Gintaras Beresnevičius

 

Apie tą bei šį


(Esė)



Pervarta vidurvasario, ir viskas pakyla į patį aukštį ir šviesą, kai dar niekas kaip reikiant nesušilo po pavasario ir birželio ir dar yra apsimiegojusi alyva po langu ir lenkiškos braškės raudonuoja kiosko lange, nepastebint atėjo Joninių pikas, metų viršūnė, ir dabar visai kita epocha – tarsi vešėjimo, brendimo, augimo ir prakaitavimo, tarsi leidimosi į rudenį; visų lietuvių nosys snarglėtos – rašė Jonas Dlugošas XV a. pradžioje – nes Lietuvoje nuolat šlapia ir lyja, taigi ilgos ir šlapios, lietuviai būdavo apsisnarglėję, bet greičiausiai ne, nes turėdavo rankoves, o šiandien Europa mums privežė tokių popierinių nosinaičių ir užsiuvo švarkų kišenes. Ir mums dabar gerai – nesudarkytomis nosimis vaikščiojame. Ačiū, Europa motina.

Ir dar sakoma, kad tada javai nesubręsdavo per sezoną, kuris, po teisybei, tai "tik du mėnesius kiek labiau juntama vasara", ir žmonės valgo dar nepribrendusius javus arba, džiovindami prie ugnies, suteikia jiems gražesnę spalvą ir kaži kiek subrandina. Visa šita modernioji psichozė dėl klimato atšalimo ar atšilimo mane nervina. Dabar irgi turime du mėnesius vasaros, kaip kokie suomiai. Ir užtenka, būtų galima pasiusti, jei pusę metų virš galvų pliekstų debesėlio nedengiama Saulė, taigi visi būtų nepatenkinti ir keiktų Likimą. Ir šiaip atrodo, kad pagal naujausias prognozes, aiškiai finansuojamas JAV ir monopolijų, klimato atšilimą Žemėje žmogaus veikla skatina. Bet kadangi šiaip natūraliai artėja ledynmetis, tai kuo šilčiau, kuo daugiau kaminų, dūmų ir šiltnamio efekto, tuo geriau. O be to, argi šiandien tai teršimas? Tikrasis teršimas buvo kokiame XIX a. su jo anglių dūmais, o kiek actekai paleisdavo į dangų smarso savo atviruose krematoriumuose, net baisu pasakyti. Vienu žodžiu, viskas gerai, o kaip rodo naujausi tyrinėjimai, tikra ir nemeluota ir jokių kaminų dar nesąlygota ekologinė katastrofa baltų kraštuose vyko IX a., kai ištuštėjo Prūsija, o Nemunas keitė savo vagą – V. Žulkaus pranešimas Kaune vikingų konferencijoje, – pasirodo, Nemunas dar visai visai neseniai įtekėjo į Baltiją ten, kur dabar įteka Prieglius. Ties Karaliaučiumi. O jeigu taip, tai visos legendinės kronikos gauna bendrą foną, – kai kam teko smarkiai pasiplaukioti, – o kur dar padavimai apie paskendusias bažnyčias ar dvarus, miestus ežero dugne. Čia tai ekologija. Čia visąlaik šalta, visąlaik lyja. Bet kol kas tai labai normalu ir dar geriau, negu buvo, nes kai mūsų senoliai kovėsi su kryžiuočiais, buvo daug šalčiau. Ir kryžiuočiams tose geležėlėse buvo vėsoka. Šiandien jie turėtų mažyčius japoniškus kondicionierius. Ir gal dviračius. Bet tada istorija būtų pasukusi kitaip, o man nesinori, aš jau ir tos pačios žinau bent penkias versijas, neskaičiuojant sovietinės, Šapokos ir lenkų.

Kaip gerai, kad sėdi Europoje. Net kondicionierių nereikia. Niekas iš ankstesnio baimių ir stresų krepšelio nebeturi ir nebegali rūpėti pernelyg daug ir aistringai. Net mėginu save įtikinti, kad plastikinę tarą neščiau į konteinerį, bet nešiojau pusę metų, paskui pastebėjau, kad nusibodo, kaimynai daro kitaip, ir, be to, už tą vargą eiti papildomus tris šimtus metrų man niekas nepaspaudė rankos, nepagyrė, nedavė dovanėlės kokios, tai dabar svaidau į artimiausią kiaurymę tą plastiką, galvoju, šiukšlyne gi vis vien žmonės rūšiuoja, iš to užsidirba pragyvenimui, negi iš benamių atiminėsi. Ir dar ką – šiukšles.

Dabar televizoriuje girdėta garsios ir geros aktorės mintis – ką gi archeologai ras po mūsų mūsajame kultūriniame sluoksnyje. Daug betono, pasakysiu, betono ir plastiko, žinoma, drovu prieš ateities archeologus. Bet ką turėjo jausti akmens amžiaus žmonės – jų ir kirvukas, ir puodas, ir sagė, ir muilinė, ir šaukštas – viskas buvo iš akmens; beveik nedūlantys daiktai. Bet tada, matyt, kokia nors akmens amžiaus ekologų bendrija, nerimavusi dėl pasiutusio progreso, akmens amžiaus grimasų, susirūpinusi dūmijančių laužų keliamu pavojumi atmosferai, urvinių lokių ir mamutų populiacija ir panašiais epochai garbės nedarančiais dalykais, pasiūlė verčiau gamintis daiktus iš blizgančio žalvario, o tada ir prasidėjo visos velniavos, nes žalvaris ne tik blizga, bet ir pjauna, o tai kai kuriems visuomenės sluoksniams ypač patiko.

Tai ir paliksime dabar ne akmenį po savęs, o plastiką ir betoną, amžinybės kandidatus gana nemirtingus.

Argi ne šis bei tas? Tas bei šis – tai jau maždaug.

"šiaurės Atėnai"
2004.06.26.

Populiariausi