knygučių, kai jau imi pasitikėti tuo krepšiu, įsidedi naują žurnalą, dvi neskaitytas ir vieną skolintą knygą, straipsnio rankraštį. Štai tada, kai jau patiki, kad nugalėjai likimą, ir išeini mojuodamas rankomis ir slapčia akies kampučiu nužiūrėdamas praeivius: ar mato jie, kad aš turiu juodą šaunią rankinę ir kad ji nuo manęs nepabėgs, aš ją prisijaukinau, jai gera su manimi... Žinia, tai ženklas, kad šįkart tu ją pamesi kur nors kavinėje, autobuse ar tiesiog kitu būdu ji tave ims ir pames. Ar duosis pavagiama. Bet jau iš tikro ir visiems laikams. Jūs nebesusitiksite. Nebesusitiksi žmogus nei su ja, nei su jos brangiu turiniu.

O piniginės – atskira kalba, aš jų irgi nebesinešioju, jos yra tam, kad jose pamestum reikalingus ar brangius daiktus ne po vieną, o visus iškart, tam žmonija ir sukūrė pinigines. Jeigu jau pamesti – tai ir kortelę, ir grynuosius, ir asmens pažymėjimą, ir vairuotojo kortelę – viską iškart. Piniginės ir išrastos šiam gūdžiam reikalui. Pametimo malonumui. Abejotinam, žinoma.

Akiniai irgi moka pasimesti. Nesvarbu, ar jie ant nosies, ar kur laikinai kišenėlėje, ar padėti priešais kavinėje ar bibliotekoje ant stalo. Tamsūs akiniai apskritai to reikalo specialistai, ir kuo brangesni, tuo jie greičiau pasimeta. Matyt, žino savo vertę. O kiek akinių yra išmėtę neprimatantys, verčiau tegu jie patys papasakoja. Man jie pasakojo gūdžiomis žiemos naktimis apgraibomis mėgindami sučiupti alaus bokalą ir verkdami graudžiomis ašaromis. Tamsūs akiniai palieka šeimininkus todėl, kad jie, tie šeimininkai, – pižonai grynaveisliai, juk jiems tų akinių nereikia, o neprireginčius jų akiniai palieka būtent todėl, kad jaučiasi esą reikalingi.

Matyt, daiktai turi savo išskaičiavimų. Yra žmonių, kuriems jų daiktai yra įkyrūs, kažką neteisingo ar negero primena, varo melancholiją, tokie, kuriuos žmogus mielai pamestų ar bent leistų jiems netyčiom sudužti. Tai ne, šitokie daiktai niekada nepalieka šeimininko, jie brūžinasi su juo ir būna amžinai prie jo prisikabinę, it magnetais prilipdyti; jie įsitvėrę žmogaus, nes žino, kad jis jų nenori. Klastingi tai daiktai, nemieli, neteisingi. Įkyrūs, pasakyčiau. Bet jie neatsikabins. Jie primins apie save įkyriu tiksėjimu, svambalavimu, styrojimu kambario kampe ir niekada nesiduos išnešami į sandėliuką ar paslepiami po lova; ne, jie vėl atšokuos prie tavęs, idant parodytų, ką apie tave mano.

Kita vertus, mieli tau daiktai yra kiek ironiški: mobilieji telefonai, pamėgti ir įprasti, perpetės, rankinės, šveicariški lenktiniai peiliukai, gauti dovanų. Jie žino, kad tu su jais tapatiniesi ir negali be jų išsiversti. Kad tas laikrodis tau mielas, jis irgi žino. Ir todėl būtinai nukris, suduš, o ką nors kitą tau pavogs, ištrauks ar tu pats paliksi, atsikratydamas amžiams tarsi netyčia.

Bet, matyt, tokia jau žmonių ir daiktų dalia. Ir tokie nekorektiškai dialektiški jų santykiai. Matyt, per didelis prisirišimas klaidingas. Žmogus neturėtų tapatintis su savo daiktais, nes jie laikini, o jis amžinas. Dingdami jie tai primena. Ir geriausias būdas, kaip elgtis su mėgstamu daiktu – apsimesti, kad jis tau visai nerūpi ir tu vien „iš reikalo“ dalyvauji būtyje kartu su juo.

Arba jūs pasislepiate nuo būties slėgio, pagelbėdami vienas kitam būti.

Tarp daikto ir žmogaus yra skylė, į kurią viskas subyra, ir nesinori labai ilgai ton skylėn žiūrėti. Jie skirtingi, bet vienas be kito negali būti. Todėl ir dingsta kiekvienas savu būdu. Kiekvienas kitaip. Ir dingimas – tai vienas iš daikto egzistavimo būdų.

 

Populiariausi