Gintaras Beresnevičius


Okultizmas ir pragmatinis mąstymas
(Esė)

 

Okultizmas – XIX a. fenomenas, pritaikytas sekuliarizuotai visuomenei ir jos požiūriams į pasaulį; tokį, koks jis turi būti mago ar šamano akimis – aiškus, paprastas, tinkamas naudoti; XX–XXI a. okultizmas pratęsia tą pačią XIX a. tradiciją, kuri nori matyti, liesti, pažinti tiesiogiai; tai buržuazijos poreikis, ir tas poreikis, kokį ji užsakė religingumui, realizuojamas būtent okultistine versija. Buržuazijos išradimas buvo ir spiritizmas, ir Agni joga – viskas matyti, pranašystės pildosi, siela varo devynmyliais žingsniais. Šiandien šis užsakymas įvykdytas ir juo naudojamasi sekuliarizuotoje vartotojų visuomenėje, kur viešpatauja kapitalizmo nurodytos vertybės ir pragmatizmas. Nebe monarchijos orientyrai – nuolatinis tikrinimas ir nuolatinis tikrumas, tačiau be noro įsitikinti tuo, kas jaučiama ir išgyvenama; katalikiška monarchija ir jos mentalitetas leidžia sau tikėti be empirikos patvirtinimų. Okultizmas išties yra pragmatiškas. Kaip tai suprastina?

Dvasiniame kelyje pragmatiškumas reiškia empiriškai patikrinamą dalyką; žmogus, keliaujantis dvasinio tobulėjimo keliu, turi būti tuo tikras, žinoti laipsnį, į kurį jis pakilo, turėti "okultinius antpečius", vietą dvasių ir dievų hierarchijoje. Viską jis turi tikrinti empiriškai, čiupinėti; jo tikėjimo organas nususęs. Okultistui reikia eksperimentiškai demonstruojamų stebuklų, žinojimo, kad jis teisingame kelyje (čia jis kliaunasi storomis knygomis ir autoritetais), ir įsitikinimo, kad tam tikroje dvasinio tobulėjimo kelio vietoje, čia pat už posūkio, jo laukia kontaktas, galimybė susitikti akis į akį su dvasiomis, nematomais, bet gilių tiesų mokančiais mokytojais, nematomų dvasių realizacijomis. Jis turi matyti ir regėti tai, kas nematoma ir neregima; tokie sąlyčiai su antgamtiškumu jo pragmatiškam intelektui – organui, kuriuo jis tiki, liudija pasirinkto kelio tikrumą ir kelia dar didesnį entuziazmą.

Visa tai, ką čia išvardijau, pokalbius su dvasiomis ir dievais, materializacijas ir apčiuopiamybes turi, sakykime, šamanai; jie iš to, kaip sakoma, kulto nedaro. Abiem prasmėmis, jiems neateina į galvą tokiais dalykais puikuotis ar iš dvasių materializacijos daryti išvadas, kad tai nepaprastos šamano dvasinės sėkmės liudijimas. Ne, tiesiog šamano darbas toks. O su galiomis, su kuriomis jis dirba, jis tikrai neužmezga kultinio santykio, atvirkščiai, tai, kad visi šamano drabužiai ir kūnas nukabinėti amuletais, rodo, jog šamanas iš paskutiniųjų stengiasi apsisaugoti nuo pernelyg artimo kontakto su tomis dvasiomis. Kaip su specialiu kostiumu ir karštį atremiančia kauke dirba metalurgas, stovintis priešais aukštakrosnę, taip apsauginę uniformą dėvi ir šamanas; abu jie gali pasakyti, kad valdo: vienas – aukštas temperatūras, antrasis – dvasias, bet pirmasis nenori lįsti į aukštakrosnės žiotis, o antrasis įkliūti į dvasių, su kuriomis jis dirba apsisaugojęs dviguba triguba technika ir apranga, rankas ar letenas.

Okultistui įspūdį daro apčiuopiami fenomenai. Pasitvirtinusios ar pasitvirtinsiančios pranašystės, dvasių matymas, aurų matymas, o jei nematyti šiaip, plika akimi – tam yra aurų fotografijos. Jam reikia dokumentacijos ir fetišų, kuriuos jis gali apčiupinėti. Kontempliacija jam turi duoti "informacijos srautą", kuriuo jis gali naudotis kasdienėje veikloje ir siekdamas karjeros, o auros ar būrimai iš Taro kortų leidžia kontroliuoti neapčiuopiamą ateitį. Jis turi matyti, girdėti, čiuopti; tada jis pripažįsta fenomeno realumą ir su džiaugsmu tą fenomeną įtraukia savo dvasinio tobulėjimo apyvarton. Buržuazinis mentalitetas čia plūsta per kraštus, tai, kas nematoma, atmetama, tai, kas išgirstama ar pamatoma, pripažįstama tiesiojo, gerojo, teisingojo kelio vėliavėlėmis.

Vienas elementariausių reiškinių – balsai, kuriais giriasi ir didžiuojasi nauji pranašai, nusižiūrėję į Senąjį Testamentą; manoma, kad realiai girdimas balsas yra dvasinio mokytojo ar dievybės balsas. Pagal jį toks žmogus gyvena ir leidžiasi jo vedamas. Visiškai "netikrindamas dvasių". Šiuo atveju – balsų. Remdamasis lauko tyrimais, paanalizuosiu vieną iš pragmatizmo apraiškų – kontaktus su balsais, kurie yra realūs, girdimi konkretaus asmens, tai gali būti ir balsas, ir balsai, priklausomai nuo okultisto sąmoningo ar nesąmoningo noro ar pasirinkimo. Vienu ar kitu metu jis apsisprendžia dėl skaičiaus, ir su balsais susitariama. Kalbėsiu ne apie Sokrato daimoną, balsą, kuris perspėja nesielgti taip ar anaip. Balsai, kuriuos čia kiek nusakysiu, siūlo elgtis taip, kaip jie rekomenduoja, iš pradžių labai švelniai, vėliau – primygtinai. Viskas paremta medžiaga iš Lietuvos, surinkta per maždaug dvidešimt metų.

Kalbėsiu ne apie Veničkos Jerofejevo aprašytas alkoholinės psichozės sukeltas balsų haliucinacijas; balsai, kuriuos girdi okultistai, nėra sukelti narkotikų ar alkoholio, retai jie pasigirsta kontempliacijos metu ar kaip atsakas į maldą. Omenyje turiu pirmuosius susitikimus su balsais. Juos išgirsta žmonės, neturintys ydų, besistengiantys gyventi pakankamai švarų ir higienišką fiziologinį ir psichologinį gyvenimą. Balsai ateina, kai pats žmogus susikuria įtempto ženklų laukimo atmosferą, ima mėgautis kūnu déja vu, prekognicija, mėgina su astraliniu kūnu išlįsti iš savo fizinio kūno; ir pan. Vis dėlto dažniausias metodas prisišaukti balsus – tai pats nekalčiausias spiritistinis seansas. Nesvarbu, kaip jis vyko, kokių davė rezultatų, net neigiamu, kontakto neužmezgimo atveju, vis vien tai jau yra spiritistinis seansas, kuriuo nusimušamas gaubtas, saugantis nuo tokių kontaktų, ir tai yra kvietimas. Kitas atvejis, labai dažnas – balsai pasigirsta vaikystėje. Be jokių pastangų ir norų, tiesiog berniukas ar mergaitė ima tuos balsus girdėti ir su jais kalbėtis; dažniausiai abiejų lyčių vaikai tai patiria lytinio brendimo metu, paauglystėje.

Kontakto pradžia. Balsas pirmąsyk užkalbina tiesiog iš oro. Tai gali būti emociškai įtempta ir pakylėta akimirka, tarkime, ypatingoje vietoje, kartais kelionėje, kartais pirmą balso apsireiškimą lydi gražus peizažas, – šitaip balsas atsako į žmogaus emocinį pakylėtumą ir susisieja su teigiama ar įspūdinga pirmojo kontakto aplinka; vėliau jam tai bus priskiriama; tas peizažo ar vietos, ar žmogaus pakylėtumas. Balsas girdisi ne menamai, bet iš tikrųjų, jis nuskamba ore. Balsas pademonstruoja savo nusimanymą apie žmogui rūpintį klausimą, savo antgamtinį žinojimą, taip pat jau nuo pirmojo kontakto suteikia žmogui pojūtį, kad jis išrinktasis. Kad jis ypatingas, nes balsas jį pasirinko. Šis pakylėtumas gali būti gana primityvus ir tiesioginis, gali būti išreikštas apylankomis; primityvesniam asmeniui tiesiai šviesiai pasakoma, kad jis yra išrinktasis ar panašiai; ne tokiam naiviam tai duodama suprasti, nuvokti pačiam. Pirmoje kontakto fazėje šis aukštinimas bus pratęstas, išrinktojo savimonė bus stiprinama. Pirmasis kontaktas gali baigtis net nespėjus užmegzti dialogo, antrojo balso vizito gali tekti laukti arba kelias dienas, arba kelerius metus, tai "psichologinio paruošimo" metodas, kuriuo balsai naudojasi, nes žmogus sąmoningai arba nesąmoningai ima laukti antrojo užkalbinimo. Ir jam užsimezgus apsidžiaugia, kad kontaktas atsinaujino, nors, suprantama, žmogui gali kilti abejonių dėl savo psichikos normalumo.

Pirmoji kontakto fazė. Pirmąją kontakto fazę apibūdinčiau kaip balso ir žmogaus medaus mėnesį. Balsas, pirma, visais būdais atmetinėja žmogaus įtarimus, kad jis kuoktelėjo, antra, kelia tą žmogų į padanges ir miglotai užsimena apie jo laukiančią ypatingą misiją.


Žmogus empirikas, suprantama, turi įsitikinti, kad balsas – ne haliucinacija. Tad balsas jam pamėtėja prekognicijos malonumus, pasako, kas bus su juo artimiausiu metu, tarkime, kur guli pamesta moneta, ką jis sutiks už kampo ar kitą dieną, kaip jam seksis ir panašiai. Žmogus, ypač neišmanantis dvasinių dalykų, ištyžta nuo malonumo, balsas irgi. Abu labu smaginasi, balsas, anksčiau vizitavęs kaip malonė, dabar lankosi kasdien ir atsiliepia pašauktas, užkalbintas. Jis prisistato tuo, kuo žmogus panori; dėl to susitariama, pats žmogus atsargiai yra klausiamas, ką jis manąs apie balso prigimtį; balsas gali pasisakyti esąs angelu, Dievo siųstuoju, tiesiog antgamtiniu bičiuliu; kad nesukeltų įtarimų, pačiu Ponu Dievu jis prisistato rečiau. Tokie kontaktai ypač veikia žmones, neturinčius dvasinės patirties ir ypač – sekuliarioje visuomenėje nesusigaudančius apie dvasių skyrimo poreikį. Empirikas (ypač technokratas) su džiaugsmu priima tai, kad su juo šnekama, ir jis gali pagrįsti sau tikėjimo kelią, neprieštaraujantį eksperimentiniam žinojimui. Per eksperimentą jis susiduria su antgamčiu, ir antgamtis eksperimentais įrodo jam, kad kontaktas realus, nes kontaktuojantis balsas žino tai, kas įmanoma žinoti tik laiką ir erdvę pranokstančiai esybei. Čia norėčiau pridurti šv. Dykumų Antano aiškinimą apie demonų visažinystę, kuria jie puikuojasi. Antrajame amžiuje gyvenęs didysis kovotojas su demonais pripažino, kad velnias žino ateitį, bet ne ta pačia prekognicija kaip Dievas ar dieviškos esybės, angelai. Demonas tiesiog žino labai daug, žino esamą dalykų padėtį ir santykius; jis gali pranešti apie ateitį, kombinuodamas savo plačias žinias apie šiuo metu subrendusias būsimų įvykių priežastis. Tai – čia jau pridursiu nuo savęs – ir paaiškina, kodėl kontaktai būna nevienalyčiai. Dažnai balsas išpranašauja fundamentalų įvykį, kartais užsiima visiškomis smulkmenomis, bet kartais ima ir suklysta. Kodėl? Todėl, kad dabartinis prežasčių išsidėstymas jam puikiai žinomas, tačiau gali įsipainioti ir nelaukti faktoriai, ir tas įvykis, kuris išpranašautas, gali neatsitikti. Žodžiu, balsų prognozės yra kaip oro prognozės iki meteorologinių kosminių palydovų laikų – jos tikėtinos apytiksliai penkiasdešimt procentų. Tačiau pirmoje fazėje balsas pranašauja tik tai, ką išties žino, vėliau žmogui ėmus norėti daugiau, jis ir gaus daugiau žinių, tačiau pasipils prašovimai. Šiais merkantilizmo laikais balsų prašoma padėti išlošti loterijoje. Vis dėlto šią sritį valdo atsitiktinumai, kurie nepavaldūs demonams, ir balsas paprastai atsako, kad tai nesutinka su jo moraliniais principais ir su aukštu dvasiniu lygiu. Kitais atvejais pažadamas laimėjimas loterijoje, kai balso ir žmogaus kontaktai pasidarys glaudesni arba kad tai bus suteikta už kokį nors mūsų kalbamojo asmens poelgį ar tobulėjimo lygį. Balsas kiša žmogui empiriškai pasitvirtinančią informaciją, ir žmogus yra patenkintas, balsas žmogų aukština, žada, ir žmogus pasipučia. Suprantama, yra dėl ko. Ne su kiekvienu pliauškia angelai ir dvasiniai Šambalos mokytojai.

Antroji kontakto fazė. Ji prasideda, kai žmogus neabejoja balsu, kai kontaktai tampa narkotizuojančiu poreikiu. Balsas pasistengia žmogų išskirti, laiko jį pakylėtu, pažymėtu; žmogus gauna nedideles užduotis. Kur nors nueiti, tarkime, padėti gėlių ar ką visiškai nekalto; jis gali pasiūlyti ir žvakelę uždegti, ir pasėdėti su juo prie vyno taurės ir papliaukšti romantišką vakarą. Jis gali atsiųsti savo draugų, kurie jam pasakoja savo istorijas. Tie draugai gali būti kas tik nori, nuo Napoleono iki Edith Piaf. Dabar balsas ima aiškinti, kad reikalingi intensyvesni kontaktai, kurie palengvintų ir pagyvintų bendravimą. Jis gali pasiūlyti narkotikus. Šiuo atveju žmogus galėsiąs lengviau atsiskirti nuo kūno ir bendrauti su juo "akis į akį". Tolesnis kelias aiškus, veda į narkomaniją, kriminalą arba savižudybę.


Antras kelias irgi siejamas su intensyvesnio kontakto paieškomis. Balsas ima siųsti vizijas apie savo aplinką. Aplinka, tiesa, nėra rojus, tačiau ten yra savitos laisvės, gracijos, ir veikiau ją reikėtų priskirti tarpinių dvasių pasauliui. Tos dvasios, paprastai turinčios savitai viliojančių bruožų, ima kviestis pas save. Siūloma laisva dvasinė būklė, kelionės laiku ir erdve. Į kai kurias tokias žmogus įtraukiamas. Pojūčiai ne visada būna teigiami, bet pats judėjimo ir matymo faktas žmogų sudomina; juolab kad tai yra neabejotinai įspūdingiau nei žemėje. Žmogus, be balso, įgyja daugiau pažįstamų ir bičiulių, kurie su juo kontaktuoja. Ką tai reiškia – iš tikrųjų balsas perveda savo žmogų į atitinkamą kompaniją ir perleidžia jos globai.

Trečias kelias siūlomas tada, kai balsas įsitikina visišku ir aklu žmogaus atsidavimu ir tuo, kad pavyko sugundyti jo puikybę. Jam siūloma tapti mokytoju, balsas arba kažkas iš šalies jam pasakoja paslaptis, kurių jau – tiesą sakant – nebėra kaip patikrinti. Balsas siūlo asmeniui, kaip išrinktajam, pačiam tapti mokytoju, o mokinių parūpinti pažadama, jei žmogus klausysiąs balso visą gyvenimą.


Trečioji kontakto fazė. Lemiamoji. Vienus jis atrenka kaip mokytojus, kitus kaip narkomanus, tretiems įvaro psichinę ligą, ketvirtus pastūmėja į tiesioginį kriminalą, tai gali būti ir dažniausiai būna žmogžudystė. Vis dėlto dalį žmonių jis ir malone, ir gąsdinimais kviečia prisidėti prie jo ir jo kompanijos per savižudybę. Tai pristatoma kaip paprastas išėjimas iš kūno. Grasinimai gali būti labai realūs, pagundos labai didelės, galimybės nusižudyti labai plačios ir lengvos, vienas būdas – apkvaitus iššokti pro langą, kitas – išeiti iš kūno ir neskausmingai pereiti į gerai pažįstamų dvasių kontrolę. Grįžti nereikės. Tiesa, tai siūloma tiems, kuriems jis surengė atsiskyrimo nuo kūno kursą. Toks irgi būna, parinktiesiems. Lygiai kaip ir levitacijos kursas, kuris prasideda realiomis trumpomis levitacijomis, o baigiamasis jo egzaminas būna šuolis pro langą ar nuo daugiaaukščio stogo.

Ketvirtoji fazė. Kontaktuotojas arba atsipeikėja, arba patenka balso ir jo kompanijos valdžion, gyvas ar miręs. Atsipeikėjimas, atsisakymas nėra elementarus dalykas, nei balsas, nei naujieji draugai atsisakymo nepriima; tai esą neįmanoma, jie pernelyg toli nuėję. Imamas kontroliuoti kiekvienas žingsnis, balsai užgožia visą eterį. Čia galima visiška psichinė destrukcija. Situaciją galima apibūdinti kaip labai pragarišką. Balsas duoda suprasti, kad per giliai įklimpta, Dievo pasaulis užvertas, ir jei jis nenori pragaro, yra ta sritis, kuri jam rodoma, iš principo, kaip sakiau, nelabai baisi, bet jos pakraščiai neatskleidžiami.

Išsilaisvinimo fazė. Labai ilga. Bet balsai savo jėgas perdeda; jie uždengia kontaktuotojo horizontą taip, kad atrodytų, jog tik jis pats yra svarbus ir svarbiausias. Jis ir jie. Daugiau nieko nėra. Dievą užstoja daugybė astralinių realijų ir šešėlių. Bet tai nereiškia, kad Dievas nepasiekiamas. Vis dėlto čia pirmas būdas, kurį reikėjo panaudoti jau pirmojo kontakto metu – pasiųsti balsą ypač negražiai ir nesidrovėti pasitelkti rusų kalbos lobyną. Balsai pasirodo įžeidūs, bet tai tik vienas būdas. Kitas būdas – Marijos ir visų šventųjų pagalbos šaukimasis. Trečias – kreipimasis į psichiatrą, bet kontaktuotojas žino, kad tai tolygu ilgam užrakinimui, ir ne kiekvienas tam ryžtasi. Žinia, geriau psichoterapeutas ar psichoanalitikas, nors ne kiekvienas psichoterapeutas turi pakankamai supratimo, apie ką kalbama. Be to, psichoterapija ne visada gali padėti. Galima sakyti, išsikapstymo nėra. Ėjimas pas ekstrasensą tolygus ėjimui pas tokį patį savo kolegą kontaktuotoją, kuris vietoj savižudybės pasirinko mokytojo kelią. Žinoma, kunigas – bet ne kiekvienas kunigas gali pagelbėti, o ir kunigas dažniausiai gali įtarti turįs reikalą su psichiniu ligoniu ir nesileisti į kalbas.

Labai gerai yra šamanas, bet čia jau Sibiro taiga; profesionalus šamanas, kuris vienintelis iš karto perpranta situaciją, šitoks žmogus gali išgelbėti bent nuo dalies apsėdusių dvasių, o ne nuo paliktų pėdsakų ir įdagų. Jie sieloje žiaurūs ir baisūs, joks kontaktuotojas be pasekmių neišsikapsto.

Kelios pasekmės teigiamos, bet jų neminėsiu. Viena – sunkiai įgytas ir stipriai išgyventas sugebėjimas skirti dvasias.


"Šiaurės Atėnai"
Pagal pranešimą, skaitytą VU Religijos studijų ir tyrimų centro Akademiniame seminare
2003 m. gegužės 30 d.

 

Populiariausi