Rimvydas Budrys


HUMANISTINIAI ETIUDAI-2


1. Humanisto tikėjimas

Kartą po ilgos kelionės po svečias šalis grįžo Humanistas namo į Lietuvą. Ta proga pasikvietė savo artimiausius brolius Transpersonalistą ir Egzistencialistą į svečius. Įteikė jiems dovanų po amuletą, kuriuos nusipirko pas šiaurės čiabuvių šamaną. Žiūri jis į savo brolius, kaip anie džiaugiasi jo dovanėlėmis. Taip bežiūrėdamas pastebi, kad jo broliai kažkuo yra pasikeitę. Tik kuo niekaip negali suprasti. Tada prisiminė čiukčio pamokas ir pažvelgė į juos paprastu čiukčio žvilgsniu. Ir mato, kad Transpersonalistas yra plika basa galva, o egzistencialistas su barzda. Nustebęs ir klausia jų, kas gi jiems nutiko, kad jie taip pasikeitė.

- Ogi aš atradau savo tikėjimą rytuose ir net turiu tikrą mokytoją iš Tibeto,- didžiuodamasis atsakė Transpersonalistas.- Viskas šiame pasaulyje tik iliuzija, o aš dabar esu ramus kaip...

- Kaip belgas? – neištvėrė Humanistas.

- Ne. Tik kaip budistas. Nors iki Budos man dar kiek trūksta,- pasikuklino Humanistas.

- Tai dėlto ir nuplikai? – paklausė jo Humanistas.

- Visai nenuplikau... Tai ryšys su kosmosu...- paslaptingai paaiškino broliukas.

- O tau barzda užaugo irgi dėl to, kad užmezgei naują ryšį? – susidomėjo kitu savo broliu Humanistas.

- Nieko aš neužmezgiau,- pasipiktino Egzistencialistas.- Tiesiog aš dabar irgi turiu savo mokytoją – daktarą Alekseičiką. Nors jis to ir nežino...- prisipažino jis. – Supratau, kad be Dievo būtis nepilna ir toli nenuvažiuosi. O jis irgi su barzda,- pridūrė Egzistencialistas.

- Kas Dievas ar Alekseičikas?

- Aišku daktaras, nors Dievas irgi...- nustebo savo atradimu Egzistencialistas.

- Tai ką, tu irgi tapai pravoslavu? – toliau aiškinosi Humanistas.

- Netapau, nors ką gali žinoti. Juk esu lietuvis ir todėl turiu būti tolerantiškas visiem tikėjimam. Juk priėmė kadaise mūsų protėviai krikštą. Ir nieko. Išgyveno. Taip ir aš išgyvensiu. Tokia yra mūsų egzistencinė realybė... Svarbiausia yra kuo nors tikėti. O tu ar atradai savo tikėjimą? – susizgribo Egzistencialistas. – O gal per savo keliones tapai sekuliarizuotu benkartu? Kaip ir daugelis Europoje...

Ir susimąstė Humanistas, koks yra jo tikėjimas. Nesinori būti sekuliarizuotu, nors ir europiečiu. Kažkodėl tas žodis jam sukėlė neaiškią baimę. Tada prisiminė seansus pas Psichoanalitikę ir pabandė iškelti į paviršių pirmą asociaciją.

- Sekuliarizacija...- kastracija! – pasibaisėjęs tarė jis.

Ir iš karto viskas tapo aišku Humanistui – iškilo grėsmė jo vyriškumui. Todėl staigiai reikia atrasti savo tikėjimą. Neveltui jo broliai taip pasikeitė.
- Ar turi savo mokytoją? – pabandė užvesti ant kelio jį Egzistencialistas.

- Aš mokiausiu iš amerikiečių Rodžerso, Maslow... knygų,- nusiminęs pridūrė Humanistas. – O kuo jie tikėjo, negaliu prisiminti. Atrodo, jiems užteko tikėjimo žmogumi. Todėl ir humanistais pasivadino.

Ta proga Humanistas prisiminė, kad Lietuvoj buvo Mieželaitis su savo poema „Žmogus“. Už ją net gavo Lenino premiją. Nors dabar tai jau nebesvarbu. „Kas gi dar tikėjo žmogumi?“ – toliau mąstė Humanistas. Staiga jam toptelėjo, kad Nyčė taip tikėjo žmogumi, kad net padarė iš jo antžmogį.

-Mano mokytoju dar gali būti Nyčė ir tada aš galiu patikėti Antžmogiu. – pranešė jis savo atradimą broliams. – Tada nebeturėsiu ir nepilnavertiškumo komplekso, kurį man atrado psichoanalitikė.

- Tai tu nori tapti satanistu? – užsipuolė Egzistencialistas.- Juk Nyčė pasakė, kad Dievas mirė. Reiškia liko tik velniai, apie kuriuos Nyčė kažkodėl nutylėjo.

- Gink Dieve, - pasibaisėjo Humanistas.- Apie tai aš nepagalvojau. Su velniais aš nieko bendro neturiu. Tai aš turiu dar į ką nors tikėti? Vien žmogaus nepakanka?.. Aha! Juk dabar modernūs laikai ir pilna visokių naujų tikėjimų, New Age vadinasi. Galiu jais patikėti,- atrado Humanistas.

- Tai brolis Humanistas taps sektantu,- konstatavo Egzistencialistas.- Ar tu kada nors matei, kaip jie atrodo? Visi panašūs vienas į kitą, kaip nuo vieno kurpaliaus. O, Beresnevičius sako, kad jie visi yra klonuoti. Tu nori būti klonu? – paklausė Humanisto.

- Nieku gyvu. Argi aš panašus į kieno nors kloną? Netgi savo mokytojo neturiu, - atsikirto Humanistas. Aš esu toks, kokį gamta mane sutvėrė. Toks ir liksiu, - nusprendė Humanistas.

- Aha... Gamtos Vaikas, - įgėlė Transpersonalistas. – Jaučiu čiukčio įtaką. Atgal į gamtą, protėvių šauksmas, šventoji ugnis, medžių garbinimas... O kaip bus su tavo krikštu? Persikrikštysi iš Humanisto į...

- Traktoristą! – atsikirto Humanistas. Ačiū broliai už pagalbą. Pagaliau aš atradau savo tikėjimą, kurį visą laiką ir turėjau. Tik nežinojau, kad galima tikėti Gamta. Juk aš visada tikėjau žmogaus prigimtimi ir stengiausi būti savimi. O jums broliukai aš visada buvau geras ir niekad neskriaudžiau, kai jūs buvote dar maži. Dėlto mane visi ir vadino humanistu. Pagal senovės lietuvių tikėjimą mane tada reikėtų vadinti ne broliu, o bičiuliu. Trumpai tariant, Biču.

- Taip su brolių pagalba Humanistas atrado ne tik savo tikėjimą, bet ir naują savo vardą. Nuo to laiko broliai jį pravardžiuodavo „Kietas Bičas – Humanistas“. Bet, atradęs savo tikėjimą, Humanistas prarado ir savo nepilnavertiškumo kompleksą. Todėl jis nuo to laiko nebekreipė jokio dėmesio nei į brolių šnekas, nei į jų plaukus, nei į savo išvaizdą.

2. Humanistinė provokacija

Praradęs nepilnavertiškumo kompleksą, Humanistas suprato, kad nebeturi ko prarasti ir nusprendė eiti į durniną. Ne todėl, kad kvaištelėjo, o todėl, kad panoro išbandyti save. Be to vienas iš brolių jam buvo sakęs, kad durnyne humanistai labai reikalingi. Vieną dieną jis atėjo pas beprotnamio vyr. Gydytoją ir sako:

- Girdėjau jums labai reikalingi humanistai. Norėčiau pas jus pasidarbuoti.

- O kur jūs anksčiau dirbote? – paklausė vyr. Gydytojas.

- Po studijų užsiiminėjau žmonių, turinčių problemų konsultavimu. Iš pradžių buvo nieko, bet neužilgo nusibodo tie patys nusiskundimai žmonomis ar vyrais. Iš šalies man buvo viskas aišku, o jiems niekas neaišku. Sukasi kaip voverės rate – pilka nuobodybė. Mečiau visa tai ir kurį laiką keliavau po pasaulį – sėmiausi patirties. Dabar jaučiuosi galintis imtis rimtų iššūkių, - baigė savo trumpą CiVi Humanistas.

- O ar jūs matėte tikrų ligonių? – toliau klausinėjo vyr. Gydytojas.

- Durnyne niekada nebuvau, bet kvaištelėjusių per savo gyvenimą teko susitikti. Iš vaikystės prisimenu savo kaimyną mūsų kaime, kuris buvo labai įtarus. Jis manė, kad visi iš jo vagia, nes jam pavydi turto. Iš tiesų niekam jis nerūpėjo. Bet aš mėgau vogti iš jo sodo kriaušes. Nors kito kaimyno kriaušės irgi buvo skanios, bet iš jo vogti kažkodėl buvo neįdomu. Matyt mano kaimynas neišprotėjo todėl, kad kartais pasitvirtindavo jo įtarimai, nes aš savo vagiliavimu palaikydavau jo realybę. O kai subyrėjo kolūkis, jis tapo visai normaliu žmogumi, nes pats galėjo viešai iš kolūkio visko prisivogti. Dabar tai turtingas fermeris. Taip mano pastangos nenuėjo veltui. O dabar žinau, kad jau nuo vaikystės turėjau provokacinės psichoterapijos pagrindus.

- Na čia labai lengvas atvejis, - pastebėjo vyr. Gydytojas, - nors jūsų metodas - gana savotiškas.

- Vėliau jau studijų metais viena mano kuršiokė buvo pamišusi dėl egzaminų. Ji dieną naktį daugybę kartų skaitydavo konspektus ir viską stengdavosi iškalti. Tuo ji taip nuvarydavo save, kad nebegalėdavo užmigti. Dėl to ir jos kambario draugės nebegalėdavo išsimiegoti. Taip palengva visas jų kambarys pradėdavo kraustytis iš proto.

- Ką, ir visos pateko pas mus? Kažkaip neprisimenu tokio atvejo... – susimąstė vyr. Gydytojas.

- Joms pasisekė, nes netoliese gyvenau aš. Egzaminų išvakarėse užsukdavau pas tą savo kuršiokę ir paklausdavau, kiek kartų ji jau skaitė savo konspektus. Sužinojęs pasakydavau, kad jau perskaičiau vienu kartu daugiau. Ir išdidžiai išeidavau miegoti. Iš tiesų, aš būdavau perskaitęs tik vieną kartą, bet man būdavo smagu taip ją paerzinti. Man išėjus, ji dar uoliau kibdavo į konspektus, bandydama mane prisivyti. Mat aš buvau vienintelis iš kurso, kuris ją taip aplenkdavo. Aišku, per egzaminus ji paprastai gaudavo geresnį pažymį ir triumfuodama žiūrėdavo į mane. Galų gale mano tokių pastangų dėka ji pradėjo mažiau ruoštis, nes suprato, kad vis vien per egzaminus mane aplenks. Nuo tol visas jų kambarys lengviau atsipūtė. Bet ji taip iki galo ir nepagijo, nes baigėsi studijos. Vėliau ji tapo psichoanalitike matyt tik dėl to, kad galėtų ir toliau gydytis nuo savo tokių baimių. Na o aš tik vėliau supratau, kad taip nekaltai jai meluodamas, iš tiesų panaudojau provokacinį metodą.

- Tai jūs pasirodo jau studijuodami buvote humanistinis provokatorius arba provokuojantis humanistas? – pasvarstė vyr. Gydytojas. – Neteko apie tokius girdėti, nors tai artima mūsų psichiatriniam požiūriui į darbą su ligoniais.

- Iš tiesų apie savo provokatoriaus pašaukimą supratau tik tada, kai po studijų pradėjau dirbti vienoje firmoje konsultantu. Tos firmos šefas buvo patekęs į organizacinės vizijos priklausomybę. Sekdamas ta vizija, jis norėjo, kad visi firmos darbuotojai laikytųsi pavyzdingos tvarkos. Jis sakydavo, kad „Mūsų firma turi dirbti kaip šveicariškas laikrodis“. O mes tokiu būdu turime būti to laikrodžio mechanizmo sraigteliais. Kurį laiką tokia pavyzdinga tvarka man net patiko, nes nesupratau, į kokį mechanizmą patekau. Bet neužilgo pastebėjau mechanizmo simptomus savo nuotaikoje, kuri man sugesdavo kai tik ateidavau į darbą. Pajutau, kad nesinori ilgiau užsibūti toje firmoje, todėl nejučia pradėjau vėluoti į darbą. Kai tik supratau šią savo tendenciją, pradėjau vis labiau akivaizdžiai vėluoti. Tam, kad firmos šefas tai pastebėtų. Ir jis pastebėjo. Nors ir stebėjosi kaip humanistai taip gali elgtis tokioje pavyzdingoje firmoje. Gal jis į mano tokį elgesį būtų pažiūrėjęs pro pirštus, jei „blogas pavyzdys nebūtų užkrečiamas“. Nes neužilgo ir kiti pradėjo vėluoti, nors aišku kur kas mažiau, negu aš.

- Ir kuo gi viskas baigėsi? – mąsliai paklausė vyr. Gydytojas.

- Tuo, kad tas firmos laikrodis prarado vieną iš savo sraigtelių – aš išėjau iš darbo ir tapau laisvu menininku. Bet firma po to taip ir liko lietuviška, nes mano provokacinių pastangų dėka pats šefas irgi pamėgo vėluotis. Tik neseniai supratau, kodėl tada vėluodamas aš net jausdavau malonumą. Ogi todėl, kad tokiu specifiniu būdu vykdžiau humanistinę provokaciją, kurios tikslas buvo išlaisvinti žmogų iš priklausomybės nuo mechanizmo. Taigi, buvęs šefas turėtų man dabar padėkoti.

- Pas mus įprasta laikytis darbo grafiko, - kažko niūriai pastebėjo vyr. Gydytojas. – Ir vargu ar galima laikyti jūsų buvusį šefą pamišėliu, nes tada visus vadovus reikėtų gydyti. Įdomi mintis, - įvertino savo išvadą vyr. Gydytojas, - būtų galima pagalvoti apie naują ekskliuzyvinį stacionarą... Na, o ką jūs veikėte vėliau?

- Tapęs laisvu menininku, daug keliavau. Su pamišėliais susidurdavau rečiau, todėl galėjau pradėti kitus mokyti savo metodo. Nors nėra paprasta sąmoningai įvaldyti humanistinę provokaciją, nes protas dažnai eina iš paskos, kai jau esi ką nors padaręs. Ypač kai tai liečia jausmus. Pavyzdžiui, ką daryti, kai į mokytoją įsimyli jo mokinė, arba ligonė – į savo daktarą. Juk tai irgi savotiškas pamišimas. Viena pažįstama psichoanalitikė, su kuria turėjau dalykinius santykius, tokį savo įsimylėjimą pradėjo vadinti kontr-perkėlimu, o man bandė įpiršti kažkokį perkėlimą. Matyt galvojo, kad nuo to bus lengviau. Ji ko gero būtų įklimpusi ilgam, jei ne aš.

- Tai jūs su ja išbandėte humanistinę provokaciją? – paklausė vyr. Gydytojas.

- Ne, tam aš neturėjau laiko. Tiesiog nutraukiau su ja kontaktus ir visi jos perkėlimai baigėsi. Provokacinio metodo teko griebtis, kai vieną kartą į mane įsimylėjo viena mano studentė. Ji pradėjo mane visokiais moteriškais būdais atakuoti ir kažkuria prasme net persekioti. Iš pradžių aš norėjau pabėgti. Bet greitai supratau, kad tai ne psichoanalitinis perkėlimas, o stichinis studentiškas įsimylėjimas. Todėl nutariau atsiliepti į šį iššūkį ir pasinerti į humanistinės provokacijos sūkurį. Tai reiškė, kad aš leidausi jos suviliojamas ir įsitraukiau į jos įsimylėjimo viziją.

- Tai norite pasakyti, kad su ir miegodavote? – įtariai paklausė vyr. Gydytojas.

- Tai buvo neišvengiama. Aš su ja miegodavau, o ji mane vis sapnuodavo ir sapnuodavo. O aš jos nė karto – taigi jokių perkėlimų čia nebuvo. Ir kuo tik man jos sapnuose teko būti – pradedant santechniku ir baigiant kunigu. Taip neužilgo aš supratau, kad įsimylėjimo atveju humanistinė provokacija yra gana specifinė. Mano provokacijos vykdavo per jos sapnus, o man tereikėdavo kartas nuo karto su ja susitikti ir pabūti kartu.

- O kaip jūs suderinote savo tokį metodą su etikos kodeksu?

- Etikos kodeksas šneka apie pacientus, o ne apie studentus. Be to jį kažkada sugalvojo psichoanalitikai, nes jie paniškai bijojo susipainioti tarp moterų... Išskyrus Jungą, kuris nieko nebijojo. Net archetipų.

- Ko... ko...,- nesuprato vyr. Gydytojas.

- Kliedesių, pagal psichiatrus. O įsimylėjimas irgi yra savotiškas kliedesys.

- Ir kuo gi baigėsi tokia jūsų humanistinė provokacija? – sarkastiškai paklausė vyr. Gydytojas.

- Kai išnyko įsimylėjimo vizija. O ji nusibaigė tada, kai vieną kartą studentė susapnavo esanti pas mane namuose, kuriuose pilna kitų moterų. Tos moterys yra užėmusios visas lovas ir jai nėra jokios vietos kur prigulti. Dėl to ji sapne taip supyko, kad trenkė durim ir išėjo. Taip jai paaiškėjo, kad jos įsimylėjimas tėra tik jos pačios sapnas. Po šio sapno ji nežinojo ką bedaryti – pykti ant manęs dėl tų moterų sapne, pavydėti joms ar ne. Ir tada nutarė pasitraukti. Taigi, pasirodo sapne galima ištaisyti tokią provokaciją, kokios realiame gyvenime niekaip nesukurtum.

- Niekad negirdėjau apie tokią psichoterapiją, - nusistebėjo vyr. Gydytojas. – Būtų galima įkurti atskirą stacionarą su dviviečiais liuksais, - susimąstė jis, - bet tai slidus reikalas... O kaip jūs įsivaizduojate humanistinę provokaciją mūsų ligoniams? – pasidomėjo jis.

- Nepradėjęs negali žinoti. Gal tai galėtų būti kažkas panašaus į jūsų šokoterapiją. Tik ji būtų humanistinė. Be to reikėtų pakeisti požiūrį į ligonius ir pažvelgti į juos kaip į sveikus žmones. Juk tie žmonės, apie kuriuos jums pasakojau yra laikomi sveikais, nors tuo pačiu jie yra kažkuo nenormalūs,- išdėstė Humanistas savo idėjas.

- Kažkas tame yra... Bet kaip mes tada galėsime naudoti vaistus sveikų žmonių gydymui? Ir ar reikia gydyti sveikus žmones? – susipainiojo vyr. Gydytojas.

- Jei žmogus nenormalus, nors ir sveikas, tai reikia, - pagelbėjo Humanistas. – Tik reikia gydyti jo nenormalumą. Juk ir aš taip dariau. Net ir ne ligoninėje ir dažnai net nežinodamas, ką iš tiesų darau. Man atrodo ir daktaras Alekseičikas tam pritartų.

- Ko gero taip. Esu girdėjęs kaip jis sakė, jog visai sveikų žmonių nėra ir kad jis pats tėra tik normalus žmogus, - prisiminė vyr. Gydytojas. – Tai kaip atrodytų jūsų provokacinė šokoterapija pas mus? – pasitikslino vyr. Gydytojas.

- Nenormalus yra tas, kuris kuo nors kliedi. Paprastai psichiatrai nemėgsta kliedesių ir laiko juos niekais. O mūsų provokacijose mes kaip tik į juos ir kreiptume dėmesį. Tuos kliedesius būtų galima suabsoliutinti tiek, kad net ir bukiausias suprastų jų absurdiškumą. Kai jam įvyks toks nušvitimas, jis vėl taps normaliu žmogumi, staiga pastebėjęs, kad iki tol vaikščiojo išvirkščiais marškiniais. Sunkiausia bus atrasti jam tinkamą provokaciją, kuri išsklaidytų jo iliuziją ar net haliucinaciją.

- Haliucinacijas mes nuimame vaistais, o marškiniai pas mus yra tik tramdomieji, - supyko vyr. Gydytojas. Ir iš viso, aš pradedu įtarti, kad jūs provokuojate psichiatriją. Kur tai matyta, kad mes laikytume nenormalius bet sveikus žmones? Kvepia antipsichiatrija. Nereikia mums humanistinių vagių, melagių, simuliantų ir provokatorių. Patys mokame.

Taip Humanistas nepateko į psichuškę. Bet jo pastangos vis dėlto nenuėjo veltui. Pirmiausia, jis iš autoritetingo psichiatro sužinojo savo diagnozę - kas jis toks yra. Turėdamas tokias savybes jis nusprendė, kas dabar jam pats laikas išbandyti save politikoje. O antra, vyr. Gydytojui prasidėjo sunkios naktys. Po humanistinės provokacijos jis pradėjo sapnuoti košmarus, kuriuose kiekvieną naktį leisdavo vaistus farmacijos agentams, gulintiems dviviečiuose liuksuose. Farmacininkai košmare šaukdavo, kad jie yra sveiki, o vyr. Gydytojas jiems vis atrėždavo, kad tai nesvarbu, nes jie yra nenormalūs. Ir užbaigdavo fraze: „Dabar man jūs būsite vietoj kontrolinės grupės, kurios man taip ilgai trūko.“ Bet apie savo košmarus vyr. Gydytojas niekam nepasakojo ir tik laukė, kuo pagaliau jie baigsis.

„Humanistiniai etiudai-2” skaityti LHPA tarpdisciplininėje konferencijose Kaune 2004 metais

Palanga – Kaunas
2004 m. spalis

Populiariausi