Gintaras Beresnevičius


Vilkai purve
(Esė)


Langobardų vienas būsimų karalių, pasak Pauliaus Diakono iš VIII a., buvo atrastas purve. Būsimasis didis karvedys, Lamissio, kūdikėlis, buvo piktųjų įsviestas į purviną balą, idant prigertų, ir jį, besiturškiantį purve ir molyje, rado karalius Agelmundas, jodamas su svita pro pelkę. Į ją buvo įmesti šeši kūdikėliai, septintas kabinosi, septintas nebuvo prigėręs, vis dar, ir kai Agelmundas, susidomėjęs purvo gurvuoliu, besiraitančiu dumblyne, pakrutino jį ietimi, ir kūdikėlis įsikabino į jos duriantį ir pjaunantį metalą, įsikabino rankutėmis į aštrų ietigalį ir veržėsi iš balos, nors bala tai reiškė mirtį, gundymą pasiduoti, minkštą mirtį, – motina šiam septynetui buvo parinkusi mirtį purve kaip švelniausią gailesčio formą, motinos meilė buvo žiauri, o jos švelnumas gailesčiu sviedė atgal į minkštas pelkyno įsčias; o ietis reiškė kraują dabar ir neaiškią ateitį rytoj; įsikabinimas išgelbėjo; susigraudinęs Agelmundas liepė ištraukti kūdikį, taręs, kad tasai būsiąs didis karys, ir jis, karalius Lamissio, vardas nuo langobardų lama arba "molis" toks buvo, prie Tanajaus arba Dono sumušęs amazones, upėje rankomis paskandinęs jų vadę ir karalienę ir leidęs langobardams persikelti per brastą; jis, gimęs vandenyje ir purve, puikiai žinojo, kaip kautis su blogiu ir priešais, o amazonę gal jis laikė savo motina, archetipine motina, įsviedusia jį į dumblyną numirti švelniai.

Galvoju apie veržimąsi iš purvyno ir iš migdančios pelkės, apie tai, kad pelkėje yra laisva apsvaigti nuo nuodingų garų ir grožėtis pasidavimu, bet tas kūdikis nieko nekalbėjo apie force majeure, jam šios pranokstančios jėgos įsikūnijimu buvo ne purvas, o ietis, ieties smaigalys, į kurį jis kibo švelniomis molinomis kūdikio rankutėmis. Šitaip gimsta karaliai ir šitaip prasideda ir tęsiasi tautos, šio vyro, įsikibusio į ašmenis, palikuonys po pusantro šimtmečio valdė Italiją nuo Paduvos iki Neapolio ir Benevento. Langobardai išsiveržė iš savo pelkės.

Ši istorija priminė dar vieną legendą apie hunų didžiosios tautos pradžią, nes ji nuo pelkės prasideda. Legendos vaizdinys lakoniškai sutelkia istoriją ir jos galimybes.

Hunai buvo ilgaamžiai kinų kaimynai, tai draugai, tai priešai, tai nukariautojai, tai genocido objektas, ir vis dėlto ryšys ir atmintis nenutrūko, hunai net ir iškeliavę į Europą buvo atmenami ir kažin koks ryšys tebeveikė, gal per Šilko kelią atsklisdavo paskalos apie hunų likimą Europoje, išaukštinimą ir paskui žlugimą, žlugimą po hunų pralaimėjimo prie Nedao upės 453 m. po Kr. ir kitais metais – hunų valstybės subyrėjimo, suirusio etnoso. Išsisklaidžiusios tautos, dar kartą. Tačiau kinai pro savo mitinę-legendinę prizmę, pro kurią kaip pro aprūkusį stiklą labai iš tolo žiūrėjo į hunų istorijos nuotrupas, dar įmatė ne tik Atilos hunų žlugimą, bet ir prisikėlimą, žiaurų, baisų kilimą iš sutriuškinimo prie Balatono lėkšto ežero ir nubloškimo į paežerės pelkes; istorija suveikė pagal archetipą, kaip dažnai būna, kai ji nežino, kaip veikti toliau; hunai atgimė padėdami pagrindus vėlesniųjų laikų tiurkams; o buvo jie, galingieji valdovai, sumušti ir pralaimėję, Europai atsikvepiant nuo jungo. Alanams, gepidams, Romai – kai hunų likučiai pasitraukė į pietų stepes, link tų vietų, iš kurių jie buvo atėję, tačiau jų taip ir nepasiekdami; taigi apie Atilos hunus iš Kinijos metraščių.

Hunnu gentį – juose sakoma – visiškai išžudė kaimynai, nebeliko nė vieno vyro, nė vienos moters, nebeliko hunų. Tik liko vienas berniukas, devynerių metų, kuriam priešai nukirto kojas ir rankas ir įsviedė į pelkę. Jis krutėjo, judėjo toje pelkėje ir išsiskyrė sperma, nuo kurios pastojo vilkė, ėjusi palei pelkę; berniuką priešai vis vien surado ir užmušė, o vilkė nuėjo į Altajų, pasislėpė oloje ir pagimdė ten dešimt sūnų. Praėjus kelioms kartoms, iš olos išėjo vyras, vardu Asjanšė, pusiau legendinis, pusiau istorinis tiurkų protėvis, kuris pradžioje tapo klajoklių žužanių (šiauriau Kinijos) vasalu, ir taip tiurkai palengva įėjo į istorijos areną, idant vėl atgimtų – taip pat ir pakartotiniais žygiais į Vakarus, jau Čingischano ir Tamerlano žygiais. Ir viskas prasidėjo nuo berankio bekojo berniuko spermos lašo pelkėje, viskas prasidėjo nuo nužudytojo pratęsimo vilkėje. Tiurkų chanai, jau istoriniai, manė, kad jie savo sielomis vilkai, o žodis ašana, iš kurio kilęs "chanas", reiškia "taurusis vilkas".

Gal ta pelkė – tai Balatonas, palei kurį buvo išmušti paskutiniai Atilos hunai; o Altajus – tai centrinio Altajaus kalnagūbrio slėniai, tinkami pasislėpti ir išėjus gyventi toliau, toliau, ir gyventi ne bet kaip; kalbu apie pelkes ir pragaištis, iš kurių išeinama, ir tautos, kurios turi gyvybinę galią, išlieka ir iškyla bet kokiose užuoglaudose, išsilaižiusios žaizdas vilkės liežuviu, Gedimino vilkas irgi yra pažadas pelkynų tautai, nes jis staugė ant kalno, nurodydamas kryptį dvasiai, o fizinė kryptis, geografinė kryptis buvo nurodyta ir išpranašauta, nes jo staugimas lygiai sklido į visas šalis, į rytus ir į vakarus, į pietus ir į šiaurę, ir tas Vilkas tebėra gyvas archetipas; mes tebesame pelkėje, bet jau, atrodytų, artėja tokios dienos, kada reikės pasiskelbti, ar mes tebesame istorinė tauta, kuri atgims XXI a. Europoje, nes trylika metų apsiskelbę mes buvome pelkėje; dabar kelias laisvas, vėl į visas puses. Apskritai Europa yra mūsų Altajus, mūsų Beneventas, pažadėtoji žemė ne iš dykumų, bet iš pelkių išėjusiai tautai. Europą galime imti.

Nuostabiai gražus laikas, tai tas pats langobardų žvilgsnis nuo Alpių aukštikalnių. Nuo pelkių pakilusi tauta per Alpes įsiveržė Italijon, idant ten užimtų geriausias Europos žemes, tiurkai per pelkes ir Altajaus kalnus sugrįžo atgal, eidami spermos pėdsakais stepėse, vedami uodžiančios vilkės; įmanoma viskas, ir rekonkista yra atgimusių tautų pašaukimas.

Niekas neprarasta, legendos moko, kad yra šlovės metas, yra nuo šlovės pertekliaus apsvaigusio žaizdų laižymosi metas ir yra metas, kai išeinama iš pelkių, sugrįžtama iš kalnų, ir tada pasirodo, kad istorija, davusi šansą, duoda ir jo archetipą. Tai yra visas o visas galimybes. Pakartojimą to, kas buvo, naujomis sąlygomis, ratą, išvedantį į naują aukštį pagal būtas taisykles būtose vietose kaip ir nebūtose.

"Šiaurės Atėnai"

 

Populiariausi