Gintaras Beresnevičius


Dingulių atostogos
(Esė)


Kažkas tokio su daiktais vyksta; mažiausiai vienas daiktas namie būna dingęs. Tai taisyklė. Plaukų šepetys, lygintuvas, žirklės, batas. Daiktas būna dingęs nuo pusdienio iki pusės metų ir atsiranda tik tada, kai jau būni pamiršęs ar apsimeti, kad jis tavęs nebedomina – bet tokius triukus daiktai žino. Ir neišlenda specialiai. Tyčia jie taip daro. Apie knygas išvis nėra ką sakyti. Dingusių knygų namų bibliotekoje yra gal penkiolika, ir ne apie visas tai žinai. Kad knyga dingusi, paaiškėja ėmus griozti lentynas; ten, kur ji nuolat būdavo, tuščia ir ji tikrai kažkur snūduriuoja tose pačiose lentynose. Dažniausiai detektyvas įlindęs tarp enciklopedijų, o žodynas gyvena savo gyvenimą už storų žurnalų komplektų; o tie komplektai visiškai pilni, tačiau juose visada trūksta kaip tik to numerio, kurio ūmai užsigeidei. O žodyno dingimas ypač nervina. Žodynas teikia ypatingo saugumo pojūtį, tegu ir rumunų kalbos. Juk nežinai, kada ko prireiks.


O kraupiausia, kai užsimanai "ko nors lengvo". Knygų aibė, lentynos nuo lubų iki žemės, tirštai pritvatintos, bet niekaip neįmanoma rasti "ko pasiskaityti". Sunkūs seniai perskaityti romanai, – negi skaitysi Faulknerį ar Joyce’ą ar Kafkos "Procesą" antrą kartą? Turiu visą Borgesą, bet ir šis jau nebepakandamas. Jis kiaurai pergraužtas ankstyvoje jaunystėje, su žiauriu malonumu ir pavydu. Yra neperskaitytų knygų iš serijos "Atidėta vasarai", bet jos nuobodžios. Kol kas. Yra aibė veikalų apie mitologijas, bet tai darbas, ne pasiskaitymas. Tad ką tik teko vėl perskaityti Josepho Hellerio "22-ąją išlygą", paskui po penktą sykį visas mano Harry Harrisono kolekcijos knygeles; dar kartą Kurtą Vonnegutą, atmintinai žinomą. Perskaičiau net "Karlsoną, kuris gyvena ant stogo". Kėsinuosi į savo vaikų "Trolius mumius". Bet vis tiek nėra ką skaityti. O jei susigalvoji ką surasti, tai ta geriausioji ir vienintelė koketiškai ar piktdžiugiškai būna pasislėpusi ir su visos šeimos bei taburetės pagalba prie jos priartėti neišeina. Nėra. Tai yra ta knyga perėjo į dingimo būseną ir su tuo telieka taikytis. Ką ir kalbėti apie dingstančius pieštukus ar tušinukus, jų dingę daugiau, nei turėjau. Bandžiau su bėgliais kovoti, pirkdavau po keturis rašiklius, bet tai nepadeda. Jie vis tiek prapuola. Ir nė nemėgink jų ieškoti standartinėse vietose – ant šaldytuvo, po lova, prie telefono ar dokumentų šūsnyse, ką ir kalbėti apie stalčius.

Manding, čia pasireiškia pasaulio ir buities entropija. Pasaulis negali išlaikyti tiekos daiktų daiktelių ir kartais jie dingsta, fizika jų nepaneša ir užmeta truputėlį.

O gal tai daiktų atostogos? Manome, kad jie turi, privalo būti pasiruošę tarnystės paslaugai kiekvieną akimirką. Tačiau daiktai greičiausiai pažįsta nuovargį ir kartkartėmis išeina atostogų. Jos nėra perdėm ilgos, bet tuo metu jie būna kažkur kitur, gal daiktų sanatorijoje, gal pas kokį Mažmožių dievą. Kas žino. Nors kai kada atostogos įtartinai ilgos. Tarkime, dingo vienas vaikiškas batelis – ir suvisam. Žinia, gali sakyti, kad reikalinga tvarka. Bet daiktai nelabai tą tvarką mėgsta. Be to, tvarka – tai ne sistema, tai tiesiog aistros nebuvimas. Tvarka – tai daiktų rikiavimas taip, kad jie niekad nebūtų naudojami. Netvarka yra aistringa sistema. Tarkime, joje nėra rikiuotės, bet viskas turi savo vietą, kuri pagrįsta ne logika, o aistringu fiziologiniu lietimu; ranka pati atsimena, kur yra reikiamas diskelis, išrašas, popierius... Kol netvarkiau knygų lentynų, viską žinojau; apsitvarkęs pagal sistemą, daug dažniau ėmiau neberasti knygų; ar jų paieškos užtrukdavo vis daugiau laiko. O juk pačių knygų neperkame skaityti. Daugybės knygų perskaičiau po skyrių ar keliolika puslapių ir atidėjau. Tam lemiamam laikui, kai knyga reikiamame puslapyje pati įšoks į rankas, kai jau būsi subrendęs vienai ar kitai minčiai ar mintijimo posūkiui, ar kad tiesiog pasakytų, jog gal net elgiesi teisingai. Ar atvirkščiai – padarei klaidą. Knygos nutaiko akimirką. Gal jos pasislepia, kad atsirastų judviejų tarpusavio ilgesys ir aistra; iš ilgesio visa tai, ar ne. Knyga iššoka, atsiranda tada, kai ne ji tau pasirodo reikalinga, o kai tu priaugi prie jos sakinio, skyriaus, visumos ir kada ji daugiausia tau gali pasakyti. Gal tai ir yra knygų atostogos, bet jos reikalingos; gal absurdiška būtų panorėjus savo bibliotekoje aptikti knygą ir nieko daugiau; knyga nori būti ne paimta nuo lentynos, o atrasta. Rėkiant iš džiaugsmo ir nustebimo. Ir pats knygų pirkimas yra gana aistringas užsiėmimas; labai retai jis būna sąmoningas, planingas, tvarkingas. Jis irgi turi kiek pašėlimo. Knygos pirkimas – tai maginis veiksmas. Yra specialiosios knygos, romanai ar poezija. Parsinešęs į namus knygos beveik niekad neskaitai. Juolab tų knygų, kurias įsigijai pats negalėdamas paaiškinti kodėl. Jos ateis į tavo rankas, kai jų gyvybiškai prireiks, sulaukusios akimirkos, kai išties turės tau ką pasakyti. Ramiai žiūriu į dingusias knygas. Joms atostogos. Jos esti ypatingu būdu. Ir tai reiškia, kad ruošiatės susitikimui, kai reikiamą akimirką iššokusi iš lentynos knyga su trenksmu primins apie save ir atsivers reikiamame puslapyje, ir atrasi mintį, kurią kurpei savaites ir mėnesius, bet tau trūko žodžio, formuluotės, vardo. Pasimatymas tik atidėtas.

"Šiaurės Atėnai"

 

Populiariausi