Gintaras Beresnevičius

VYRAI, MOTERYS IR SLAPTOSIOS TARNYBOS

(Esė)

 

SUBLIMACIJA, ARBA CHANDRA LIETUVIŠKAI

Esu namisėda, mane išvilioti iš namų galima tik honoraru, posėdžiu ar pistoletu. Paskambino bičiulis. Moteris mat jį paliko. Ant visai.

Ko tu tikėjais, - klausiu. - Visos jos tokios. Nenoriu aš to šnapso. Pats įkalk ir eik miegoti. Po penkiolikos metų savaime apmalš.

Ne, jis nori guostis.

Sunku man, - sako.

Visiems sunku, - aiškinu, - krizė mat.

Klausyk, - sako jis, - aš turiu ne tik šnapso. Dar ir Valterį". Atvažiuok, pašaudysim.

Kiek kulkų? Dvidešimt septynios?

Jis turi du litru degtinės. „Maschadov" - vadinasi. Virš galvos gyvena žvaigždės. Degtinė kvailai bespalvė, it gyvenimas. Jis kažką šneka, kodėl ji jį paliko.

Geriau anksčiau nei vėliau, - randu paguodos formulę. Jis dar kažką pasakoja.

Sunku man, - aiškina.

Kur „Walteris", - klausiu, kur tas „Walteris"? Kulkytės mažos, 7,65 mm, į apkabą jas sukišti greičiau ga¬lėtų moteriški piršteliai, - aiškinu, - kulkos byra tarp pirštų.

O, ji sukištų, - pritaria bičiulis. Spyna laksto kaip kumelė, gerai pateptas, gerai prižiūrimas „Walteris". Įkalam dar po du šimtu, išeiname į lauką, nuleidžiu saugiklį.

Važiuojame į Gvadalacharą, brangioji, - už lango pasiūlo televizorius. Pyškinu į malkų krūvą kieme. Jokios atatrankos, geras ginklas. „Makarovas" šaudant šokčioja delne kaip žvirblis, tiesa, sunkiasvoris; po kiekvieno šūvio iš „Makarovo" reikia nusitaikyti iš naujo, „Walteris" pila tiesiai. Dar po šimtą?

Bičiulis kažką pasakoja, pakeičia apkabą. Pats pleškina į sandėliuko duris.

Kodėl tu nenupylei jos per buitinį konfliktą? - maga paklausti, be kažko susidroviu.

Kiekvienas turi teisę į asmeninį gyvenimą.

Pasakoju apie savo įspūdžius, šaudant iš granatsvaidžio, bičiulis surūgsta: neturi granatsvaidžio šiuo metu, susikompleksuoja.

Bet turiu dėželę granatų, - sako. Atkemša antrą dvilitrį. Atidaro dėžę. Geros granatos, RGD, numerio neatsimenu. Gal RGD 42?

Kieme mėtyti granatų nevalia, kaimynai kuoktelėję, dar pa-skųs. Pasiimam naują dvilitrį „Maschadovo" ir einam į miškelį. Granatų dėžė primena „diplomatą". Atidarę sukaišiojam sprogdiklius.

Žinai, aš buvau ją įsimylėjęs - sako bičiulis.

Jeigu esate svaidę granatas miškelyje ar, tarkime, parke, gerai žinote, kad tai ne taip paprasta, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Medžiai kliudo.

Sėdime ant kelmo, mėtom granatas. Nieko čia baisaus, tik nusitaikyti reikia. RGD uboinaja sila, lietuviškai gal žudymo jėga maždaug 5-7 metrai, ne taip jau daug. Nors šiaip 20-25 metrai. Gali nutėkšti tą granatą dešimt metrų, tik nosį nubalnos. Po dvidešimtos granatos man netgi nusibosta. Bičiulis tą pajunta ir pasiūlo desertą - skeveldrinę granatą. Skirta mėtyti iš apkasų, skeveldros lekia 200 m. Prieš šviesdami, pasislepiam už medžių, bet skeveldros apdrasko striukes.

Kad jas kur, - nusikeikiam vyriškai ir rusiškai. Moteris, skeveldras... striukes...

Grįždami atgal pyškinam į pušis, iš seno gero medžioklinio „Winchesterio".

Mylėjau aš ją, - sako bičiulis.

Granatų, ir tų nebeliko. Bet kiek žvaigždžių... kiek žvaigždžių...

Iš „Walterio" nupilu kažkokį krūmą... kulkos sminga taip intymiai, tiesiog jauti, kaip tavo ranka prasitęsia šūvyje. Aš suprantu saldofonus, aš pats saldofonas. Bičiulis mesteli granatą, laikytą užantyje, nuo netikėtumo aš net šokteliu. Mudu juokiamės. Ak, tie vyriški pokštai...

Aš ją mylėjau, Viešpatie, - sako jis.

Aš ne Viešpats.

Negaliu tau padėti. Į žvaigždes pažiūrėk, kas jos prieš moteris...

Žinau, - sako jis, - aš skaitau Platoną. Nietschę skaityk, - patariu, - tai sveikiau. Jis sviedžia dar vieną granatą. Skaičiau, - sako. Žinau, kad skaitei.

Mes skambinam kurvų telefonu, užsisakom po blondinę baltarusę. Niolikos, trisdešimties, trisdešimt šešių - tokie pasiūlymai. Brunetės kažko nesinori.

Stovime prie sodo vartelių, laukiame... valandą, pusantros. Nieko.

Ak! - sako jis. - Taigi aš sąrašuose. Jų sąrašuose. Jų telefonuose esmi. Aš juk policininkas. Jokių mergų, jei bent.. Metam po granatą, jau paskutinę, tiesiai į kiemą. Aš ją mylėjau, - sako jis. Matyti.

Sutikčiau jau ir su brunete. Žinau, kaip tau skauda. Labiau nei musėms, kurias tu pili iš „Walterio", lubos darosi akytos. Šūvių pažadinta, ateina tavo mama ir atima pistoletą. Profesionaliu judesiu išima apkabą, „ir vėl", sako... kas „ir vėl"?

Miegokit, vaikiai, - sako ji ir išeina.

Bičiulis juokiasi po antklode.

O granatų aš dar turiu, - sako jis. - Po pagalve.

 

APIE PAGAVIMĄ ŠNIPŲ

 

Iš japonų imperatoriškosios kontržvalgybos vadovėlio (Kiotas, 1693), skyriaus „Šnipo pagavimas pagal zen metodą"

1. Šnipas pagaunamas mažame žvejų kaimelyje, kai eina vandenyno link. Smėlyje jis pamato negyvą žuvį, prie jos tupi katė. Jis suimamas, sioguno žmogus jį paima už kairės rankos, sargyba jį apsupa lėtai, iš kairės į dešinę. Šis vaizdas atsispindi katės akyse, šnipas žiūri į jos vyzdžius, mato save ir sioguno vyrą. Tai gražiausia jo gyvenimo akimirka. Danguje praskrenda žuvėdra, ji pasako „bjao".

2. Šnipas pagaunamas ant Fudzijamos kalno, Saulei tekant. Jis, atsisukęs į Rytus, gieda Saulės giesmę, sioguno vytas, vardu Tamata, padeda tanką jam ant kairiojo peties, pasako „Amtita". Apačioje, Dieviškojo kalno papėdėje, prasiskleidžia pirmasis pavasario sakuros žiedas. Virš jo praskrenda gervė, ji sako „hia". Šnipas ir Tamata sustingsta, pajusdami būties esmę. Šnipas patiria satori, jis ima šokti. Tada sargyba jį sukausto grandinėmis, šnipas džiaugiasi, patyręs praregėjimą, jis ištaria „madha", kas jo gimtąja kalba reiškia „patyręs praregėjimą, nebebijau grandinių, aš esu laisvas it peteliškė vasaros vidudienį, hei, hei".

3. Šnipas pagaunamas žiemą viename Kioto namelyje; jį sugavęs pareigūnas Mataka du kartus paglosto jam galvą ir įteikia puodelį arbatos. Šią sceną iš kairiosios pusės stebi graži moteris, jos vardas galėtų būti Žiemos Žiedas. Ant jos galvos sidabrinė segė, jos kimono mėlynai sidabrinis. Šnipas pajunta savo menkystę, jis suklumpa prieš imperatoriaus portretą ir pasakoja pasaką apie žveją ir didžiąją jūros rupūžę.

4. Šnipas pagaunamas taip pat žiemą Honsiu salos plynaukštėje, vadinamoje Ciampa. Labai smarkiai sninga, šnipas stovi vienas plynaukštės viduryje, snaigės uždengia jam visą horizontą. Jis verkia, nes viskas nepaprastai gražu. Jis nemato, kaip iš visų keturių pusių jį apsupa šeši šimtai imperatoriaus vyrų, jų šarvai juodi. Pajutęs pasaulio begalybę, šnipas suklumpa ant žemės, iškelia viršun rankas, pasako „dao". Tada jis suimamas. Jis ir imperatoriaus pareigūnas apsikabina, jausdami akimirkos didybę. Akinančioje sniego baltumoje praliuoksi kiškis, jis baltas, jo vardas Amirepa.

5. Šnipas pagaunamas, kai eina vieškeliu, jo kurpės dulkėtos. Tai atsitinka vidurdienį. Jis vienas vieškelyje, priešais jį iškyla taipgi vienišas imperatoriaus pareigūno siluetas. Nepaprastai karšta. Pareigūnas duoda šnipui vandens, jie pakalba apie Dievą ir atsisveikina. Šnipas suimamas po šešiolikos metų, šeštadienį, kai palinkęs geria vandenį iš upelio; pareigūnas ir šnipas atsimena lemtingąjį susitikimą, jie tęsia savo pokalbį. Šnipas pasako eilėraštį apie Dievą ir vėžlį. Pareigūnas parodo į Saulę, sakydamas, kad tai Dievo ženklas. Šnipas ir pareigūnas drauge nusilenkia Dievo didybei.

6. Šnipas pagaunamas naktį, kai žiūri į Mėnulį, Mėnulyje jis pamato katę ir supranta, kad tai pražūties ženklas. Jis nieko nelaukdamas pasidaro charakiri. Imperatoriaus pareigūnas su savo vyrais jį gražiai palaidoja. Ant šnipo kapo stebuklingu būdu pražysta chrizantema, jos lapeliai kyla į Mėnulio šviesą, Mėnulyje galima įžiūrėti šnipo vėlę, glamonėjančią Mėnulio geltonį.

7. Šnipas pagaunamas lietui lyjant, kai ilgesingai žiūri į sioguno rūmų langus; šnipą suima sargyba, siogunas su savo pareigūnu žiūri pro atvirą langą, alsuodami lietaus lašų aromatu ir sodu; virš suėmimo scenos puslankiu nusidie-kia vaivorykštė. Šnipo veidas šlapias nuo lietaus ir nuo ašarų. Šios scenos grožį tegalima sulyginti su gervės skrydžiu virš lengvai vilnijančio Banzai ežero ankstų rytą. Siogunas padeda tanką savo pareigūnui ant peties, tarnas jiems atneša po puodelį sakės. Jiems geriant sakę, iš žalios sodo tirštumos išsprūsta kėkštas.

 

MOTERŲ PASAULĖŽIŪROS BRUOŽAI

 

Moterys yra religingos, tačiau kaip religijotyra nurodo, jos religingos savaip. Vyrams būdingesnis polinkis religiją logizuoti, o moterys joje įžvelgia emocinį aspektą, vyrams religijoje svarbi organizacija, struktūra, o moterims - spalvingoji jos dalis. Vyrai religingi vyriškai - jiems iš religijos reikia jėgos, ir Jėzus Kristus viduramžiais buvo tapęs vos ne karvedžiu, moterys labiau adoruoja Kūdikėlį Jėzų. Antra vertus, vyriškame pamaldume labai stipriai iškyla Mergelė Marija, moterų - Jėzus. Taigi abi lytys religingos skirtingai.

Kita vertus, kaip tokiais atvejais pridedama religijotyroje, kiekvieno vyro religingume yra moteriškumo, ir priešingai, tikrovėje šie elementai susipina.

Čia norisi paklausti: tad kokia prasmė tuos elementus skirti, jeigu jie susipina, gal tai du paties religingumo aspektai, tačiau palikime šį klausimą. Juk išties moterys religingos savaip. Tai natūralu, nes jos išties kitokios.

Tačiau kaip aptašyti moterų religingumą: jį juk aprašinėja vyrai, kurie moteris, tiesa, stebi bei interpretuoja, bet: į moters vidų jie įlįsti negali. Tiesa, galima aprašinėti kokios nors genties tikėjimus, stebint gentį iš išorės, bet tada ne visada esi tiktas, kad aprašei teisingai. Reikia įsigyventi į tą gentį, sutapti su ja. Į moteris neįsigyvensi. Galima, žinoma, jas stebėti natūralioje aplinkoje, atlikti tam tikrus eksperimentus, aprašyti jų gestus, mimiką, eiseną, tikėjimus ir prietarus, ritualus, pasaulėvoką, jų šokius, žaidimus, dainas ir pan., tačiau ar tai leidžia įsiskverbti į moters pasaulį, neaišku. Tai išties keista: niekas negali pasiversti moterimi ir pažvelgti jos akimis. Burtininkai pasiverčia vilkais ar leopardais, tačiau moterimi pasiversti nemoka. O ką moteris iš tikrųjų mąsto, ką ji rezga, kokiomis akimis žiūri į pasaulį, neaišku. Gal tas pasaulis jos akims yra visiškai kitoks nei mūsų? Gal, tarkime, jos viską mato aukštyn kojom, tik to nesupranta?

Visais laikais žmonijoje kirba nuojauta, kad moterys ne žmonės, kad jos atsiradusios kažkaip kitaip, ypatingai. Ar iš žvėrių, ar iš šonkaulio - bet kitaip. To nederėtų suprasti kaip moterų paniekinimo, ne, tai greičiau baimės išraiška. Galimas dalykas, jos angelai ar žvėrys.

Jos ne tik religingos savaip. Jos pasaulį irgi mato kitokiais būdais, kurių mes negalime patikrinti. Žinau, kad esama slaptųjų moterų ženklų ir kodų, kuriais jos susikalba vyrų aplinkoje. Yra žmonių, pastebėjusių keistą moterų savybę: įsitikinusios, kad jų nestebi vyrai, jos ima kalbėti kita kalba, visiškai nesuprantama, ir tos kalbos garsai, primenantys paukščių čiulbesį, visame pasaulyje vienodi. Ką jos kalba, nėra žinoma.

Jų religingumas yra tik išoriniai ženklai, iš tiesų jos tiki dievais Tahu, Mahu ir Ca. Vakarais, kai vyrai užmiega, jos renkasi į savo apeigas, tam jos turi požeminius rūmus. Niekas iš žmonių nėra tų apeigų matęs. Galimas dalykas, jos yra pabaisiškos, gal didingos, žmogus jų vaizdo atlaikyti negali. Apeigose pasirodo dievas Ca.

Slaptosiose hermetinėse Egipto knygose aprašyta, kaip moterys mato pasaulį. Mes dangų matome mėlyną, joms dangus - languotas žaliais ir violetiniais langeliais, tačiau jos tą spalvą vadina „mėlyna", ir mes nesuprantame, kad taip yra. Kairė joms yra dešinė, o viršus yra apačia, ir upės joms teka iš kitos pusės. Karvė joms atrodo kaip didelė žalia bitė. Sraigė - kaip žagarų ryšelis, tik labai mažas. Mėnulio jos išvis nemato, tačiau joms ant kaktos yra didelė auksinė žvaigždė. Medžių lapai joms yra gyvi, panašūs į ėriukus. Jos turi savo dievą, kurį slapčia garbina. Jis panašus į laivo inkarą, yra žalias. Kitas jų dievas nežinomas ir paslaptingas, vardas jo yra Bo.

„Zuhralio enciklopedija" vadinamas slaptas sufijų rankraštis tiesiai sako, kad moterys iš tiesų yra didele įtaigos ir burtų galia besinaudojantys nykštukai, maždaug pėdos aukščio. Jie yra užbūrę žmones ir laiko juos nelaisvėje ir migloje. Išsigelbėjimo iš šių maginių pančių nėra.

Kinijoje būta mokymų, kurie teigė, jog moterys iš tiesų yra drakonai, kurie žmones kankina įvairiomis vizijomis, verčia jiems dirbti, o kad žmonės nesukiltų, patys pasiverčia moterimis, pavidalais, kurie apakusiems žmonėms patinka.

Galima abejoti kai kuriais senųjų raštų teiginiais (tarkime, vargu ar sraigė joms atrodo kaip žagarų ryšelis, greičiau norėta pasakyti kraujažolių puokštelė - toks mokymas egzistavo Kinijoje Šanių dinastijos laikais), tačiau iš esmės jie įtikina. Visa tai paaiškina tam tikrą žmonijos nerimą ir sutrikimą moterų atžvilgiu. Moterys, netgi gražios (ypač gražios yra moterų krūtys ir šlaunys), kelia tam tiktą pasibaisėjimą. Akivaizdu, kad jos yra kitokios prigimties ir priklauso kitam pasauliui, kova su jomis yra beviltiška.

Sunku net pastebėti moterų tikrąją išvaizdą. Tirti moteris geriausia periferiniu regėjimu. Gerai pasitreniravus, galima pastebėti, kad apie jas zuja nedideli padarėliai, vieni sparnuoti, primenantys drugelius, kiti pūkuoti, maži ir panašūs į kamuoliukus. Kokiu būdu pastarieji laikosi ore, neaišku. Šios būtybės vadinamos za ir grakais. Įsižiūrėjus galima pastebėti, kad moterų kojos pasibaigia kanopėlėmis, jos turi sparnus, tiesa, nedidelius, gal dviejų sprindžių. Šie sparneliai yra ties mentėmis. Ar jie turi puošmenos funkciją, ar prireikus gali pakelti į orą, mums žinoti neleista. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad visų jų plaukai žali.

Kokiam pasauliui jos priklauso, iš kokių pragarmių ar gal dangaus sferų yra atvykusios, mes negalime pasakyti. Tik atrodo, kad tame pasaulyje auga duonos medžiai, yra debesys. Taip pat esama za ir grakų. Ten yra pahų, kuskinų ir du branciūgai, pastaruosius moterys savo pasaulyje labai brangina, tad todėl jų toks vardas. Pahai, kuskinai ir branciūgai žemėje negyvena.

Tame pasaulyje esama kačių, jas moterys iš ten ir atsigabeno, kad primintų joms tėviškę. Katės joms atrodo kaipo dideli pūkuoti greipfrutai, tik žali.

Jos savo pasaulyje pasistačiusios aukštus bokštus. Į viršų jie kyla mylių mylias. Jie yra dramblio kaulo spalvos, rausvi, auksiniai. Kitos spalvos pasitaiko labai retai. Galima tarti, kad tie bokštai kiek neskoningi, tačiau jie moterims patinka. Jos tuose bokštuose negyvena. Jos gyvena žaliuose soduose, kurie plaukioja vandenyne. Soduose auga auksiniai obuoliai, bet jie valgomi. Jos tuos obuolius valgo, po to šoka it dainuoja. Jų dainos yra visai kitokios, nei dainuojamos žemėje. Tas dainas net sunku apsakyti. Moterų pasaulyje yra Saulė, ji milžiniška, užima pusę dangaus skliauto, šildo, bet nekaitina. Moterys sako jai visokius žodžius.

Mėnulių jos nevertina, nes mano, kad pačios yra mėnuliai, todėl nesidomi, ar virš jų galvų kabo dar koks nors mėnulis, ar ne.

Moterų tikėjimai jų pasaulyje yra visiškai kitokie nei žemėje. Jos tiki dievybe Zau, kuri nėra nei vyras, nei moteris, nei belytė, tačiau yra visagalė. Zau yra aukščiausioji dievybė, o ryšį su savo išpažinėjomis palaiko per zauzau. Zauzau - tai mažas viščiukas, kurį savo pasaulyje turi kiekviena moteris (tas viščiukas joms atrodo kaip riešuto kevalas), zauzau išpildo kiekvieną moters norą, ir todėl moterys mūsų pasaulyje taip ilgisi zauzau it labai visko nori.

Neaišku, ar jos atėjusios mums pagelbėti, ar mus pavergti. Galimas dalykas, jos mus laiko kaip kokius kambarinius gyvūnėlius. Tiesa, ypač piktai nusiteikusios jos nėra, nes jei mes joms nepatiktume, jos seniai būtų mus išnaikinusios, kaip kad savo pasaulyje kadaise išnaikino pūkius ir tryškius. Nemalonu tik, kad apgaudinėja ir nesako visos tiesos.

Juk moterys, paklaustos apie jų prigimtį ir slaptuosius jų reikalus, apsimeta apie tai negirdėjusios, tarsi nesuprastų, kad nuolatinis išsisukinėjimas tik patvirtina įtarimus.

 

LĖLIUKAI

 

Šįsyk norėčiau pakalbėti apie lėliukus.

Galbūt kai kuriems tai bus staigmena, nemalonus netikėtumas, akibrokštas, gal kas ir apsidžiaugs. Bet daugiau tylėti negaliu.

Lėliukai nėra korporacija, nėra kokia itin slapta organizacija, nors retas lėliukas prisipažįsta esąs lėliukas: tą pastebėjo jau pirmieji lėliukų tyrinėtojai1. Ši aplinkybė, suprantama, apsunkina lėliukų tyrinėjimus, ir jokia vyriausybė dar nesugebėjo surengti lėliukų registracijos. Tai ne paslaptingieji masonai, ne esperantininkai, ne, jie neturi jokių organizuotumo požymių. Juos apibūdinti labai sunku, tiesa, Švedijoje būta lėliukų klasifikacijos bandymų, bet vargu ar juos galima laikyti pavykusiais2.

--------------------------------------
1 Johann Blitzkrieg. Die Leljukai: Geheimnis unter uns. Berlin, 1926.
2 Svenska Leluka klasifikasika. Uppsala, 1926.
-------------------------------------

Lėliukai moka dvi dainas, abi sunkiai suprantamos, bet įkvėptos. Uodegų, kiek žinoma, jie neturi, bet turi ausis ir apskritai visiškai panašūs į žmones. Lėliuką sutikęs gatvėje, gali jo neatpažinti, toks jis užsimaskavęs. Būna lėliukų ir lėliukių, jos irgi atrodo kaip moterys.

Kaip galima juos atskirti?

Tiesą sakant, iš išorės, iš pirmo žvilgsnio - niekaip. Reikia atidžiai stebėti lėliukų elgesį ir iš bemaž nepastebimų smulkmenų spręsti, ar tai lėliukas, ar ne.

Pirmasis būdas klasikinis, jį yra išbandę daug lėliukų tyrinėtojų; tiesa, jis reikalauja daug pastangų, laiko sąnaudų ir atkaklumo. Reikia ilgai vaikščioti gatvėmis, stebint praeivius ir jų elgesį. Kartkarčiais įtartiną praeivį galima sekti kelis kvartalus: jei jis pastebės tai, ims jaudintis, gręžiotis per petį, bėgti - galima įtarti, kad tai lėliukas. Jeigu tas žmogus neatsigręžia, nepastebi sekimo ir nesijaudina - tai irgi turėtų kelti nerimą, nes šitokiu būdu gali maskuotis kas nors ypač gudrus lėliukas.

Ką daryti, kai lėliukas ima nerimauti (arba neima)? Tada tenka tiesiai prieiti prie jo, gražiai pasisveikinti (lėliukai, kaip žinoma, labai mėgsta mandagumą) ir tiesiai paklausti, ar jis lėliukas, ar ne lėliukas. Atsakymų čia irgi galima sulaukti skirtingų: bet jei žmogus atsako, jog jis ne lėliukas, jis gali paprasčiausiai meluoti, todėl reikia jį gražiai įspėti, kad sakytų tiesą. Jei žmogus pasako, jog jis lėliukas, vadinasi, jūs iš tiesų aptikote lėliuką.

Kitas būdas gana originalus, bet apskritai patikimas. Naktį kryžkelėje reikia uždegti lauželį, apsirėdyti baltu apsiaustu ir, visaip gūdžiai vaitojant, mojuoti rankomis. Netrukus pamatysite keliu ateinant kažkokį žmogų, o gal jis važiuos vežimu ar traktoriumi. Jei tas asmuo apsisuks ir pabėgs, vadinasi, tai lėliukas, nes lėliukai bijo ugnies ir vaiduoklių. Galima jį vytis, bet tokiais atvejais lėliukai labai greitai bėga (ar važiuoja traktoriumi) ir jų nepavysi. Šis metodas geras, tik šitaip galima išsikviesti velnią. Tai vienintelis jo trūkumas.

Trečias būdas sunkiai nusakomas, todėl ties juo neapsistosime.

Ketvirtas būdas remiasi hipoteze, kad lėliukai labai nemėgsta humoro. Galima tuo pasinaudoti: tarkime, į įtartino praeivio kišenę įmesti labai juokingą ryšelį: negyvą žiurkę surišti su šikšnosparniu ir pridėti ko nors labai smirdančio, bet glitaus. Jeigu praeivis, užčiuopęs kišenėje ryšelį, skaniai nusikvatos ir pralinksmės, vadinasi, tai žmogus. Bet jeigu jis susirauks ir ims purtyti rankas ir vemti - vadinasi, tai lėliukas, nes lėliukai, kaip jau minėta, nesupranta juokų.

Žinoma, kiekvienas lėliukų tyrinėtojas turi ir savo metodų, bet jie slepiami nuo kolegų. Kai kurie iš tų metodų, sakoma, ypač veiksmingi.

Ką daryti, aptikus lėliuką? Šis klausimas kamuoja daugelį lėliukų tyrinėtojų, bet dažniausiai jie tiesiog užsirašo į bloknotą, kad aptiko lėliuką, kaip, kada, kokiu konkrečiai metodu. Patartina visus aptiktus lėliukus kruopščiai sunumeruoti. Po to tyrinėtojai keičiasi patirtimi, rengia konferencijas, bendras lėliukų medžiokles.

Kai kurie neišmanėliai klausia, kokia prasmė gaudyti ir registruoti lėliukus, jeigu jie jau visiškai nesiskiria nuo žmonių - bet atsakymas akivaizdus - kiekvienas lėliukas vertingas jau vien dėl to, kad jis lėliukas. Ir būtent tuo jis skiriasi nuo žmogaus. O mes turime globoti ir tyrinėti visas gyvybės formas, netgi lėliukus, ir tai didžioji humanizmo nuostata.

Kas mano kitaip, pats lėliukas.

 

KAIP ŠVĘSTI ŠVENTĄ VALENTINĄ?

 

Visi klausinėja savęs, kaip švęsti, tik niekas nepasiklausia savęs - kodėl? Juk šv. Valentinas ir taip šventas. Ir jam nereikia, kad jį šlovintų. Juolab rituališkai sanguliaudami viešbučiuose, televizoriuje, Rygoje ir kitose drėgnose ir priplėkusiose vietose. Pasimylėjimas kažin kodėl laikomas gera dovana šv. Valentinui.

Bet taip jau gamta patvarkė, ir kalendoriuose atsirado tokia gyvybės šventė, pritaikyta švęsti per vasario pūgas.

Švenčiant vis dėlto kyla problemų. Pirmiausia tiems, kurie dar nesimyli ir kurie jau nesimyli. Toks lakiojimas su širdelėmis jiems įkyrus ir kelia nemalonias asocijacijas. Tie, kurie mylisi, laiko tą užsiėmimą liūdnu ir sunkiu naktiniu neapmokamu darbu ir visai nesupranta, kam čia tiek šurmulio.

Nė viena visuomenės grupė nėra tuo šventimu suinteresuota. Tačiau žiniasklaida moko, kad ši šventė yra labai linksma ir švęsti privaloma. Ją ir švenčia. Dar nesimylintys per ją apsimeta, kad jau mylisi, ir garsiai bei šlykščiai keikiasi ir vemia po visus kampus. Jau nesimylintys apsimeta, kad dar mylisi, ir vaikšto gatvėmis su širdelėmis atlapuose, užkabinėdami senutes/senukus. Tie, kurie mylisi, tą dieną stengiasi prisigerti, kad vakare nereikėtų mylėtis. Po teisybei, nėra šioje šventėje teisybės ir visi apsimeta ne tuo, kuo esą.

Po tokių švenčių padaugėja nosies ir galūnių nušalimų, savižudybių ir alkoholinės psichozės atvejų.

Bet nieko nepadarysi, tai kiekvienos šventės požymis.

Šv. Valentinas vaizduojamas su kraujuojančia širdele, ir šį mėsininkų cecho atributą turi nešiotis orūs tėvai ar mažamečiai vaikai. Šiaip tai gūdus actekų paprotys. Jie labai mėgdavo per šventes draskyti aukojamiems belaisviams širdeles ir prieš suvalgydami nešiodavo jas prie savo parėdų, krauju varvindami Tenočtitlano gatves kiemsargių siaubui (1211 m. po Kr.).

Kolumbas atvežė tą paprotį drauge su papūgomis, taboka, bulvėmis ir sifiliu. Čia jis (paprotys) buvo sukergtas su vienu tokiu nelaimingu šventuoju, kuris čia nieko dėtas. Dabar per šv. Valentiną danguje jo kolegos labai iš jo juokiasi, ypač. šv. Sebastijonas, ir stengiasi nemačiom prisegti jam prie togos apykaklės raudonų širdelių, ir rašo kreidelėmis kur papuolė: „Valentinas plius Uršulė lygu KM".

Bet Valentinas kenčia draugų bei kolegų pokštus ir sakosi esąs nekaltas. Žinia, nuo tokių kalbų kyla dar didesnis juokas.

O šv. Valentinas švenčiamas kaip papuolė. Labiausiai jį gerbia barų savininkai ir televizijos kanalai, tad mano turį teisę pasakoti, kaip švęsti. O kadangi galva jiems nelabai neša kaip, tai jie sumaišo kokteilį iš Helouyno (persirenginėjimai, improvizuotos juodosios mišios baruose ir rūsiuose, žvakės) ir Joninių (vadinamojo paparčio žiedo ieškojimas viešbutukuose). Ir dar šiek tiek kruvinosios širdies kul¬to, - šventės, iki šiol švenčiamos Meksikoje. Tą jau daro labiau išmanantys ir patyrę.

Tad klausimas, kaip švęsti, nekyla. Eiti į šventę kaip į karą ir klausytis, ko moko televizorius ir barmenas. Šiedu mokytojai niekada neklysta.

 

KAIP EITI PER GATVĘ

 

Esama visokių mokymų. Kiekvienas žmogus jaunystėje yra prisiklausęs paaiškinimų, o jei pagyvenęs, tai yra sukūręs kelias koncepcijas šiuo klausimu ir moko pats. Šis žanras svarbus gyvybiškai. Efektyviausias ir greičiausias būdas - užsidengti akis abiem rankom ir šaukiant: Aš išprotėjęs! - pulti skersai kelio; mašinos išsigąsta ir bando stabdyti. Kartais.

Perėja - tai vieta, kurioje lyg ir saugiausia pereiti, bet pėstieji traiškomi kaip tik perėjose. Taip yra todėl, kad, kaip sakoma, „pasaulyje" prie perėjos sustojusį žmogų visada praleidžia. Tarkime, Vokietijoje.

Bet Italijoje - ne. Lenkijoje - dažnai. Rusijoje - niekada. O pas mus dar nesusitarta. Ir pėstysis nežino, ar jį praleis, ar ne, stabdys ar varys tiesiai. Ir vairuotojas, jei jis širdyje europietis ir važinėjęs ar pereidinėjęs gatvę kur Olandijoje ar Vokietijoje, bus mandagus. Bet pėstysis nežino, ar tas vairuotojas važinėjo Vokietijoje. O jei jis važinėjęs tik Graikijoje ir Rumunijoje? Vairuotojas irgi nežino, ar pėstysis europietis, tai yra, ar jis naudosis savo teise, ar droviai lauks, kol aplink perėją bus tuščia bent per puskilometrį.

Tad kol nesusitarta (o susitarimas reikalingas) pėstieji naudoja savadarbius, originalius ar sukompiliuotus metodus pereiti gatvę. Nes tai yra baisu. Pėstieji kartais mėgina apsimesti gražia moterimi, nes gražioms moterims paprastai sekasi. Tad jos ir traukia gana drąsiai. Bet ne kiekviena moteris įsitikinusi, kad ji pakankamai graži. Be to, nežinia, ar vairuotojui labiau patinka blondinės ar brunetės. O be to, neaišku, ar už vairo nesėdi graži moteris, kuri tokiai pačiai būtų nieko prieš šmaukštelėti per kojas, ar negraži, kuri apsimes, kad nemato tos fifos.

Žmogus, kuris nėra graži moteris, turi ieškoti kitų kelių.

Vienas būdas - improvizacinis-filosofinis. Juo remiantis, reikia kartais įbėgti į perėjos vidurį, po to giliai susimąstyti, išsigąsti automobilių ir bėgti atgal. Kitas būdas - nueiti iki trečdalio perėjos ir žiūrėti, kas tada bus. Šitaip per perėjas vaikšto psichasteniški, užsidarę, neurotiški pėstieji. Jiems reikalinga valstybinė globa ir nuosavas policininkas, bet Lietuvos biudžetas šitokių išlaidų nepaneštų, tad tokie pėstieji geriau tegu sėda už vairo, užuot taip bėgioję.

Dar vienas būdas eiti skersai gatvę - vadinamasis „dydžio metodas". Jei automobilis mažesnis už pėstįjį, tikėtina, kad automobilis praleis, jei didesnis (autobusas, traktorius, treileris) - nėra jokių dvejonių, kad jis tikrai nestos, perėja ar ne perėja. Prieš mažus „golfukus" visi drąsūs ir praktiškai nekreipia į juos dėmesio. O išlikusius pravažiuojančius „zapus" pėstieji išvis bando nuspirti batu.

Yra dar geras ir patikrintas „priekabiautojo" metodas. Tinka žmonėms, kurie pakankamai suaugę, patyrę gyvenime daug nesėkmių ir kurie iš gyvenimo nieko gero kaip ir nesitiki. Tam reikia palaukti, kol prie perėjos prikrebždės kokia senutė, pageidautina susirietusi, su lazdele, ir ims lėtai ir baugščiai dairydamasi kiūtinti per gatvę. Tokių senučių bijo net naujausi „Audi" ar „BMW" modeliai. Senučių metodas - imti perėją lėtumu, kantrybe ir ištverme. Prie jų prisigretinus, pereiti gatvę visai nesunku, tik, žinia, užtrunka. Tokios senutės po automobilių ratais nepakliūna. Šis metodas specialistų laikomas saugiausiu.

Blogiausia suaugusiems vyrams, kurių niekas nepraleidžia. Vairuotojai galvoja - tas vis tiek pereis, o man skubėti reikia. Bet kadangi galvoja visi, niekas taip ir nestabteli. Moterys irgi nestoja, nes jos įsitikinusios, kad jei sustos, tai tas tipas pėstysis ims ir pamanys, jog ji prie jo rengiasi seksualiai priekabiauti. Kartais gali sustoti neturtinga pensininkė, bet jos dažniausiai taupo stabdžių kaladėles. Arba net visai nevažinėja, kartais taupydamos kurą, kartais todėl, kad neturi automobilio.

Yra dar vienas būdas - prisitaikyti prie gudresnio šuns. Tokie moka pereiti gatvę, ir eina per perėjas gerai apsidairę. Praktiškai visi vairuotojai pamatę šunį sustoja. Šuo juk gyvūnas, ne žmogus. Jį ir suprasti reikia.

Tad eiti su protingais šunimis visai gerai. Tačiau rujos metu tas metodas netinka. O patys gudriausi šunys apskritai pereina gatvę ten, kur yra šviesoforai.

 

APIE KALĖDŲ DOVANAS
(praktiški patarimai)

 

Žinoma, Kalėdoms norisi dovanų. Bet blogiau, kad jas reikia ir dovanoti. O nenupirkęs nepadovanosi. Taigi reikia pirkti. Čia jau prasčiau.

Vienas niūriausių būdų užsitemdyti kalėdinę nuotaiką: pasiklausti šeimos ar bičiulių, ko jie norėtų Kalėdoms. Jie norės daug, labai daug. Net tavo geriausia draugė Onutė užsigeis „tokių mažyčių mažyčių auskariukų". Dukra - daugiaaukščio su Barbėmis, o jei dukrelė ūgtelėjusi, jai norėsis viso to, ko norisi tau pačiai, bet kvadratu. Vyras kažkodėl užsigeis vienviečio kelialapio į Paryžių ar bent jau į Amsterdamą, „nervų pasitaisyti", kaip jis tikina. Na jau ne. Žmona irgi moka nervus taisyti. Nepasius.

Beje, yra užtikrintas būdas išsiaiškinti, ko artimas tavo norėtų Kalėdoms. Tai tas daiktas, kuris kainuoja brangiausiai ir kurio tu jam ypač nelinki. Arba geriau pasiimtum sau. Pavyzdžiui, šituos nuostabius auskariukus vitrinoje. Imk ir pati nusipirk. O kaip Onutė? - paklausi. Kokia Onutė?

Tad meskime tuos pageidavimus į šali. Kalėdos - tai ne pageidavimų koncertas. Į kalėdines dovanas reikia žiūrėti rimtai.

Pradėkime nuo šeimos. Nieku gyvu negalima aiškintis, ko kas norėtų. Kai gruodį šeimynykščiai ims į tave šnairuoti, svaidytis keistomis užuominomis, esą jie turi tam tikrų svajonių ir vilčių, reikia jiems aiškiai atrėžti, kad Kalėdoms jau paruošti stulbinantys siurprizai. Toks paaiškinimas juos tikrai nuramins, iki Kalėdų tave lydės pagarbūs namiškių žvilgsniai, rytinė kava iki pat Kalėdų bus nešama į lovą.

Vyras, žinoma, norėtų cigarų dėžės, jei šeima nekaip verčiasi - dviejų butelių alaus ir bloko „Primos". Vėl smarvė į namus. Geriau jam padovanoti suknelę, jsivaizduok, mielasis, kaip gražiai šalia tavęs atrodysiu - šitoks paaiškinimas turėtų jį nuraminti. Jei nėra pinigų suknelei, tiks ir koks plaukų dažiklis. Ar šiaip kokia maloni smulkmena, pravarti ūkiui: adata su siūlų ritinėliu: štai, dabar nevaitosi, kad vaikštai suplyšusiomis kojinėmis.

Kalėdos tai Kalėdos. Moteris tikrai nusipelnė geros, smagios kalėdinės nuotaikos. Tegu ir namiškiai pasidžiaugia...

Dukra nori suknelės, džinsų, ausinukų ir dar kelių smulkmenų. Jai derėtų nupirkti batelius, bet gerai pasiskaičiavus: jie turėtų jai netikti; bala nematė, panešios mama. Arba kvepalų buteliuką - kai ji išeis į mokyklą, bus galima kiek nusipilti.

Sūnus nori riedlentės. Gerai. Reikia nueiti į parfumerijos parduotuvę ir pripirkti visiems metams plaukų šampūno. Sudėti į pailgą bet didelę dėžę ir padėti po eglute. Kada sūnaus veidas ištįs, reikia labai susijaudinti ir pareikšti, kad įvyko lemtingas nesusipratimas - sporto prekių parduotuvėje pardavėjas kažką sumaišė...

Su šeima atsiskaityta. Visi ką nors gavo, ir tau liko. Kavos į lovą kurį laiką nebus, bet smulkūs nepatogumai praeina.

Dabar reikia susitvarkyti su draugais. Einant į naujametinį ar kalėdinį vakarėlį, patartina nunešti kokią dovanėlę. Tik šiukštu nevalia persistengti. Tam reikalui yra keli metodai, kurių esmė tuoj bus trumpai išdėstyta; nereikia priminti, kad tai tik bendri štrichai, visa niuansuotė, subtilybės - tai jau privatus reikalas.

Knyga dviem. Jonui ir Onutei galima būtų nupirkti po knygą, o knygos brangios. Tad derėtų nupirkti kokią gražią, dailią knygelę ir tvarkingai išplėšyti puslapius. Jonui padovanoti neporinius puslapius, Onutei - porinius. Tegul susideda vakarais. O be to, nesipeš skaitydami. Šis metodas ypač tinka bibliofilams.

Mėsainio metodas. Reikia mėsainiu nešinai suplukus įbėgti į vakarėlį ir giliai pūtuojant sušukti: taip skubėjau, taip skubėjau, kad net parduotuvę uždarė! - gal kiek nelogiška, bet nebrangu. Ar paaiškinti: nieko daugiau nebeliko - viską išpirko. Visi bus taip apstulbę, kad nieko daugiau neklausinės. Tiesa, mėsainis turi būti vienas, du mėsainiai efektą kažkodėl sumažina.

Užmiršau taksi. Ar troleibuse. „Martelio" butelį, kilogramą kiniškos arbatos ar pan. - ką ten užmiršai, galima pasakoti išsijuosus. Daugiau apie nieką nekalbi, kol galiausiai šeimininkai ims guosti, - ir tik tada apsižliumbi kaip reikiant.

Dutūkstantųjų metodas. Nupirkti kilogramą ryžių ar sorų, perpilti į drobinį maišelį ir įteikti: štai mat du tūkstančiai kruopų, čia tokia skaičių magija, į namus atnešanti laimę visiems metams. Skaičiavau tris dienas, tris naktis, galite net neperskaičiuoti: lygiai du tūkstančiai.

Gali būti tikra - niekas neperskaičiuos, nors ir miglotai įtars kokią klastą.

Landsbergio metodas. Nei šioks, nei toks, bet jis veiksmingas. Teoriškai jis politizuotas, bet ir konservatorių mylėtojams, ir nedraugams padaro pakankamą įspūdį. Atneši Landsbergio nuotrauką. Gražią, išdidintą, įstatytą į rėmelį. Iškilmingai padovanoji. Keisčiausia: visi lieka patenkinti. Ir visi pasikabina tą nuotrauką ant sienos. Vieni - iš meilės, kiti - dėl juoko.

Katės metodas. Pagauni gatvėje katę ir atneši - neįsivaizduosi, kiek mokėjau, ką tik iš Persijos. Galima ir kokį šunį, tik jį dera prieš dovanojant nuplauti tekančiu vandeniu.
Fokusas. Čia jau reikia rankų miklumo. Iš populiarios fokusų knygelės išmoksti kokį fokusą su kortomis ar degtukais. Iškilmingai pasakai, kad geriausia dovana - tokia, kokios nesuėda kandys nei rūdys, ir kada visi kukliai nusišiepia, laukdami auksinio niekučio, praneši, kad išmokysi fokuso su degtukais. Tokio daikto išties net kandys neėda... Pabandytų!

Dainų dainelė. Čia vėl iš dvasinių dovanų kertelės. Reikia, atėjus svečiuosna, nutaisyti dvasingą veidą ir pareikšti, kad tu atnešei dvasinę dovaną - dainą. Čia dera išjungti televizorių, grotuvą ir visa kita, kas skleidžia garsus, nes visą vakarą garsus skleisi tu pati. Ir uždainuoti. Ir dainuoti, dainuoti, dainuoti, net jei tavęs nedrąsiai paprašys liautis, vis vien dainuoti. Jei žinai daug dainų, labai gerai, bet jei temoki vieną dainelę - dar geriau. Ją ir dainuok. Svarbiausia - labai garsiai ir nė akimirkos nesustoti, įspūdis ir dėkingumas lydės tave per visą šitą vakarėlį ir dar ilgiau.

Šiame sumaterialėjusiame pasaulyje dvasinių dalykų taip nedaug... Prie dvasingų, nematerialių dovanų priskirtinas ir dar vienas metodas, susijęs su dvasiomis, paslaptimis ir kitais panašiais niekais.

Egzorcistinis. Vėl reikia paskelbti, kad dovana bus dvasinė. Uždegti žvakę, murmėti murmeles, bėgioti iš kampo į kampą, kartais sušunkant: štiš, dvasios ir dvaselės, štiš! Dvasios visuomet pasitraukia, o tave apgaubia egzorcistės ir magės aureolė. Viena tik smulkmena - tas išvytas dvasias netyčia gali parsinešti į namus. Tad kartais materialistiniai metodai taip pat nemenkintini.

Iškepk žąsį. Atėjus į svečius, Onutei reikia įteikti žąsį. Negyvą, atšaldytą. Nupeštą. Ir pasakyti: iškepk, mieloji. Onutė, žinoma, kiek sutriks, bet po kelių sekundžių kažką galvoje paskaičiavus, užsiriš prijuostę ir patenkinta nueis virtuvėn. Kelias valandas galima linksmintis, tik nereikia pražiopsoti lemtingos akimirkos. Kai žąsis iškeps, dera susiruošti namo, gražiai padėkoti Onutei, kad iškepė žąsį, ir ją pasiimti. Vis žąsis į namus...

Ropės metodas. Jis paprastas, bet drauge sudėtingas. Reikia turėti patikimų giminių kaime ir paprašyti, kad jie užaugintų ropę, juk ropių dabar niekas neaugina. O per Kalėdas tą ropę ir įteikti: padovanosiu tokią dovaną, kokios dar niekada nesi gavęs... Na ir išties - pabandykite gauti ropę... Runkelį juk kiekvienas kvailys gali gauti.

Šiais laikais kiekvienas ir juolab kiekviena turi po viršininką. Jam irgi reiktų ką nors padovanoti. Kažką tokio, ką jis ilgai atsimintų. Geriausia - šiek tiek dvasinę, bet ir materialią drauge. Kada bendradarbiai apups viršininką, visaip jį popindami ir linkėdami visokių niekų, tau verta oriai palaukti, kol sveikinimų srautas išseks, rimtai prieiti prie jo, įsispitrinti į akis ir dusliu balsu pareikšti:

Jums aš padovanosiu savo meilę...

Ir pabučiuoti. Jis, o ir aplinkiniai bus maloniai nustebinti, viršininkas išraus ir ims kažką mekenti, maždaug, gal nereikia, o gal ne prie visų, o šiaip, tai, žinoma, jis nieko prieš...

Jam beveblenant, reikia ištraukti netoliese paslėptą mažą nusususį kaktusą ir įteikti: auginau šį kaktusą devynerius metus, aš jį įsimylėjusi iki ausų, nors ir skaudama širdimi, bet prisiverčiu su juo išsiskirti: štai ji, mano meilė...

Efektas garantuotas.

Ką gi, šitokios dovanos nuteikia linksmai ir sustiprina draugystę. Jos kupinos sąmojo ir pagarbos aplinkiniams, ilgam išlieka artimųjų atmintyje, o drauge ir ganėtinai pigios. Ko dar norėti. Tiesa, gali atsitikti, kad kitais metais per Kalėdas irgi gausite kažką panašaus.

Bet kitos Kalėdos dar taip toli...

 

GERK IR BŪSI GRAŽUS

 

Važiuodamas kokiu prospektu pakeli akis viršun: karvė, tokia spindinti, reklamuoja pieną. Graužia žolę patenkinta. Gerkite, gerkite, - sako. Arba jaunuoliai plempia Coca colą. Na ir skanu jiems, atrodo. Laikraščiai, žurnalai irgi pilni geriančių, valgančių, kvepiančių, besimuilinančių, jau išsimuilinusių vyriškų ir moteriškų ypatų. Maždaug tokia logika: jie visi atsigėrė, išsikvėpino, nusiskuto - ir nieko jiems neatsitiko, priešingai, tapo tokie gražūs, malonūs, simpatingi...

Kiek žinau, pagrindinis reklamos principas - identifikacija, kitaip sakant-vartotojui siūloma susitapatinti su reklamos simboliu. Arba - tu nuo to simbolio teoriškai turi velniškai susijaudinti ir jo (jos) panorėti, o kadangi tai šiukštu nepavyks, padorus vartotojas turėtų užsinorėti bent jau to, ką tas geidžiamas objektas reklamuoja.

Vaikams paprasčiau. Jie nori triušio, leopardo, kakavos, saldainių. Visada jie kažko nori. Ir ką tu jiems. Nupieši kiškį, jiems bus gerai, sniego senį - irgi nieko. O dėl suaugėlių kažkas ne taip.

Na taip, kartais, kai produkcija skiriama vyrams, dažnai ją palydi daugiau mažiau plikas moteriškas užpakaliukas ar apnuogintos krūtys. Gražu, kodėl gi ne. Matyt, turėtume susigundyti. Bet koks čia gundymas, jei ta mergaitė popierinė? Ateitų į namus, pašoktų ar ką? Gal ir nusipirktum kokio konjakėlio, ką jau čia. Tai ne - ji mirkčioja nuo popieriaus. Tiesa, gražus tas popierius, spindi.

Dar įdomiau, kai reklamą vyrams palydi vyriškas personažas. Reklamuojami kvepalai vyrams, o paveikslėlyje -nuogas raumeningas vaikinas, kad jį kur galas. Ką tai turėtų reikšti? Aš jo visai nenoriu, vyrai man neįdomūs. Šiaip ar taip, jaučiuosi kažko sutrikęs. O jis atsigręžia į mane iš ekrano, sudrebina muskulatūrą ir viliūgiškai mirkteli.

O gal čia kita prasmė: kvėpinkis „Lagerfeldu" vyrams ir tau užaugs raumenys ir dar toks simpatiškas spuogas ant žando kaip tos reklamos herojui. Niekada negali būti tikras.

Moterims skirta reklama irgi atitinkama - arba vaikinas, porelė pajūry ir panašiai, arba vėlgi moteris, mergina fantastiškame peizaže arba šiaip - romantiškai nusiteikusi, už-vertusi galvą aukštyn, viena koja į priekį, kita sulenkta atgal, arba tiesiog šiaip graži, nepatogiai susilanksčiusi (ar sulankstyta) moteris prekės fone. Arba - užvertusi akis į viršų, nosyte balansuoja kvepalų buteliuką. Maždaug - nusipirk tą kremą, ir tu galėsi šitaip susilankstyti ar tiesiog spoksoti į priekį paklaikusiomis akimis. Ar žongliruoti kvepalais. Ar kažkodėl vaitodama graužti tą „Baunty" - ypač neskanu ir niekaip nesusikramto - juk kokoso kevalo pjuvenos.

Bet visoms reklamoms bendra tai, kad jos iš paskutiniųjų mėgina tau įvaryti nevisavertiškumo kompleksą. Vyrams jos parodo, kad jie vedė ne Klaudiją Schiffer. Moterims - kad jos ištekėjo ne už Arnoldo Schwarzenegerio. Vaikams - kad jų tėvai visai iškvėšę ir neperka to, kas būtina kiekvienam normaliam vaikui, bent jau po kilogramą kramtomosios gumos kasdien. Pasirodo, esi nevykėlis, nes nesusipirksi gi visų lakų, dažų plaukams, kvepalų ir dezodorantų, automobilių ir virtuvės komplektų. Bet stengtis reikia - tad belieka nusipirkti bent reklamuojamo pieno pakelį, nors kuo jis skiriasi nuo kitokios pieno rūšies, niekas taip ir negali įtikinamai paaiškinti. Arba nors mineralinio, kurį vienuoliai geria. Nors žinant, kad vienuoliai vis dėlto šiek tiek asketai, tas faktas, jog jie geria kažkokį mineralinį, dar neliudija, kad jis geras. Gal jiems abatas liepia gerti jį atgailaujant? Gal jis nepaprastai neskanus?

Įdomi ta reklama, niekur nesidėsi. Sužinai visokių įdomybių. Kad „sauskelnės įkvepia žygiams", pavyzdžiui. Ar kad su Allways užsinori šokti, bėgioti ir šokinėti. Ar kad į Allways įklotus labai gerai pilti mėlyną rašalą - jie taip gražiai nusidažo. Tik sėdėk ir pilstyk.

Kai kurie šūkiai nuskamba labai keistai, jei geriau įsiklausysi. Naudok tokį ir tokį šampūną, ir tavo plaukai atrodys sveiki. Gera reklama, nemeluojanti - juk nerašoma, kad plaukai taps sveiki ar bus sveiki. Firma šluotražių neriša... Arba čia jau daugiau vyrams taikoma reklama, siūlanti „Gambrinus" alų: „čekiško alaus skonis...". Bet tai reiškia - tai ne tikras čekiškas alus, tik skonis primena čekišką alų. O kaip gundančiai skamba... Šiaip reklaminis šūkis kaip ir vaizdelis turi trinktelėti per galvą, turinys ne taip svarbu, kaip ir logika. Tokia kavos firma pradėjo reklaminį žaidimą, kurio šūkis: „Žaidimas stiprioms moterims!" Jame galima laimėti automobilį. Kodėl stiprioms -kitas klausimas. Kultūristėms tikriausiai, o gal tas automobilis be hidraulikos ir vairo be gerų raumenų nepasuksi? Visi šūkiai keistoki, ir tai, matyt, neišvengiamas reklamos požymis, nes jei užrašysi kokią akivaizdybę ar logikos šedevrą, niekas dėmesio neatkreips. Reklama turi būti kvoštelėjusi. Ji juk turi tave taip sukvailinti, kad nusipirktum visiškai nereikalingą daiktą. Kažkodėl morkų ar bulvių niekas nereklamuoja.

Net ir kontoros pavadinimas - jos reklamos dalis. Dantų taisykla vadinasi „Dantigala". Tiksliau nepasakysi. Arba kokio renginio pavadinimas: „Merginos baseine su gyvais rykliais". Būtų netgi su negyvais-vis vien neičiau. Kažkaip neestetiška.

Reklama mėgsta rėkti. Apskritai visa, kas šaukia, matyt, ir yra reklama. Višta kudakuodama irgi reklamuojasi. Televizorius, pradėdamas reklamos intarpą, irgi suklinka, pridėjęs keliasdešimt decibelų-jei sau ramiai snūduriuoji prie ekrano, būtinai pašoksi nuo fotelio. Kiek laiko tu valaisi dantis? - priekaištingai suriks tau Balsas. Ar nori kramtomosios gumos? Saldinto vandenėlio? Balsas žino viską, ko tau reikia. Su juo nepasiginčysi.

Arba dar grožybė - paslaptingieji burtažodžiai PH... pro Zet... Niekad nesusimąstei apie tą PH - o dabar nebegali be jo gyventi. Ir, pasirodo, vyrų PH kitoks nei moterų. Čia tokia kieta reklama - pasiremia žmogaus noru būti baisiai jau išmintingam. Z 3 ar C 71-alfa 2 irgi skamba išdidžiai. Galima imti ir pasiūlyti reklamuojamo daikto cheminę formulę - atrodys nepaprastai mandrai.

Šiaip reklama nelabai švarus dalykas, pagrindinė jos idėja - žmogaus programavimas. Gali iš jos tyčiotis, šūkauti, kad nesirengi pirkti nei automobilio, nei tos firmos kailinių - bet kai ateis laikas ar pinigai - imsi ir nusipirksi būtent tos, o ne kitos firmos gaminį, nors negalėtum patikimiau paaiškinti, kodėl taip elgiesi ir kuo šis daiktas skiriasi nuo panašaus. Reklama su visa savo kvailybe įsispaudžia taip giliai, kad gali paveikti ir po dvidešimties metų. O ji į tave žvelgia nuo namų, iš vitrinų, nuo troleibuso šono, ji tave susiranda spaudoje, televizijoje, radijo laidose. Primityvi, šiurkšti, kvaila, agresyvi. Taip įaugusi į buitį, kad jos jau nebepastebi.
To jai ir tereikia.

 

APIE MOTERIS, KURIOS PATINKA

 

Moterys, kurios patinka vyrams, yra apibūdinamos taip: ilgakojės, didžia (ne ilga) krūtės, nosytės gali būti vos vos riestos, jeigu jos blondinės (moterys), ar tiesios ir nedidelės. Kodėl vyrams reikia šitokios nesąmonės, t. y. kad kojos būtų ilgos, o nosys trumpos, sunku pasakyti, nes ilgos kojos logiškai mąstant turi būti taip pat gražu kaip ir ilgos nosys, vyrai patys su ilgomis nosimis, ir taip nuo seno, ir jomis netgi didžiuojasi, o šit moters nosį jiems duok trumpą. Tad vyrai, nors ir giriasi savo racionalumu, šiuo požiūriu kiek nesuprantami.

Blondinė ar brunetė? Štai klausimas. Vyrams labiausiai gerai blondinės, nors niekada negali būti tikras, kad blondinė nenusibos ir jis nepanūs brunetės. Tuo aspektu vyrų pasaulėžiūroje ir folklore esama įvairių mokymų bei teorijų. Bet yra vyrų, kuriems labai gerai brunetės, tačiau brunetės dažnai turi dideles nosis. Tokios brunetės vyrams nepatinka, jiems tada duok kitokią brunetę. Brunetės pasižymi ir tuo, kad turi plaukuotas kojas, kas vėlei turėtų būti gražu, nes ir vyrai didžiuojasi savo plaukuotomis kojomis ir dažnai jomis pasislėpę vonioje gėrisi, juk vyrams būdingas užslėptas narcizo kompleksas. Tačiau moteris verčia skustis kojas specialiais skustuvėliais ar apsivynioti blauzdas lipnia juosta, kad ne taip matytųsi. O plaukuotos tai ir blondinių kojos, tik plaukeliai auksinės spalvos ir ne taip gerai matyti.

O apskritai vyrui geriausia ir blondinė, ir brunetė, tačiau ne kiekvienas vyras gali jas abi išlaikyti. Todėl jis puldinėja nuo brunetės prie blondinės ir priešingai. Tačiau moterys surado keletą būdų, kaip juos nuo to atbaidyti, jos ima ir nusidažo plaukus rudai ar kaštonine spalva, ir vyrai dėl to labai pyksta, nes niekada jiems rusvaplaukės nepatinka, jie jas paniekinamai vadina „ryžomis". O moterys taip daro specialiai, kad įgeltų vyrams - šit, nežinai, ar man geriau būti brunete ar blondine, tai še tau, būsiu takso plauko spalvos. Pastarosiomis vasaromis moterys išmoko dar vieno pokšto - jos susivelia plaukus ir nusidažo pusiau baltai pusiau juodai, ir mano, kad vyrai nesupras, ar jos blondinės, ar brunetės, ir puls prie jų klausinėti, susipažins ir šitaip papuls į spąstus. O jeigu taip nusidažo žmona, tai ji mano, kad šitaip ji vyrui patiks dvigubai ir pakakins jo aistrą išsyk dviem spalvoms. Paprastai tokie vyrai vaikšto su savo žmonomis gatvėse ar pajūryje, išplėtę akis ir nutaisę paklaikusį žvilgsnį. Tai vyrai, kurie visąlaik mąsto, ar jų žmona brunetė, ar blondinė, ir nuo to mąstymo yra praradę amą ir saviidentifikaciją.

Moters išvaizda turi būti labai graži, - taip mano vyrai, prisižiūrėję filmų, bet jie nežino, kad mokėti už tai teks jiems. Tai paprastai sužinoma po vedybų ir vyrai būna labai nepatenkinti ir visaip niurzga. Mokėti vyrai dažniausiai labai nemėgsta, jie sutiktų apsieiti su alumi ir silke, o likusius pinigus skirti dideliam televizoriui ir foteliui, bet moterys turi savo supratimą, kur dėti pinigus, ir tas supratimas yra labai moteriškas. Jos deda pinigus nežinia kur ir dažniausiai neatsimena, kur padėjusios.

Vyrai įsitikinę, kad moterys neprotingos iš principo, todėl joms atleidžia tokį elgesį su pinigais, tegu skaudama širdimi. Vyras norėtų pats turėti pinigų, kad juos sukauptų ir padarytų su jais ką nors labai reikšmingo, tarkime, investuotų į „Telekomo" akcijas ar pan. Moterys atleidžia vyrams jų polinkį kaupti, nes jos žino sukauptus pinigus vis vien išleisiančios nežinia kur, bet daug ir greitai. Tad vyrai, kurie puikuojasi savo intelektu ir pinigais, vis dėlto yra daug žioplesnį už moteris, nes moterys vis vien išleidžia jų sukauptus pinigus, taigi moterys yra gudresnės. Vyrai didžiuojasi savo protu ir mano, kad moterys neprotingos, apie tai jau kalbėjau. Bet vyrai nori, kad jų moterys būtų dar neprotingesnės. Moterys mielai apsimeta kvailutėmis, ir vyrai prie alaus giriasi, kieno žmona kvailesnė. Dėl to net kyla įnirtingi ginčai, į darbą paleidžiami kumščiai, po to vyrai apsikabina ir bučiuojasi, ir tai, tiesą sakant, atrodo labai neišmintingai. Kam tada reikėjo muštis kumščiais ir negražiai keiktis? Bet kaip sakoma, tokia jau mada. Tokie tie vyriški papročiai.

Taigi moteris vyro požiūriu geriau neprotinga ir neišsilavinusi, tačiau šiais laikais tokių beveik nebepasitaiko, ir daug moterų patapo viršininkėmis, deputatėmis, rašytojomis ir bankininkėmis. Į tokias moteris net baisu pažiūrėti, nes jos gali priartėti ir užgožti vyrą. Lovoje jos apskritai išdarinėja balažin ką ir visaip vyrus išnaudoja ir niekina iškreiptais būdais. Lovoje jos pasižymi fantazija ir intlektu iškart. Tai yra ir sugalvoja, ir žino, kaip tą padaryti, o vyras tada pasijaučia apleistas ir vienišas. Vyrai susibūrę pasakoja visokias pasibaisėtinas istorijas apie bankininkes ir filosofijos studentes ir jų draugai klausydamiesi šiurpsta iš solidarumo.

Apskritai tai tie vyrai dabar patys nežino, ko norėti, nes anksčiau protingos moterys būdavo nenaudingos ūkyje. O dabar protingą moterį gali paleisti į kokią viktoriną, kur ji gali laimėti pinigų ir parnešti juos namo. Tiesa, ji už tuos pinigus nusipirks fikusą, persidažys plaukus visai kitokiu, bet būtinai rudu atspalviu ir likusius pinigus pragers su draugėmis. Vyrui dažniausiai nieko nepaliks, nebent tiek, kad jis galėtų nusipirkti silkės, nepakaks net alui, nebent iš baliuko parneš namo pusiau nugertą išsivadėjusio šampano butelį ir prakąstą šokoladinį saldainį.

Vyrams dabar yra pakankamai sunku, nes ne visos moterys yra tokios, kokiomis dedasi, jos žino visokių paslapčių, prisiskaičiusios sekso ir medicinos žurnalų ir to madingo portugalo iš „C" raidės, kurią reikia tarti kaip „K", bet vis tiek pavardė neištariama. Vyrams lieka krepšinis, futbolas ir politika, kur jie žino viską. Tai jau šventa teritorija ir moteriai šiukštu ten lįsti su savo komentarais bei vertingais pasiūlymais. Bet ji apsimeta to nežinanti ir visada prišneka nesąmonių - ir tada vyriška širdis atsigauna nuo visų nuoskaudų ir moralinių nuospaudų.

Moterys vyrams patinka nesavarankiškos, tokios, kurias reikia prižiūrėti ir vedžioti už rankutės, patarti ir mokyti visokių įdomių dalykų, pasakoti apie pasaulio sandarą ir sinchrofazotronus. Jei moteris protinga, o ji tokia yra, ji nuslėps, bent jau iš pradžių, kad ji fizikė teoretikė, ir įdėmiai klausysis mažomis dailiomis ausytėmis. Tiesa, moters ausytės turi būti mažos, nors dažniau jos būna didelės, juk moterys tam ir nešioja plaukus, kad paslėptų dideles ausis. Nors pastaruoju metu ausis jos dažnai apnuogina. Tai seksualu, didelės ausys reiškia, kad yra kur įsitverti.

Žinoma, vyrams reikia didelių krūtų, bet niekas negali pasakyti kodėl, nes didelės krūtys gali žavėti trijų mėnesių kūdikį, o šiaip gerai ir vidutinės. Vyrai turi tokių keistų prietarų ir reikalavimų, kurie yra absoliutūs ir radikalūs, bet visada gyvenime subliūkšta, susidūrę su pranašesne moteriška realybe. Vyras, visada šnekantis ir svajojantis apie blondinę apytiksliai Barbės stiliaus moterį, neturėtų pabėgti nuo mažytės smulkutės rudaplaukės ar metro devyniasdešimties brunetės. Vyrui visos moterys yra gerai, tik jis apie tai nenutuokia ir paskui, „po viso to", tai yra vedęs, sakosi svajojęs visai ne apie Barbę ar apie Klaudiją Schiffer. Jis svajojęs, kad moteris būtų graži iš vidaus, o iš išorės - išsiskirtų rudais, nedažytais, natūraliais ugningai kaštoniniais plaukais ir turėtų didelius klubus. Po teisybei vyrui viską galima įteigti, tik po truputėlį, atsargiai. Ir tik tada, gerai nusitaikius, trinktelėti plaktuku. Vyrui viskas gerai. Tik reikia jį įtikinti.

Jis patiklus, nes iš dalies tai ieškosi sau auklės, tokios, kuri jį popintų taip, kad jis jaustųsi popinamas, bet drauge taip, kad jis to nepastebėtų. O nepastebi jis noriai. Kaip kitaip, jis yra vadas ir lyderis. Ir tuo įtikinti labai nesunku.

Tad į klausimą, kokios moterys patinka vyrams, atsakymas paprastas - visos. O ką jis ten vaizduojasi, tai tegu. Tam vyrams ir vaizduotė. Ji niekur neprapuola. Vaizduotė vyrui reikalinga tam, kad jis apsigintų nuo realybės, kurią tariasi valdąs.

Kad lengviau būtų. Realybė - tai moters sfera. Iliuzijos ir vizijos - vyro. Būtent todėl jie ir stumia istoriją, bet vien dėl moterų ir moterims, nes civilizacija reikalinga tik moterims. Joms taip patogiau, o vyrai ją kuria moterų labui, nors patys manosi - savo pačių šlovei ir garbei.

 

KAIP IŠSIRINKTI IR PRIŽIŪRĖTI VYRĄ?

 

Kokie vyrai patinka moterims?

Klausimas daug sunkesnis. Moterys vyrams patinka visos, o moterims vyrai toli gražu ne visi, jos labai išrankios, ir joms patinka tik vyrai „čipendeilai" ir tie, kurie vežioja Coca Cola Light po įstaigų aukštus. Taip rodoma per televizorių, o dar moterims patinka vyrai iš amerikoniškų filmų - riurkės, nikolsonai ir panašūs. Tiesa, dar krepšininkai yra gerai, dar kai kurie dainininkai, bet kad negertų ir kad nebūtų per dažnai nulinkę. Taigi moterų įvaizdžių bagažas turtingas, tai aukšti blondinai su daug raumenų ir gražiai susišukavę arba tipai, panašūs į vesterno herojus.

Tiesa, kažkodėl tokios moterys būna ištekėjusios už visai kitokių vyrų, plikų (tokių plikų, kad jie pliki net apsirengę), storų ir kalbančių nesąmones.

Vyrai, kalbantys moterims nesąmones, labai tinkami į porą, nes visada galima juos pertraukti ir išdėstyti nuosavą moterišką intuicija ir podraug racionalumu pagrįstą požiūrį. Tai labai tinka vyrui vairuojant, kalbant apie futbolą, alų - čia moteris privalo įsikišti ir parodyti, kad vyras neteisus, ir jeigu tada vyras sutinka su tuo teiginiu - jog neišmano futbolo ir neprotingai, negražiai vairuoja - toks vyras jau gali tikėtis moters palankumo netgi tuo atveju, jeigu jis ne visai „čipendeilas".

Dar viena moterų geidžiama vyro savybė - kad jis daug glostytųsi ir šnekėtų. Čia ne apie futbolą ar politiką, o apie moterį, konkrečią moterį, kad nepainiotų jos vardo su kitais, nevadintų Zuzana, jeigu ji Nijolė, tarkime (moterys čia ne-supratingos ir nieko nesuvokia apie plačią vyro sielą), kalbėtų apie jos ausytes, nosytę („ausis" ir „nosį" - klaida, minus du balai) ir apie visą kita, tačiau apie visa kita labai mandagiai ir aistringai. Vyrui nuo šitokio kalbėjimo gali susisukti galva, bet taip ir būna. Gatvėje ar viešose įstaigose daug vyrų su susisukusiom galvom, jie dažnai dairosi, mėgindami suprasti, kur jie patekę ir kas dabar jiems bus. O patekę tai jie moterų įtakon, supakuoti, kaip sakoma troleibusuose ir Seime.

Moterims apskritai patinka supakuoti vyrai, tačiau jos nevertina kitų moterų atlikto darbo ir jei gauna atliekamą vyrą iš kitos moters, jį būtinai perpakuoja. Tiesą šnekant, moteris įsitikinusi, kad vyrą pakuoti gali tik ji pati ir tik jos būdu supakuotas vyriškis tinkamas vartoti ir išsivesti į viešumą, kur moterys viena kitai aprodo savo vyrus ir jų pakuotes. Vienos pakuotės būna margesnės, kitos pastelinių atspalvių, trečios blankiai rausvos ar dramblio kaulo spalvos. Čia jau priklauso nuo kiekvienos moters individualaus skonio. Pakuoti ji jokiai kitai moteriai nepatiki, nors šiaip tai moterys ir giriasi savo solidarumu, reta girdėti ir matyti, kaip kokia moteriškė sako kitai: „Aš neturiu laiko, tu supakuok mano Jurginą, paskui atiduosi". Dažniausiai moteris, supakavusi vyrą ir gražiai perrišusi raišteliu, jau laiko jį savo nuosavybe ir kitoms duoda pasižiūrėti tik iš tolo, pirštais liesti draudžia. Su tokiu supakuotuoju moters draugėms leidžiama tik kalbėti apie orus arba apie pakuotojos talentą pakuoti bei kitas geras jos savybes. Moterys labai tokių kalbų nemėgsta ir bando paslapčiom išpakuoti tokį vyrą ir perpakuoti savaip, o pirmosios dėl to labai niršta.

Moterys dar labai vertina dresūrą ir ne be reikalo cirkuose tiek daug moterų dresuotojų. Nesvarbu joms, ką mokyti visokių pokštų ir fokusų, ar liūtus, ar beždžiones, ar pudelius, vis vien jos labiausiai vertina patį procesą. Vyrų atveju tai pasireiškia ypač ryškiai ir gaiviai. Jie mokomi įvairių gudrybių, nupirkti, tarkime, to, ko jiems nesinori, kas nevalgoma ir negeriama. Vyro prigimčiai yra svetima pirkti ne svogūnų laiškus, o kokias rožes ar orchidėjas, jį nuo to purto kaip liūtą nuo meliono, vyras mano tokius pirkinius esant nevykusiu švaistymu, tačiau moterys išdresuoja vyrus ne tokiems dalykams. Be orchidėjų, jie perka kvepalus, kurie netinka gerti net pagiriom, ir jie rytais gurkšnodami prieš veidrodį „Chanell" labai raukosi iš neskanumo.

Vyrai dresuojami ką nors parnešti, atnešti, jie tam reikalui visiškai tinkami ir juos įmanoma išmokyti nupirkti maisto produktų, tik, suprantama, reikia duoti raštelį su smulkiais ir griežtais nurodymais ir netikėti naiviais jų pasiaiškinimais, esą jie pamiršę raštelį ar jį pametę ir todėl įsigiję kepeninės dešros ir degtinės butelį, nes daugiau jiems niekas neatėję į galvą. Kad tokių atvejų nebūtų, išmintingos moterys prikaišioja tų raštelių kopijų į visas kišenes ir dar parduotuvėje tikrina vyrus mobiliuoju telefonu ir sako, ką jos manančios apie kepeninę dešrą.

Vyrus galima išmokyti visko - tuo principu ir paremtas vyrų ir moterų bendras sugyvenimas. Vyrai nėra labai gabūs, ir jie mėgsta fotelį, televizorių ir alų, tai yra visa tai, kas augina jų pilvą. Kol juos moteris pakuoja, jie laikosi dietos ir kilnoja svarmenis, kad būtų panašūs į striptizo balerūnus; vedę jie taip nesielgia ir jiems atrodo, kad jau pats laikas užsiauginti didelį pilvą; tais pilvais vyrai tarpusavyje rungtyniauja ir didžiuodamiesi rodo kitas kitam, kieno didesnis.

Išmintinga moteris galėtų nesikišti į pilvo auginimo procesą, žinoma, iki tam tikros ribos - pilvotas vyras daug sunkiau lakstys paskui kitas moteris, belakstant jį muš šaltas prakaitas ir tabaluos širdis, ir jis gana ženkliai atsiliks nuo jaunesnių merginų. Tiesa, kai kurios meilužės būna išmintingos irgi ir pilvą vertina filosofiškai -vis vien atsiras anksčiau ar vėliau - mano jos ir paprastai būna teisios.

Vyras skirtas dviem reikalams - parnešti pinigų ir geros formos ateiti į lovą. Kad jis atneštų pinigų, reikia jį rytais žadinti, rengti. Paprastai jis ir vėl būna kažkur pakišęs kojines ir sakosi šiandien negalėsiąs nueiti darban, nes negali kovoti su likimu. Kojinės yra randamos švarko kišenėje arba, jeigu jos vakarykštės - pagal kvapą virtuvėje už šaldytuvo. Tai naivios vyriškos gudrybės, kurias moterys turi perprasti. Pinigai anksčiau buvo nešami iš darbo ir pakeliui vyrai dalį jų sunaudodavo savo reikalams, - dabar, kai yra mokėjimo kortelės, pakanka, kad vyras ją perrašytų moters vardu, ir daugiau jokių problemų nekyla.

O dėl lovos, tai vyras atsigulęs nori miegoti, bet nuo to yra įvairių priemonių, pradedant skambinimu varpeliais prie ausies, baigiant skalambijimu samčiu į puodo dangtį; yra šlapio vyro metodas, kuris daugeliui damų patinka, nes turi tam tikros pikancijos - vyrą vakare reikia sulaistyti vandeniu, tinka mineralinis, tinka iš čiaupo, tinka ir maišytas su levandų aliejumi, - tada vyras negali užmigti ir apimtas nemigos gali būti vartojamas reikiamais tikslais. Po to, pasinaudojus, jį galima padėti kur į kampą ar paridenti po lova, o jei naudotasi šlapio vyro metodu, dera jį ir palikti toje lovoje, idant kaip reikia prakviptų levandomis - tada ryte galima jaustis kaip meksikietiškame seriale, o ką vyrui pasakys bendradarbiai, ne taip jau svarbu.

Tiesa, dėl ryto - vyras gali kvepėti kad ir pakalnutėmis, tačiau reikia jį versti skustis, kitaip subraižys jums veidą, įsivaizduodamas, kad yra labai simpatingas, nes visi dideli aktoriai nesiskuta po tris dienas; bet tada moteris gali pagrasinti vyrui depiliatoriumi ir jis kaip kiškutis nubėgs į vonią gramžyti šerių.

Gyvenimas su vyrais yra įmanomas. Įmanomas nors ir todėl, kad vyrai prijaukinami, išmokomi įvairių darbų, net priešingų jų prigimčiai, lengvai prižiūrimi ir dalį dienos nebūna namuose, jų išvesti nereikia, kartais, tiesa, reikia parvesti, bet tai tiesiog rūšinė ypatybė, su kuria tenka taikstytis. Jeigu vyras neklauso, galima jį mušti bateliu per galvą arba apsiverkti. Pastaroji priemonė efektyviausia. Tik negalima ja piktnaudžiauti, visur ir visada, kaip žinome, reikalingas saikas. Verčiau jau batu.

 

DVEJOPA IŠMINTIS

 

Vyrai ir moterys skirtingi, niekas dėl to nesiginčija, - reikia tik apsičiupinėti, iš pradžių save, po to - kitos lyties asmenį. Vyrai ir moterys tą daro nuo neatmenamų laikų, ir išvada ta pati: yra tam tikri skirtumai, dažniausiai gana malonūs. Tačiau ne vien išvaizda svarbu. Skiriasi ir požiūriai į pasaulį ir buitį, ir elgesys, ir tai nesunku pastebėti.

Pažvelkime, kaip vyrai ir moterys elgiasi konkrečiu atveju... Tai leis kiek suvokti, kokie mes skirtingi ar gal, nepaisant visko - kokie panašūs... Pradėkime nuo buities, bendro vyrų ir moterų išradimo.

Tarkime, ateina svečias ir, kaip svečiai mėgsta, išpila ant pačios gražiausios staltiesėlės visą kavą. Moters reakcija nu-manoma: nieko baisaus, - sako ji, - galėjai dar raudono vyno pamaišyti, - per kelis mėnesius numegsiu tokią pačią.

Jeigu svečias po tokios frazės nepasikars virtuvėje, vadinasi, jis nieko neišmano apie etiketą.

Vyras į tokį smulkų nemalonumą pažiūrės praktiškai: o, Jonai, - pasakys jis svečiui, - duok tą staltiesėlę, kol neišdžiūvo, išgręšiu į puodelį, ir kava bus kaip nauja.

Bet tai nereiškia, kad vyras labai lengvai žiūri į smulkias technines problemas. Ne, jos yra ypatingo jo dėmesio akiratyje. Tikriausiai čia seni medžioklio genai: nuo žmonos ieties nukrito kaulinis antgalis: duokš, mieloji, pataisysiu; nesusikramto mamuto kepsnys? - duok, sukramtysiu. Negi lauksime, kol iškeps.

Tiesa, šiais laikais viskas sudėtingiau. Jei namuose sugenda, tarkime, mikrobangė krosnelė, moteris paprasčiausiai paskambins meistrui. Kitokiam veiksmui jai pritrūks fantazijos ir narsos. O vyras, savo genais atsiminęs aną ietigalį, įširs, kad dėl tokio nieko kviečiamas kitas vyras, ir imsis taisyti krosnelę pats. Pakals šen bei ten plaktuku, pasikeiks įsikalęs pirštą, ilgai burnos ant netikusio atsuktuvo, įkiš į mikrobangę atliekamą seną transformatorių: mikrobange, kad ir kaip būtų keista, veiks, bet pica joje suanglės per tris sekundes, višta per penkias. Tačiau jei moteris nemoka kepti, ko jai plūsti krosnelę?

Moteris žino savo kompetencijos ribas: ji nemoka pataisyti dujinės viryklės, tai ir netaiso, nemoka atgaivinti nuslopusio televizoriaus, tai ir nerakinėja jo. O vyras negali prisipažinti, kad kažko nesugeba. Pataisyti kokį buitinį prietaisą - jo garbės reikalas. Jei betaisant dujinę viryklę, ji sprogsta, tai tų italų darbo brokas. O ir mūsų dujininkai... kas per sujungimai - atsuki ir dujos teka...

Vyrai mėgina kautis su buitinių prietaisų stichija, gal nelabai sugebėdami, bet mėgina ją įveikti kaktomuša. Tai yra atsuka televizoriaus nugarėlę ir išmintingu veidu spokso į vidų, kartkarčiais pykštelėdami vidun kaltu, ar plaktuku mėgina išsiaiškinti vokiško lygintuvo veikimo principus. Tai tiesiog vyriška, oru, garbinga. Kautis su chaosu, su nepažįstamomis blogio jėgomis - vyro prerogatyva.

Moterys čia irgi turi savo metodus. Jie ne visada veiksmingi, bet kiekviena normali moteris prieš iškviesdama specialistą ar, apsaugok Viešpatie, kreipdamasi į savo vyrą, išmėgina magines poveikio priemones.

Taigi:

Sugedo telefonas. Vienas taisymo būdas: pūsti į ragelį. Antras - daug kartų sukti nulį. Ar devynetą - tarp moterų yra kelios sektos, išpažįstančios skirtingus mokymus šiuo klausimu.

Televizoriaus taisymas. Irgi derėtų pūsti, bet nežinia kur. Labai padeda trankymas delnu; televizorius dažnai taip ir užvedamas.

Lygintuvas nekaista. Vienas metodas - trankyti juo per stalą. Kitas - ištraukti kištuką iš rozetės ir vėl įjungti.

Automobilis neužsiveda. Patikimiausias būdas - meiliai tarti: „Na užsivesk tu, mašinėle..." Jei nepadeda meilumas, su automobiliu dera elgtis kaip su vyru: įspirti jam. Dažniausiai po tokių ritualų mašina užsiveda, net jei akumuliatorius beviltiškai nusėdęs. Tiesa, vyrams taip neišeina. Jie ima terliotis su žvakėmis, o kartais žiūri, ar bake yra benzino. Bet tai jau keisti, nesuprantami vyriški prietarai. Su mašina verčiau geruoju: geras žodis kartais atstoja benzino baką.

Arba dar kelios gal jau ne buitinės, o egzistencinės situacijos. Pralaimi „Žalgiris". Vyras susinervinęs, piktas pareiškia: „Taip niekingai jie dar nežaidė. Duotų man tokius pinigus, aš taip pamėtyčiau, kad oho!" Ir nueina į parduotuvę atsinešti alaus, - skausmą mat apmaldyti reikia. „Žalgiris" laimi, vyras oriai pareiškia, kad Kazlauskas pagaliau tvarkė žaidimą taip, kaip jie su Jonu jau seniai buvo nutarę, ir kad pats laikas nusipirkti alaus, nes pergalę dera atšvęsti.

Moteris abiem atvejais konstatuoja: jei jau eini į parduotuvę, štai sąrašas, per rungtynes turėjau laiko surašyt, ko namuose trūksta. Arba: išmok tu megzti, jokio alaus nereikės.

Apskritai moterys apie sportą ne ką tenusimano: kai vyras domisi sportu, sėdi sau kaip Elas Bandis fotelyje su alaus skardine rankose ir oriai būna vyru, t. y. žiūri futbolą, dažna moteris gali jam imti ir pasiūlyti verčiau pabėgioti aplink namą ar šiaip - pabūti vyru pagal moterišką to reikalo supratimą.

Jei šeimoje ruošiami pietūs, blynus kepti geriau patikėti vyrui - tų blynų išeis labai daug, nes vyriškoje tešloje visąlaik būna kažko per daug, ar miltų, ar skysčio, ir normali pusiausvyra nusistovi, tešlą iš didžiausio namuose dubens perkėlus į vonią. Nors šiaip mintis, kad vyrai geriausi kulinarai, visai pagrįsta. Moteris, ėmusi kepti ar virti, viską darys, kaip liepia receptas - matuos gramo tikslumu, maišys tešlą, kaip parašyta, „iki baltumo". Vyras nutars, kad geltona tešla tiesiog gražiau nei balta. Jei recepte parašyta trys kiaušiniai, vyras gali įdėti du ar aštuonis ar kiaušinius pakeisti puslitriu mielių. Ir žiūrėk - kas nors išeis. Ne veltui didžiuosius kulinarinius atradimus padarė būtent vyrai...

Ir moteris paruoš būtent tą patiekalą, kuris turi išeiti pagal receptą. Ką pagamins vyras - niekas negali išpranašauti. Bet kokiu atveju rezultatas bus įdomus.

Vyrui batai kelia vieną asociaciją: batai yra batai. Moteriai bateliai reiškia: paltas, kaklaskarė, rankinukas, palaidinė, sijonas, suknelė ir dar keliolika smulkmenų. Jei moteris dovanų gaus kokią segę, prie tos segės jai reikės naujos palaidinės, prie palaidinės naujo sijono ir kaklaskarės, galų gale visa tai baigsis kailiniais. Ir taip iki naujos segės ar, tarkime, piniginės. Apskritai moterims dovanoti kad ir mažiausią aprangos aksesuarą labai pavojinga, mat moterų vaizduotė ypač išlavėjusi.

Kai kurie dalykai apskritai leistini tik moterims, o vyrai juose diskriminuojami. Moteris bimbinėja po namus ir dainuoja - tai reiškia, kad ji laiminga (ar nelaiminga). Vyras šlitinėja po kambarį ir taip pat dainuoja - vadinasi, jis girtas (ir, matyt, laimingas). Ir apskritai privataus vyrų dainavimo niekas netoleruoja, nebent tas vyras būtų operos solistas. Jei vyras dainuoja ne operoje - jis girtas. O kodėl taip manoma? Leistų jį į operą, jis ir ten padainuotų... Šie visuomeniniai stereotipai baisūs. Vyrai tikrai dažnai nori padainuoti, ypač - lygindami skalbinius, mazgodami vystyklus, skusdami bulves. Bet ne - užginta...

Dar vienas keistas įvaizdis - silpnoji lytis. Kokia ji silpnoji, jei iš vyrų paeiliui atėmė kelnes, tabaką, balsavimo teisę, pusę politikos, sunkiąją atletiką, boksą ir maratoną? Atimtų ir barzdas, bet moterys tingi skustis, antraip tikrai ką sugalvotų. O ką jos atidavė vyrams? Na, vaikų priežiūrą, valgių gaminimą... Škotai po ilgų kančių ir sukilimų sugebėjo atsikovoti sijonus, bet tai škotai, kalniečiai... O dabar dar siautėja feministės, mat per mažai atėmė. Šis bei tas vyrams dar liko, be barzdų. Bet ar ilgam? Regis, kad netrukus ateis laikas (yra požymių, kad jis jau ateina), kai atsiras maskulinistų judėjimas: vyrai ims kovoti dėl teisės nešioti sijonus, dalyvauti rinkimuose, būti prezidentais, gerti alų, žiūrėti televizorių, keiktis ir rūkyti, o moterys policininkės muš juos lazdomis, moterys advokatės gins moterų teisėjų akivaizdoje, moterys prokurorės sodins juos į kalėjimus. Sprendžiant iš dabartinių studentų (atsiprašau, studenčių) kontingento, tas laikas jau ne už kalnų. Mokyklose mergaites moko moterys mokytojos (visi 5 žodžiai iš „m"), universitetuose asistentės, docentės ir profesorės dėsto studentėms... - ko jos gali išmokyti, nesunku įsivaizduoti. Po dešimtmečio moterų žurnalai iš „Lietuvos ryto" perims „visų tavo minčių" funkciją, feministinis laikraštis taps didžiausiu nacionaliniu dienraščiu, į televiziją dirbti bus priimamos vien moterys, TV transliuos vien dokumentiką apie vyrų nusikaltimus žmonijai (t. y. moterijai), laidas apie rankdarbius ir vyrų dresūrą. Tataigis.

 

VYRIŠKI PRIETARAI

 

Kai tokia miela ponia pasiūlė papasakoti ką apie vyriškus prietarus, ir išsigandau, susidomėjau išsyk: vienas dalykas, joks vyras neprisipažins turįs prietarų, antras - imsiu mat ir pasakysiu... Ne, neturi vyrai prietarų, nebent špygą laiko per krepšinio varžybas.

Ar dar - yra toks prietaras, kurį ir taip visos moterys, su vyrais gyvenančios, žino ir keikia. Jis vadinasi: na šįsyk tai jau tikrai pataikysiu į unitazą, nenukėlęs dangčio. Žinia, ne visada pasiseka, bet stengtis reikia...

Yra dar vienas vyriškas prietaras: aš gražus, bet protingas. Visi vyrai apie save taip mano. Yra tarp vyrų originali sekta, kuri mąsto kiek kitaip: aš protingas, bet gražus. Ir visi vyrai slapčiomis tiki, kad daro moterims pritrenkiantį įspūdį. Čia jau kas be ko. Kai aš praeinu pro šalį, jos turėtų leipėti. Jei ne - kaltas tas nepaprastas moteriškas kvailumas.

Juk tokios jos žioplos - kartais manęs nepastebi... O aš su „šviežiom" kojinėm, vakar skutausi ir pažastis muilinausi su Safegarde. Ko dar reikia? Tai ne...

Na o jei išties, tai yra prietarų. Labai vyriškų. Gudrių tokių. Išduosiu kelis...

Jei važiuoji troleibusu ir dvi senutės nesusitarusios užleidžia tau vietą - laikas skustis.

Jei moteris tau perbėga kelią iš kairės į dešinę - bus lietaus.

Jei moteris perbėga kelią iš dešinės į kairę - nei čia bus, nei ką.

Jei moteris rypuodama bėga nuo tavęs tolyn ir labai greitai, poryt pasikeisk kojines.

Jei juoda katė perbėga tau kelią, pats imk ir jai perbėk.

Jei prospekte pamatai ežį, iš kažkur miestan atkėblinusį, imk ir nustebk. Taip pat nustebk ir pamatęs zebrą ar antilopę. Kitais atvejais stebėtis neverta.

Jei matai arklį, tai yra iš tiesų arklys.

Jei ryte tau skauda galvą, tai žinok, kad paskutinį alaus butelį tavo moteris jau išgėrė.

Jei prieš eidamas miegoti, pamatai, kad tavo kojinės stovi, o ne guli ant šono, kaip joms įprasta, pasikviesk žmoną ir išdidžiai pasakyk: mano kojinės, ir tos stovi. Tuo nusipelnysi ypatingą jos pagarbą.

Jeigu moteris nuolat prausiasi, maudosi ir turškiasi, tai dėl to, kad ji labai nešvari ir murzina.

Jeigu tu nesiprausi, tai dėl to, kad tu ir taip švarus ir simpatingas. Dar ir dantų nesivalyk, murzini dantys tau tinka.

Jeigu esi moterų kompanijoje, dažnai sukinėkis profiliu, taip tu atrodai labai gražus, panašus į kaubojų. Dar gali įsikąsti cigaretę ir pasakyti ką nors protingo. Tinka ir cigaras. O dėl ko nors protingo - paskaityk vakarykštį laikraštį, ten rasi.

Jei gatvėje pamatysi gražią moterį ir nutarsi su ja susipažinti, tai bėk paskui ją, kvailai krizendamas: moterims tokie dalykai patinka, ji tikrai negalės atsispirti.

Jei žiūri per televizorių krepšinį, o tavo moteris nuolat patarinėja Kazlauskui, ką leisti į aikštelę, žinok, kad pats esi ne geresnis. Tik neduok jai alaus, pačiam neliks.

Jei moteris tau ima kalbėti apie meilę, seksą ir kitokius dalykus, kažko iš tavęs nori, svaidosi užuominomis ir duoda laisvę rankoms - tai ženklas, kad ji pavargusi, jau reikia eiti miegoti, tad mandagiai pasakyk jai labanaktis.

Jei moteris ima dainuoti dainą, žinok, kad tai ne prieš gera. Jei ji dainuos valandą, tu išeisi iš proto, jei dvi, ji pati išeis, jei tris - angelai ims kristi iš dangaus aukštyn kojom. Štai kokia ta moteris!

Jei moteris žiūri meksikietišką serialą, stebėk ją atidžiai: jeigu ji verks, viskas gerai, bet jeigu ji sugniauš kumščius ir grieš dantimis - vadinasi, ji tave netrukus nunuodys. Tie serialai prie gero neveda - dėl visa ko užrakink vaistinėlę. Tik nemanyk, kad tai padės.

Jeigu nori susipažinti su kokia mergina, įlipk į troleibusą - merginos mėgsta jais važinėti šen bei ten. Tada lyg netyčia praskleisk merginos plaukus ir pažiūrėk, ar jos ausys kaip visų žmonių, ar smailos ir stačios kaip katės, tada dar liepk išsižioti ir gerai apžiūrėk jos dantis, ar jie kartais nėra smaili kaip katės arba šikšnosparnio. Jei ausys nestačios ir dantys kaip visų žmonių, žinok, kad viskas gerai ir gali tai merginai pirštis. Bet jeigu ausys stačios, o dantys smailūs ir aštrūs it skustuvai - žinok, kad ta mergina vampyre ir jai nieku gyvu nesipiršk. Jau ne vienas taip nudegė.

Jeigu kada eisi dykuma, visas ištroškęs ir nepatenkintas, būtinai pastebėsi dulkių stulpą horizonte: nepaprastu greičiu link tavęs artės sūkurys. Žinoma, tai bus moteris, labai greitai bėganti, tad pasitaisyk kaklaraištį ar dar ką nors. Ji pribėgs, pasižiūrės į tave ir nusikeikusi nubėgs toliau.

O kur? Ir suprask kad gudrus tas moteris...

Žinoma, tai vyriški prietarai, moterims gal jie nepaliks didesnio įspūdžio... Bet mes jau tokie. Vyrai nėra labai gudrūs, tą moterys žino. Bet mes taip stengiamės... Yra vyrų, kurie net kojines skalbiasi, tiesa, tą nuo draugų slepia. Kai kurie skutasi - tada, kai šeštadienį pasitaiko pilnatis. Kai kurie maudosi - kai į žemę nukrenta kometa. Kai kurie netgi moka patys užsirišti kaklaraištį. Kai kurie netgi pasiperša, tokie išsigandę, ir kad jūs matytumėte, ką jie daro pasipiršę - eina pas draugus, sriūbauja jiems į kelnes, prašo pagalbos, o tie draugai, paprastai jau vedę, bičiuliškai padeda, tardami maždaug: pasipiršai, brol, tai pats kaltas... būsi mūsiškis... gal bent jau ne vampyre?

Šiaip vyrai labai solidarūs, bet vienoje vietoje jų solidarumas slopsta. Kiekvienas vedęs vyras nelaimingas, jis įtaria, kad kažką nesugrąžinamai prarado (tai yra visas kitas pasaulio moteris, o tai skaudu). Ir kai koks draugelis viengungis virpančiomis kinkomis išsiruošia pirštis, senas vedybų vilkas, garbus šeimos tėvas, patyliukais trina rankas. Ir tas įkliuvo - taip jam ir reikia, nebūsiu vienišas. Ir jis kvailys - džiaugsmingai konstatuojama.

Ir išties. Kiekvienas vyras nujaučia, kad jis pritrenkiančiai gražus ir išmintingas. Tai, kad jis negali vesti visų pasaulio moterų, jam tikras įžeidimas; kiekvienas vyras šiek tiek musulmonas. Na bent jau keturias...

O dabar dar keli specialūs piršlybų ir vestuviniai prietarai:

Jei piršiesi per pilnatį, žmona labai valgys arbūzus, ir tu išleisi tiems arbūzams begale pinigų.

Jei piršiesi per jaunatį, žmona valgys daug sūrio, ir tu vis tiek nuskursi.

Jei piršiesi saulei šviečiant, žmona tave muš.

Jei peršiesi lietui lyjant - tiesiog daužyte daužys.

Jei per vestuves nuotaka daug juokiasi - žinok, kad iš tavęs.

Jei peršantis tau sutrauks koją, žinok, kad netrukus dar ir dantys išbyrės.

Jei per vestuves nuotaka daug verkia, ir tu pradėk raudoti - taip draugams ir artimiesiems padarysi neišblėstantį įspūdį.

Jei vestuvių metu virš tavo galvos baisiai karkdami ims suktis maitvanagiai, tai reiškia, kad jie žino, ką daro.

Jei vestuvių metu virš savo galvos nepamatysi nė maitvanagio, žinok, kad net maitvanagių kompanijoje praradai gerą vardą ir net jie iš tavęs nieko nebesitiki.

Jei vestuvių metu dažnai griuvinėsi, užtems Saulė, užsidegs bažnyčia, visose apylinkėse skalys ir gūdžiai kauks šunys, žinok, kad tai dar tik pati pradžia, dar tik žiedeliai. Viskas tau dar prieš akis.

Jei vestuvių metu aplinkui šlaistysis didelis raganosis, žinok, kad tai tik atsitiktinis sutapimas ir šis raganosis nieko ypatinga nereiškia.

Tokie tad mieli, negudrūs vyriški prietarai, vyrų gentyje perduodami iš kartos į kartą. Viena iš jų aiškėja: bijo vyrai tų moterų, nieko gero iš jų nesitiki, per amžių amžius gerokai įbauginti ir nematantys jokios išeities vyrai tegali anksčiau ar vėliau pasiduoti... O ir visi jų prietarai susiję su moterimis, net neįdomu.

O jei rimtai, tai neatrodo, kad būtų kokių nors specialių vyriškų prietarų. Gal sportininkai jų turi, gal medžiotojai, pilotai, bet tai būtų jau profesiniai prietarai, o ne specialūs vyriški. Prietaras remiasi tikėjimu, kad vienas ar kitas veiksmas ar reiškinys turi šiaip logiškai nepaaiškinamas pasekmes ar kad tam tikri veiksmai turi užslėptą prasmę. Nemanau, jog vaikausi psichologijoje, bet vyrai pernelyg racionalūs, kad rimtai patikėtų juodos katės nešama neganda: o kodėl gi taip turėtų būti? Prietaras remiasi išankstiniu tikėjimu, beje, neįrodytu - vyrui tokie dalykai nelabai limpa.

Jeigu ir turi vyrai kokių prietarų, tai jie dažniausiai bus iš moterų perimti. Iš bobutės, tarkime... O prietaras, kuriuo netiki, tau negalioja. Tpfu, tpfu, tpfu.

 

VYRAI, PAVIENIAI IR GRUPINIAI

 

Na taip, įsižiūrėjus į vyrų giminės elgesį nesunku pastebėti, kad jų būna kelios rūšys, besiskiriančios bendravimo įpročiais. Ir mokykloje, ir aukštojoje, ir darbo kolektyve yra vyrai, kure slampinėja vieniši, ir yra vyrai, kurie visada vaikšto draugėje: ir į alaus barus, ir į krepšinį, ir pas panas. Yra toks skirtumas, tokie charakteriai, prigimtis ar auklėjimas, ar astrologija - bala žino, kas gali paaiškinti, kodėl jis atsiradęs. Bet jis yra. Šiuo požiūriu vyrai dvejopi. Kuo pasižymi šios dvi rūšys ir kuri iš jų, sakykime, įdomesnė moterims? Ir kokios rūšies vyrai, tarkime, perspektyvesni?

Kodėl vienišiai atsiranda? Matyt, jiems kompanijoje nuobodu, kas nereiškia, kad jie praaugę tos kompanijos lygį. Būna ir pranokę, tačiau ir tarp tokių pranokusių formuojasi būreliai, šmižinėjantys šen bei ten. Gal tie vienišiai yra perspektyvūs? Sakykime, gal tokį vienišių lengviau susičiupti, priglobti, ir jis sėdės sau namuose, ir jokių draugų jam nereikės? Jokių alubarių ir ekskursijų į žvejybą ar striptizą, jokių bičiulių gaujų užkritimo į namus vidurnaktį?

Na taip - jei susirasite vienišių, viso to nebus. Bet tokie būna velnių priėdę. Tik savitų velnių. } tą striptizo barą jis gali šmaukštelėti ir vienas, nebūtinai su jumis. O tai, tarp kitko, prasčiau nei jam ten nusibeldus didelėje kompanijoje, kuri tokia didelė, kad visos moterys jos (didumo) bijo.

Vienišių galima supakuoti ir prisijaukinti, bet su tokiais kaip su katėm. Niekada nežinosi, kas jo galvoje išties slypi; jis gali būti geras vyras ir kadangi neturi daugiau draugystės objektų, visą dėmesį gali sukoncentruoti į moterį. Tai gali būti puiki sąjunga, jei moteris, žinoma, perkąs šitą tipą. Ji turi jam labai dažnai maltis prieš akis, dažnai kalbinti -bet neperlenkti lazdos. Nes šitoks vyras tapo vienišiumi dėl savo charakterio. Jam gal dūzgeles galvoje pačiam pa-dūgzti malonu. Gal vienam slampinėti gera, murmant po nosimi. O jeigu jūs nutarsite, kad jam geriausia kompanija galite būti jūs pati, būsite teisi; bet ir geriausia kompanija nusibosta. Su tokia ypata geriausia kaip su šuneliu, išvestu pavedžioti - tai atleidi pavadėlį, tai vėl trukteli atgal. Kad žinotų vietą ir atstumą, kuris jam leidžiamas. Jeigu jį pamėginsite užkalbėti ir užliūliuoti ir susidraugauti su tokiu, gali ilgus mėnesius ar metus atrodyti, kad pavyko jį prisijaukinti, bet jeigu dėmesio bus per daug, jis, nutaikęs tinkamą momentą, gali pasprukti. Kita vertus, jeigu dėmesio bus per mažai - jis irgi paspruks nuliūdęs ir įsižeidęs. Jis išties kaip katinas - pasakyti, ką iš tikrųjų mano, nemoka. Ne taip kaip vyras, užaugęs draugijoje. Tas tai šneka, kalba, dalijasi mintimis, jam smagūs ir pobūviai, ir galbūt opera, ir jis visur, kur yra žmonių, jaučiasi gerai. Tuo metu vienišių nutempti į teatrą kartais gali būti varginantis darbas. Kita vertus, kopūstus pjaustyti jis praverčia. Galima su juo rinkti grybus, skaityti knygas, žiūrėti į mėnulį. Tokiems darbams jis tinkamas. Kaip ir nesunkiai namų ruošai - tarkime, siurbti kilimus jis nepakeičiamas, nes siurbdamas gali mąstyti ir medituoti. Nuobodūs darbai jam patinka, jis juos dirba atsidėjęs, tik reikia stebėti, kad neužkliūtų už dulkių siurblio ir skaudžiai neužsigautų, užsisvajojęs nepaklystų miške ar neįsipjautų piršto. O šiaip tokio vienišiaus priežiūra reikalauja kantrybės, atidumo, sugebėjimo kalbėti ne per daug, neįkyrėti, bet ir neatitolti. Išlaikyti pusiausvyrą, kuri šiuo atveju labai trapi. Ir niekada neturėti iliuzijų, kad jį prisijaukinti pavyko. Vienišiai mėgsta krėsti kiaulystes, nes mano, kad tai labai oru: eiti eiti ir išeiti. Todėl jiems reikalingas dėmesys, bet ne įkyrumas. Kodėl jie tokie? Bala žino. Reikia ir tokių.

Gal - atrodytų - tie, kurie pamėgę draugiją, kompaniją, draugus - yra komunikabilesni, atviresni, gal šmaikštesni?

Žinoma, tačiau ir vėl klausimas, kodėl jie tokie. Kodėl jie eina būriu, kodėl visada, vedę ar nevedę, lieka ištikimi savo draugams ir dažniausiai savo elgesiu neparodo, kad jiems bent sykį yra toptelėję, jog yra vedę?

Vyrai, kurių asmenybės formuojasi grupėse, nėra daug savarankiškesni ar gudresni už vienišius, nes tas, kuris dedasi į draugiją, kompaniją, visų pirma turi identifikacijos problemų. Jis nelabai savęs suvokia, nei kaip vyro, nei kaip asmens, - kol nebendrauja su į save panašiais. Jam tikrai gera savoje kompanijoje, tačiau jis taip su ja sutampa, kad nebegali nuo jos atitrūkti, vedęs jis ar ne. Jis tempsis tas kompanijas namo, lieps jums virti alaus sriubas ir cepelinus, jumis didžiuosis, rodys draugams (nors nėra neįtikėtina, kad, jiems atėjus, trumpam jus uždarys į sandėliuką), ir jų nuomonė jam bus jo paties nuomonė. Savo minčių jis neturi, jis - savo draugijos pokštų, įžvalgų, samprotavimų, etikos suma. Atspindys, kitų vyrų ar greičiau vyrų grupės detalė, puikiai deranti prie vyriško kolektyvo, tačiau niekas negarantuoja, kad jo komunikabilumas, iškalba, sąmojis nėra ribotas. Niekas neužtikrins, kad moters po pirmo pasimatymo jis nevertins savo draugų akimis. Jei jų verdiktas bus palankus (o toks būna retai, nes vedybos išplėšia iš kompanijos vieną narį bent jau pirmiems keliems mėnesiams), jis savo draugę ar žmoną pripažins. Tačiau jis komentuos žmonos elgesį kompanijoje, iškilus konfliktams šeimoje, savo vyrų taryboje spręs, kaip jam elgtis, galiausiai ir tolesnio gyvenimo ar skyrybų klausimas - jeigu prie tokio bus prieita - taps ne jo paties apsisprendimo rezultatu. Jis nuspręs draugų rate, o tai, iš teisybės, bus ne jo, o draugų sprendimas. O vyrų kompanijų sprendimai moterims retai būna palankūs.

Vienišius nėra maskulinistas, o vyrų kompanijos dalyvis neišvengiamai toks yra, nes jį formuoja vyriški stereotipai, įsitikinimai, nuolat palaikomi draugų pokalbiuose, klubuose, žvejyboje ar darbe. O vyrų kompanijos ciniškos ir be sentimentų. Vyras pavieniui gali būti ir švelnus, ir geras, tačiau įdėk jį į bendrų ratą, ir jis keiksis, gers, vems ir negražiai kalbės apie moteris. Tai iš principo vyriška, o vyrai susirinkę iš principo nieko kito daryti ir nemoka. Na žinoma, sportas ir politika, darbo reikalai. Bet tai tik iš pradžių kol įsibėgėja, po to viskas baigiasi vienodai.

Tad kuris tipas geriau? Ko gero, viskas blogiau. Viskas prastai.

Arba vienu atveju prižiūri minkštą ir namisėdą bet kartais paklaikstantį katiną, arba kitu atveju turi vyrą, kuris yra tik veidrodinis savo kompanijos atspindys ir pakrautas visais prietarais bei steeotipais - moterų atžvilgiu. Koks čia gali būti pasirinkimas?

Formuoti nuosavą porą, poros gyvenimą su savo taisyklėmis, ir taip, kad vyro ir moters sąjunga taptų patogi jiems abiem.

Bet anokia čia naujiena. Kiekviena moteris ir taip jau tūkstančius metų visą gyvenimą tą ir tedaro - užsiima vyro auklėjimu. Bet čia svarbiausia lenkti ir neperlenkti lazdos. Nes nesveika. Lazdai, turiu omenyje.

 

VYRAI IŠEINA

 

Virtualusis pasaulis reikalauja aukų, mes laimime ypatingus įspūdžius ar akimirksnio ryšį su bet kokiu tašku ar kampu planetoje, bet pralošiame žolę, arklius ir įsitikinimą, kad, be televizoriaus ar kompo, dar kažkas egzistuoja. Virtualusis pasaulis nutrina ribas „tarp miesto ir kaimo", kurias trynė bolševikai, tik jei, žinia, tame kaime kas prilaiko kompiuterį ir yra prijungtas prie pasaulinės interneto lašinės. Bet virtualusis pasaulis nutrina ribas tarp daugelio kitų dalykų, sakykime, seksas kompiuteriu - ar tikras, ar virtualus? Ar seksas telefonu? Jokie didieji žmonijos protai dar neatsakė į šį klausimą, o Albertas Einšteinas pasimirė ir nėra ko paklausti.

Virtualūs darosi ir vyrai. Ir apskritai nežinia, kas yra tobulas vyras. Tas iš lengvos Coca cola reklamos? Ar tie raumeningi balerūnai su mini trumpikėm? Bet kokiu atveju tai virtualūs vyrai, nes kitaip į juos nesirinktų spoksoti tūkstančiai moterų. Pažūrėti live, tiesiogiai virtualaus vyro. Ant scenos. Ar vyras, kuris ant scenos, yra tikras? Bet tokių tikrų „čipendeilų", pasaulyje yra kokie dvidešimt trys, ir jie tiražuojami, dalijami tarp kontinentų, skraido iš vienos vietos į kitą, jog įtikintų, kad tokių ir panašių vyrų esama. Bet tai vis vien virtualūs vyrai, kaip virtualios yra ir Pasaulio mis konkurso gražuolės; na kas iš to, kad gali pačiupinėti televizorių; esu bandęs, jis stiklinis ir spragsi liečiamas.

Bet ne vien apie virtualumą kalba. Noriu pasakyti, kad moterys, kovodamos už lygias teises, mažumą užsižiopsojo. Mat joms bekovojant kažkur dingo vyrai. Esu girdėjęs moterų aimanas, kad sunku susirasti vyrą; o tų vyrų daug, tik visi jau naudojami. Ir net ne viena, o kelios susidėjusios moterys laiko vieną vyriškį, net nelabai „čipendeilišką". Tokie jau dabar laikai.

Virtualybė ir lygios teisės susipynė į vieną priežastinį raizginį ir... viskas baigėsi tuo, kad niekas nebeaišku. Nei kas mokės už sąskaitą, nei kas sakys „man šįvakar skauda galvą".

Žinoma, moterims nuo mamutų laikų aišku, įsikirtę pasąmonėje - raumeningas vyras išsyk skatina susijaudinimą, nes žada apgynimą nuo kitų raumeningų vyrų ir sėkmę medžioklėje, taigi šeimos aprūpinimą, saugumą ir sotumą. Taip bent aiškina antropologai. Tiesa, kodėl tada „čipendeiluose" gražiausia vieta užpakaliukas? Ir kodėl ne sausas, išdžūvęs, gyslotas - taip turi atrodyti geras mamutų medžioklis, kuriam per tundrą reikia mylių mylias diena iš dienos varyti paskui mamutus, bizonus kaip kokiam paskutiniam mulkiui maratonininkui, dvėsuojant ir lekuojant, o po to dar tempti tą mamutą namo, į urvą.

Bet šiandien grobis liko tik vienas - pinigai. Jau kokia kilpomis pagauta varna nepasigirsi. Anei šaltienos dubeniu moteriškės neprisiviliosi. O juk šaltiena turėtų suteikti tokį saugumo jausmą kaip vyras advokatas. Ir išties pastebėta, kad moterys myli advokatus, tik dar nemačiau „čipendeilo" išvaizdos advokato, jie arba liesi (pradedantys), arba stori (įsibėgėję).

Kada pagrindinis medžioklės tikslas pinigai, raumenys nebereikalingi, jei tu ne imtininkas profesionalas. O kalbant apie pinigus, daug geresnį įspūdį daro pistoletas, visai ne raumenys.

Bet baikim apie raumenis ir užpakalius. Dabar tie vyrai, kurie atitinka dalies moterų skonį ir poreikius - jautrūs išsilavinę, skoningi, įmantrūs kulinarai, keičiasi kojines ir kvepia rinktiniais losjonais - tai gėjai. Jie visai kaip kunigai -iškrenta iš vyriškos dalies apyvartos ir dėl to moterims labai patinka. Nors pasiusk, bet abi vyrų rūšys, gėjai ir kunigai, vieningai moterų pripažįstamos kaip patys erotiškiausi objektai ir vyriškiausi vyrai.

Moterys sakosi norinčios švelnumo, atidos ir kartu neapsakomos laisvės, kurią vyras joms turi suteikti ir puoselėti. Šitaip galima, bet toks virtualus vyras neturės laiko nueiti į darbą ir moteris numirs badu, kas kad išklausyta ir laisvai išsireiškusi.

Todėl moterys sutinka, kad vyrai vaikščiotų į darbą, tik kelia vieną sąlygą - kad ten prie jų, tų moterų, nepriekabiautų. O darbe kaip darbe - nuo senų laikų vyrai priekabiavimą laiko savo identiteto žyme; jei vyras nepriekabiauja prie moters, prie ko tada jam priekabiauti? Prie viršininko? Taip ir atsiranda stresai, plikės ir bedarbiai.

Priekabiavimas vyrui reikalingas, nes kitaip jis nesijaučia vyras esąs. Milijoną metų priekabiaudavo - kaip tik darbe, ir štai kokia civilizacija atsirado, su erdvėlaiviais ir sauskelnėmis, - jei vyrai nebūtų priekabiavę, viso šito, patikėkite, nebūtų nutikę.

Na, dabar nebegalima. Vyras darbe turi žiūrėti į kompiuterį, žmonos nuotrauką ar į specialiai prieš nosį pasikabintą riestainio skylę. Vyras nieko nebegali. Ūkininkas nebegali priekabiauti prie karvės, kad ta ne taip kojas stato ar kvailai laigo; kiaulėms turi leisti muziką ir gardan dėti įnikęs pūkuotukus ir bendrojo lavinimo knygeles. Šuns nebegalima laikyti būdoje, o arklio po atviru dangum. Vyro pasaulyje viskas susimaišė. Ar tas vyras ūkininkas, ar studentas - vis vien niekas neaišku. Kas moka už kavą? Kuris kvietė? Vyras? Abu atskirai? Jeigu vyras sumokės už kavą, jis jau šlykštus priekabiautojas? Jeigu jis leidžiasi, kad už jį mokėtų - jis bjaurus alfonsas?

Visus amžius moterys norėjo, kad vyrai būtų stiprūs, švelnūs ir turtingi. Todėl vyrai ir pjovėsi tarpusavyje karuose, peilių muštynėse ar riterių turnyruose. Juk visiems tai neįmanoma. Iš visų šitų moteriškų reikalavimų išriedėjo poetiška ir kovinga vyro natūra, kuri sukėlė du pasaulinius karus - per tą poezijos perteklių, sumaišytą su brutalumu ir noru padaryti įspūdį moteriai. Geriausia kurtuazija, kurią vyras gali pademonstruoti moteriai - tai kariauti. Išeiti dėl jos į žygį, į karą, į turnyrą, į gatvės muštynes. XX a. antroje pusėje moteris šitai atmetė. Ne, vyras turi būti kitoks - pasakė feministės ir pačios užsiaugino ūsus. Vyras turi būti subtilus, tas nepasikeitė, įdėmiai klausytis moters, mylėti pagal visas taisykles ir poreikius beigi poreikių dažnį; voliotis ant grindų, iš apačios meiliai žvelgti į savo šeimininkę moterį, vesti ją į kiną, apsipirkti parduotuvėje, raugti kopūstus ir teatre vaišinti šampanu, o vakare prancūziškai skaityti Bodelaire'ą, pamylėti šešis kartus, ryte atnešti į lovą kavos su karštomis paties keptomis bandelėmis, nusiskutus švelniai pabučiuoti ir, palikus ant stalo keletą kredito kortelių smulkioms išlaidoms, išeiti į darbą.

Šitaip ir atsirado gėjai.

Na o likę arba užsiaugino pilvus, arba plikes, arba numirė anksti. Arba prarado sveikatą, arba iš visų sugebėjimų liko tik kulinariniai su poetiniais. Ir moterys, nusivylusios besidairydamos aplink, klausia - kur dingo vyrai?

Jie dingsta kaip rūšis, nes nebėra kriterijų, kuriais remiantis galima nustatyti, kas vyriška ir kas ne. Moterys viename dalyke nuoseklios - vyro vertinimo kriterijai keičiasi priklausomai nuo sezono ir dienos nuotaikų. Moterys pirmiausia atėmė iš vyrų kelnes, sportbačius, diržus. Bet tai buvo tik pradžia, šiandien mados ir vyrams, ir moterims diktuojamos biseksualios, o vyras moterų akyse ir poreikiuose tai raumeningas kretinas, tai lieknas poetas (bet jie abu pinigų neparneša), tai išsilavinęs dendis (bet tai gėjus), tai šnekus ir jos problemomis besidomintis simpatingas romantikas (bet tai - geriau įsižiūrėkite - svetimas vyras).

Vyrai dingsta, nes visą laiką jų vertinimo kriterijai buvo kaitaliojami, ir jiems paprasčiausiai susisuko galvos. Moterys juos pergąsdino ir išaiškino, kad orientyrai, kurie šio to verti buvo vyro akyse - visai ne tie ir ne tokie.

Dabar vyras, sutiktas gatvėje, tai cypiantis ir besiplosiantis paauglys, sentimentalus girtuoklis, romantikas impotentas, darboholikas knyslys, akiniuotas kompiuterininkas ar... ar...

Tokia pasiūla ir beliko.

O gal geriausias variantas - visko po truputį? Ar gal verčiau grįžti į seną gerą pasaulį ir pasinaudoti amžinu principu - imk tokią medžiagą, kuri prieinama, ir toliau - pagal principą „pasidaryk pati". Pagal individualius poreikius. Nuo akmens amžiaus šis principas galiojo, vienas kitą kurdami vyras ir moteris tarp kita ko nužiedė ir šitą pasaulį, netobulą, bet todėl įdomų.

 

KODĖL JIE SKIRIASI?

 

Apie tai yra daug nuomonių, gal dažniausia - tai tapo madinga, o prieš madą ir vėją nepapūsi, nėra kaip prieš žmones pasirodyti, jei dar neišsiskyręs(usi). Visi serialai ar, teisingiau, telenovelės, pilni skyrybų, tad ką mes galime? Žmonijos pažanga išrado skyrybas, ir dabar reikia tais vaisiais naudotis. Tuo metu nesinaudojantys ar dar nepasinaudoję patiria apartheidą ar segregaciją, nors ir nėra tiesiogiai persekiojami, bet...

Neišsiskyręs vyras nekviečiamas į bernvakarius, neišsiskyrusi moteris - į mergvakarius, jie nekviečiami į pasišnabždėjimus darboviečių kampuose, neišsiskyrė sėdi namuose ir verda barščius, o išsiskyrę vaikšto po barus, simfoninės muzikos koncertus, teatrus ir modernaus meno parodas, modernaus - nes kitokių parodų kaip ir nepasitaiko. Menas neleidžia sau būti nemodernus, kitaip tai ne menas, lygiai taip nemoderniai klasicistiškai, miesčioniškai atrodo neišsiskyrusi pora; ji (pora) iš gėdos vaikštinėja panarinusi visas keturias akis, apsimetinėdama, kad tuoj tuoj skirsis ir prisidės prie absoliučios daugumos.

Išsiskyrę žmonės vaikšto aukštai iškėlę galvas, nes jie žinosi esą gyvenimo druska ir atlikę savo pareigą visuomenei. Aš tai padariau, - sako išdidus žvilgsnis, - o tu, pabalda?!

Išsiskyrę žmonės yra laisvi vesti ar tekėti ar likti nevedę, ir jie tikrai laisvi, nes vedę jau buvo ir šį malonumą yra išbandę. Vedusios poros jiems pavydi, nes jų dar laukia visokie formalumai, mokesčiai, teismai, ir todėl vedę visada yra liūdnos, gal net kiek rūgštokos veido išraiškos, iš kurios jie ir atpažįstami gatvėje ir kitose viešojo naudojimosi vietose.

Žinia, jie turi pasiteisinimą ar net kelis pasiteisinimus, kodėl dar to neatliko. Sutapo charakteriai, - droviai šnabdžda laimingosios, t. y. atsilikusios poros, - vienas kitam ne-trukdom, esame prisirišę, kartais taip lengviau, o be to, -teisinasi, - beveik nesimatome, nes kai vienas grįžta iš darbo, antrasis išeina, tad nėra kaip ir įsižiūrėti į kits kito tikrąjį veidą ir neigiamus būdo bruožus. Vis to nelemto laiko trūksta, o jei randame laisvalaikio, einame į kiną, kur irgi nelabai kits į kitą įsižiūrėsi tamsoje. O jau naktį, sako jie, visos katės pilkos.

Skirdamiesi patapę gerais teisės, šeimyninės teisės žinovais, išsiskyrusieji moka būti savarankiški, taisosi elektros prietaisus, išsiskyręs vyras visada moka užsirišti kaklaraištį, vedęs - niekada. Vedę tiesiog ima ir užmiršta, ir patys nežino, kaip čia yra... Išsiskyrę pietauja su gražiomis moterimis ar viršininkais, vedę taiko per pietus troliku parlėkti namo ir perkrimsti daktariškos dešros su svogūnu, mat taip sveikiau piniginei...

Vedusieji bemaž neskiria dėmesio antrai pusei. Labai retai išgirsi vyrą pasakojant: ogi mano žmona... Tačiau buvęs buvusios žmonos vyras visada pasakoja ir pasakoja - o mano buvusi žmona... ir nesvarbu, ką ji darydavo, darė ar daro. Išsiskyrėlių dėmesys vienas kitam tik sustiprėja; jie išties vienas kitam draugas, bičiulis, brolis ir uošvienė viename asmenyje. Išsiskyrusieji puikiai gaudosi vyro ir moters psichologijoje, nusimano psichoterapijoje, profesionaliai aiškina sapnus, meta Taro ar kokias nors kitas kortas, visąlaik skaito kokią madingą knygą, yra pasižiūrėję naujausią premjerą. Vedusieji neturi tam laiko. Kur jie laiką deda, sunku pasakyti. Bet nuolat būna pernelyg užsiėmę, kad... Kad skaitytų, mūrytų priestatą, augintų gėles ar pan. Jie viską daro kažkaip kitaip ir sakosi patys negalį suprasti, kur dingsta laikas. Vedusieji vienas apie kitą bemaž nežino ką pasakyti, tarkime, ponios J. paklausus, kur šiuo metu yra ponas J., ji nežinos arba pasirodys, kad jis yra visai kitoje vietoje ir daro visai ką kitą, nei mano ji. Jeigu pono P. paklausi, kaip šiandien apsirengusi ponia R, jis, galima kirsti lažybų, tikrai nežinos, ar ji su kailiniais, mini sijonėliu, ar puspalčiu ir kokios spalvos jos ševeliūra. Išsiskyrusieji viską vienas apie kitą žino - žingsnio ir plauko tikslumu. Kaip jie vienas kitą suvaiko, negalima atsistebėti, tačiau jų informacija pavydėtina - jie visada žinos, ką šiuo metu, žinoma, netikusio, veikia antroji pusė, koks jo kaklaraištis ar jos liemenėlės spalva ir kodėl ji vakar taip nevykusiai pasidarė makiažą ir kodėl jo paakiai pajuodę. Tai išsiskyrusiųjų gyvenimas, ir tokia jų lemtis - daug žinoti. Vedusieji kitas kito nepastebi ne dėl kokio apsileidimo, o todėl, kad yra vienas kitam savaime suprantamas gamtos reiškinys, į kurį dėmesio pernelyg kreipti nereikia. Žiūri kits į kitą kaip į akmenį, drugelį ar troleibusą, ir tiek.

Kodėl tad žmonės skiriasi? Idant suvoktų, kad vienas kitam pasidarė tiek svarbūs, tiek neatskiriami nuo pasaulio, buities ir būties, kad reikia atsiriboti? Ar pernelyg paskubėjo vesti? Ar, priešingai - pavėlavo, su savo sustabarėjusiais įpročiais ir papročiais įlįsdami į kito lygiai taip pat susiformavusią ir nebelanksčią buitį? Gal kažkam neužteko nuolaidumo, gal abu tingėjo imtis iniciatyvos gyventi, žinoma, savaip, bet dviese; gal norėjosi, kad viskas būtų kaip amerikoniško serialo herojams, o išėjo kaip lietuviškai meksikietiškame. Gal tikėtasi kunkuliuojančių jausmų ir cepelinų, neaugant viršsvoriui?

Matyt, kažko pernelyg viltasi, bet tai savimeilės rūšis. Gal nenusistatoma, kuris silpnasis poroje, ir abu konkuruoja, gal nenustatoma, kuris lyderis, užuot žaidus lygybę ir kaitaliojant vaidmenis, šiandien aš vadas, rytoj tu? Nėra receptūros tai paaiškinti. Nors prasčiausias ir dažniausias pretekstas - nusibodimas, nuobodis, pasidygėjimas, atsiradęs nuo buvimo drauge, astronautų kompleksas - kad ir geriausiais draugais žemėje būdami, kosminėje kapsulėje pakabinti jie persirieja tarpusavyje. Kapsulėje, tokioje pa¬čioje, sėdi ir vyras su žmona. Išeina į kosmosą, prisirišę mobilaus telefono virvele, ir vėl atgal.

Nevedusieji kabo toje tuštumoje pavieniui, kaip ir išsiskyrusieji, ir ta kapsulė atrodo kaip svajonių lizdelis. Gal toks jis yra, net jei maistas tik pašildytas ir visai nuobodu; bet net televizorių pavieniui žiūrėti nuobodžiau, net pro iliuminatorių spitrytis po vieną ne tas reikalas.

Ilgalaikėje kosminėje kelionėje galima paleisti astronautus pavieniui, bet taip nedaroma. Net prasčiausias kitas yra geriausias dėl to, kad kitas yra geriau nei veidrodis, kuris tinka šukuotis ir burtams, bet net šukuojamasi dėl ko nors, net buriama apie kitą.

Tad kodėl žmonės skiriasi? Taip, matyt, įdomiau, ir, beje, atrodo, kad atsiveria tokia naujų galimybių ir laisvės erdvė, kad vardan jos galima paaukoti buitinį saugumą, įprastumą. Dažniausiai viskas būna netiesa, ir tos galimybės ne tokios jau plačios, ir tas lizdelis nėra toks nejaukus, ir vis dėlto bandymo ir mėginimo žygis toks ir yra - laisvas bandymas būti laisvam. Pamėginti dar kartą laisvės būklę. Gal ji ir svaiginanti, kai esi laisvas, kai nepriklausomas, bet tik po ilgo priklausomybės laikotarpio. Skyrybos tarsi atsisveikinimas su narkotikais, tabaku ar alkoholiu, prie kurio priprasta, bet kurio - to kaustančio įpročio - atsikračius ima ir panūsta išbandyti kažką naujo, naujo ir nebūto; bet naujų dirgiklių paieškos dirgina iki tam tikro laiko, kai prie jų imama ir priprantama iš naujo. Tam jie ir yra. Tam skyrybos ir yra - oficialiai išsilaisvinimas, patyliukais - naujo jungo paieškos; tokia žmogaus natūra, o kas sugeba būti ir išbūti vienas, tas turi dovaną. Retą ir pavydėtiną. Susodink tokius du suradęs ir pasiųsk į Marsą kapsulėje.

Tai bent marsiečių prigabens pargrįždami... Iš nuobodumo sakys, iš nuobodumo, ir išlipę nukepėstuos vis dar svyruodami nuo nesvarumo - metrikuotis.

 

 

Populiariausi