Vladimiras Korobovas

 

Klausymų ratas, susijęs su „džok“ sąvokos interpretacija

Iš knygos „Nežinomi ir mažai žinomi kultai“

 


Dar visai nesenai “džok” sąvoka ir su ja susijusių dalykų sritis buvo svarstymų objektu tik siaurai antropologų ir etnografų grupei, užsiimančiai tradicinėmis lu-kalbinių Afrikos tautų (Sudano, Ugandos, Kenijos, Tanzanijos) religijomis ir kultūra. Skandalinga organizacijos “Slapta Trijų Gijų Sąjunga” veikla, pasiskelbusiai apie savo egzistavimą 80-tais metais, padarė šią sąvoką žinoma plačiajai visuomenei. Pirmiausia paliesime tradicines antropologines “džok” sąvokos interpretacijas.

Kaip pastebi B.A.Ogot straipsnyje "Concept of Jok" [1], žodis „džok“ įvairiomis formomis sutinkamas visose nilotų* kalbose. [2] Remdamasis Hofmajerio stebėjimais, analizuotais Lienhardo, o taip pat Tomsono ir Hauello medžiaga, Ogotas daro išvadą, kad sąvoka „džok“ (arba „džouk“) yra nilotų tautų Weltanschaung ** pagrindu. Pagal Heili aprašymus [3], „džok“ – tai persmelkianti visatą neutrali jėga, neturinti nei palankaus, nei priešiško įtakojimo žmogui tol, kol pastarasis nepradeda ja naudoti saviems interesams.

Raito manymu [4], ačoli įsivaizduoja pasaulį kaip didžiulį slėnį, uždengtą dangaus skliautu, o visą erdvę persmelktą magine jėga. Ši jėga išlaisvinama pasikeitus pradinei statinei būsenai, tada tampa dinamine ir išreiškia savo galią, pavyzdžiui uraganų pavidalu, atsirandant kalnams ir keistų formų uoloms. Be to, išsilaisvinusi iš pasikeitusios statinės būsenos jėga, gali materializuotis įvairių daiktų pavidalu – kristalais, neįprastų formų akmenimis, nenatūraliomis medžių ataugomis. Ji taip pat gali įeiti į įvairius augalus ir gyvūnus, žmogaus rankomis sukurtus daiktus ir, pagaliau, patį žmogų. Pastaruoju atveju tas, į kurį įsikūnija ši jėga, arba miršta netikėta mirtimi, arba po ilgos ligos tampa burtininku (la-džok), galinčiu savo nuožiūra manipuliuoti šia jėga. Tokiu būdu, pagal Raitą, bet kokie jėgos pasireiškimai, išlaisvinti dėl pasikeitusios statinės pasaulio būsenos, niliečių yra vadinami „džok“.

Naudodami žodį „džok“, nilotai būtinai prie jo prideda tikrinį vardą, nurodantį kuriai kategorijai priklauso tas „džok“. Taip, pavyzdžiui, „džok Baka mė Patiko“ reiškia, kad tas „džok“ priklauso vadui Baka iš Patiko kaimo. O, tarkim, „džok Madi“ reiškia, kad šitas „džok“ kilęs iš Madi vietovės. Taip pat egzistuoja tokios sąvokos kaip „džok kapšelyje“, „džok dėžutėje“ arba „džok kalebase“[5]. Tokio pobūdžio pavadinimuose pasireiškia įsivaizdavimas apie tai, kad „džokus“ galima pirkti, parduoti arba mainyti, pernešant iš vienos vietos į kitą. Tuo pačiu laikoma, kad, kadangi „džokas“ tam tikra prasme yra pririštas prie kokios nors vienos vietos, iš dalies būdamas vietovės dvasia, tai jį pernešti iš vienos vietos į kitą galina ne daugiau kaip vieną kartą. Daugkartiniai „džoko“ perkėlimai dideliais atstumais išbarsto jį erdvėje. Mačiusiųjų liudijimu, „džokas kapšelyje“ leidžia garsus, primenančius viščiukų cypsėjimus, o, jeigu džoką užkasa į žemę, tai žemė aplinkui pradeda skeldėti.

Kaip rašo Draiberg iš "The Lango": „Džokas buvo žinomas ir anksčiau ir dabar įvairiais vardais atitinkamai jo įvairiems pasireiškimams, tačiau iš tiesų džok – tai nedalomos ištakos, persmelkiančios visą Visatą [6]". Ir toliau: „Vienintelė džoko charakteristika, kurią pavyko išgauti, sako: „bala jamo muvoto“ – „tarytum judantis oras“. Džokas, kaip ir vėjas arba oras yra visur, ir kaip vėjas, kurio buvimą galima tik išgirsti arba pajusti, jis nematomas. Jis visur: jis gali būti medžiuose, olose, ant kalvų, upeliuose arba kitose vandenvietėse arba tiesiog ore tiesiai priešais jus [7] .

„Džok“ sąvoka taip ir būtų likusi nedidelės antropologų afrikiečių grupelės interesų objektu, jeigu 1979 metais nebūtų pasirodęs taip vadinamas „Džoko Manifestas“, dokumentas, pasirašytas „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“.

Manifesto tekstas buvo atspausdintas anglų kalba privačioje Lisabonos tipografijoje ir iš tiesų yra kategoriškų pasisakymų rinkinys, kurie atrodo ne visai susiję vienas su kitu, o kartais net ir prieštaraujantys vienas kitam. Visas Manifesto patosas pasireiškia reikalavimu „atstatyti teisingą pasaulinių aukojimų tvarką“[8], ką pagal autoriaus (arba autorių) mintį turi įgyvendinti „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“. Taip jau pirmame Manifesto puslapyje mes skaitome: “Ženklas ištuštėjęs ir jau nebėra jame gyvybės. Mes jau nebetikim tuo erzacu, kurį mums pakiša vietoj aukos. Pernelyg ilgai mus maitino džiūvėsiais vietoj kūno ir girdė skystu vynu vietoj kraujo, - mes pavargome nuo simbolizmo ir žodžių, už kurių nėra jokio noro. Atėjo laikas vėl surišti Tris Gijas [9]: auką, dieviškąją beprasmybę ir kolektyvinį žiaurumą. Dėl mūsų žinių didingos gelmės ir tobulumo, norintys suvokti Trijų Gijų Sąjungos ritualų paslaptis, negali įgyti šios išminties tiesiogiai, bet turi tobulinti savo žinias ir supratimą apie amžiną davimo ir gavimo grąžos ratą“ [10]. Ir toliau jau tiesiogiai apie džoką: Visamatantis Džok nurodys mums auką ir paskirs tinkamiausią laiką. Džok – tai išminties ir išpirkimo durys, kurios dabar atsivėrė pasauliui. Bus įveiktas klaidinantis teologijos ir mokslo vyravimas, ir naujas išvalytas pasaulis įtvirtins savo valią per išrinktuosius Trijų Gijų Sąjungos brolius“ [11].

XX amžiaus pabaigoje mūsų abejingą pasaulį vargu ar galima nustebinti bet kokiais manifestais. „Džoko Manifestas“ nebuvo išimtis ir liko nepastebėtas iki pat 1983 metų, kai per visą Europą nusirito ritualinių žmogžudysčių banga, atsakomybę už kurias prisiėmė „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“.

Nuo 1983 metų liepos įvairiuose Centrinės Europos miestuose atrandami sudarkyti žmonių kūnai. Kaip taisyklė, kur nors netoli aukos būdavo randamas krauju parašytas užrašas: „Džokas parodė, Trijų Gijų Sąjunga padarė.

1985 metais „Slaptos Trijų Gijų Sąjungos“ bylos, kurią vykdė Interpolas ir kai kurių šalių slaptosios tarnybos, tyrimas pateko į aklavietę. Skubotai areštuoti Aleksandro Kroulio*** pasekėjai buvo paleisti į laisvę, įrodžius visišką jų judėjimo neprisidėjimą prie žmonių aukojimo. Tada kažkur valdžios koridoriuose gimė idėja pabandyti problemą išspręsti taip vadinamu „alternatyviu“ būdu. Vienas iš aukštų Interpolo valdininkų nuskrido į Sudaną, kur vienos iš privačių Chartumo klinikų savininkų buvo anglų daktaras Feliksas Gordonas Vilsonas, vietiniams gyventojams žinomas kaip „adžvaka (burtininkas) Ngu“ [12]. Etnografas ir vietinių kultų žinovas, išgarsėjęs savo mokslinėmis publikacijomis Europos ir JAV universitetuose, daktaras Vilsonas be viso kito turėjo labai didelį autoritetą pas šillukus ir lango, kurie matyt ne be pagrindo jį dar vadino „Dideliu baltuoju burtininku“. Po ilgų įkalbinėjimų daktaras sutiko nuskristi į Europą, kad savo autoritetingu dalyvavimu ir konsultacijomis padėtų tyrimui.

Reikia pažymėti, kad situacija, kuri susidarė „džok“ sąvokos atžvilgiu dėl „Trijų Gijų Sąjungos“ veiksmų, niekaip netilpo į šio reiškinio tradicinės interpretacijos rėmus. Niekada ir niekur nilotų tautų mitologijoje džok nebuvo susijęs su žmonių aukojimu. Paprastai pačiam džokui kaip dovana būdavo siūlomas medus ir pienas, ir tik kartais pagal atitinkamas ritualo taisykles reikia aukoti vištą arba peniulį paršiuką. Ta aplinkybė, kad Europoje džok sąvoka pradėjo stabiliai asocijuotis su žmonių aukojimu, rodo bandymą dirbtinai integruoti tradicinės afrikietiškos pasaulėžiūros fragmentą į šiuolaikinės Europos nuosmukio kultūrą. Praėjus keturiems mėnesiams po to, kai daktaras Vilsonas ėmėsi savo paties „Trijų Gijų Sąjungos“ tyrimo, ritualinės žmogžudystės baigėsi. Kaip žinoma, niekas nebuvo patrauktas atsakomybėn, bet bylos tyrimas buvo uždarytas. Daktaras Vilsonas parašė ataskaitą, kurioje nuodugniai buvo pateikta jo paties tyrimo eiga. Ši ataskaita kartu su kita „Trijų Gijų Sąjungos“ bylos medžiaga dabar randasi slaptame Interpolo archyve ir per artimiausius 70 metų negali būti išviešinta. Tačiau daktaras Vilsonas sau pačiam parengė sutrumpintą ataskaitos versiją. Žemiau aš pateikiu vertimą iš šios trumpos versijos, kurią man po ankstyvos daktaro Felikso Kordono Vilsono mirties 1994 metais man maloniai įteikė jo buvęs sekretorius daktaras Dankva Mbiti. „Nors aš nesu filologu, man norėtųsi pradėti savo ataskaitą nuo „Džoko manifesto“ teksto analizės. Vien jau šio dokumento pavadinimas man sukėlė visiško suglumimo jausmą. Džok – sąvoka, vaidinanti reikšmingą rolę šillukų ir lango genčių pasaulėžiūroje – iš tiesų išreiškia idėją, kad visi genties nariai turi paklusti savo vadui, kuris turi džoką, t.y., aukščiausią jėgą pagal nilotų įsivaizdavimą. Iš vienos pusės, Džok globoja per vadą gentį, o iš kitos pusės, yra genties narių sugyvenimo vienas su kitu ir su aplinkiniu pasauliu tradicinės tvarkos garantas – tai jo pagrindinės funkcijos. Suprantama, kad ten, kur egzistuoja gimininiai genties santykiai, ir kalbos apie jokius manifestus negali būti. Bet koks manifestas siekia suardyti jau sukurtą tvarką (pasaulėžiūros ar valstybinės santvarkos), tuo tarpu kai džok, atvirkščiai, skirtas apsaugoti nusistovėjusią tvarką nuo bet kokių pasikėsinimų. Žinoma, egzistuoja taip vadinami „laisvieji džokai“, t.y. džokai, nesusiję su jokia konkrečia gimine. Aš pats buvau liudininku kaip toks džokas įsikūnijo į žmogų, kuris to pasėkoje prarado protą ir tiesiog po kelių dienų numirė. Reikalas tas, kad džok, jei taip galima išsireikšti, suteikia reprezentacinį vientisumą bet kuriai jau susiklėsčiusiai visais požiūriais sistemai, o tas vienintelis žmogus – išskyrus retus atvejus – nėra tokia vientisa sistema. Iš čia – neįveikiami vidiniai prieštaravimai, atvedantys prie degradacijos ir suirimo [13].

Tačiau grįžkime prie Manifesto teksto. Mano nuomone, jis sudarytas pakankamai primityviai ir nepakankamai paprastai, kad juo būtų galima užsidegti. Pradžioje teigiama, kad visos žmonijos bėdos kyla dėlto, kad pažeista teisinga aukojimo tvarka. Tuo pačiu pats aukojimo aktas palyginamas su reaktyviniu judėjimu (mano požiūriu, visiškai neskoninga analogija) [14] : “Aukojimas panašus į reaktyvinį judėjimą, per kurį sistema išstumia dalį savęs dėl nuolatinio judėjimo pirmyn“ (9 psl.) [15]. Manifesto autoriaus (arba autorių) nuomone, būtent šis principas ir buvo pažeistas: „Šiuolaikinės visuomenės demokratinių pertvarkymų pasėkoje tapo praktiškai neįmanomas vieningas ir bendras aukos pasirinkimo aktas. Mes, kaip įstrigusios blusos gintare, sustingome savo abejingume viskam – sau patiems, pasauliui, gyvenimui ir mirčiai. Dar truputį ir ši būsena peraugs į negrįžtamą komą visai žmonių giminei (10 psl.). Po visų šių žmonijai gręsiančių siaubų išvardijimo eina, taip vadinama „teigiama dalis“, kurioje pateikiama išeities iš susidariusios padėties programa. Trumpai jos esmė tokia: kadangi šiuolaikinė visuomenė nesugeba vykdyti aukojimų, tai šios funkcijos kol kas (!) imasi Trijų Gijų Sąjunga, o auką pasirinks džok, kaip antgamtinė jėga, neturinti žmogiškų silpnybių ir vertinimų. Toliau tekste pateikiamas gana metaforiškas, miglotas ir neturintis kokių nors tradicinių afrikietiškų bruožų džoko apibūdinimas: „Džok – tai aklas vaikas, renkantis akmenis istorijos kelyje“ (14 psl.) (Bet kokiam išprususiam žmogui negali neateiti į galvą analogija su žinomu Heraklito pasažu [16] ). Arba kitoje vietoje: „Jeigu žmogus savo gyvenime galėtų padaryti absoliučiai atsitiktinį pasirinkimą, jis nebūtų žmogumi,- jis būtų džoku“ (15 psl.).

Mano požiūriu, Manifesto tekstas neturi kokių nors naujų ir originalių idėjų, bet skaitydamas jį, aš aiškiai supratau, arba greičiau pajutau, kad kažkokių tai europietiškų fanatikų grupei iš tiesų priklauso atvežtas iš Afrikos laisvas džok. Kaip žinoma, iš principo laisvą džok galima nusipirkti arba išmainyti pas burtininką ir pervežti į kitą vietą. Aš niekada negirdėjau, kad džokus kur nors būtų išvežę už Afrikos ribų, bet iš principo galima sutikti su tokia galimybe. Policijai niekaip nesisekė aptikti vykdančių žmonių aukojimus fanatikų pėdsakų, todėl aš nutariau surasti patį džoką. Žinoma, kad džoką negalima pervežti tolimais atstumais daugiau vieno karto, o kadangi jį jau vieną kartą pervežė iš Afrikos, tai jis dabar turi būti nuolat saugomas kokioje nors vienoje vietoje. Fanatikai galėjo kiek nori važinėtis po visą Europą, bet jie nesiimtų vežiotis su savimi džoko. Kažkokiu tai nesuprantamu būdu džokai susiję su mūsų erdvės-laiko topologinėmis savybėmis, ir persikėlimai negrįžtamai transformuoja džoką į kokį nors visiškai nekaltą daiktą – akmenį, kaulą, medžiagos skiautę ar plunksnų kuokštą. Be to džoko gyvenamoji vieta paprastai būna susijusi su vandeniu. Visų šių duomenų pagrindu ir, remdamasis tuo faktu, kad „Džoko Manifestas“ buvo atspausdintas Lisabonoje, aš padariau išvadą, kad ir paties džoko reikia ieškoti kur nors Lisabonoje arba jo apylinkėse.

Į burtininkų – adžvakų įvairių atributų sąrašą būtinai įeina nedidelis būgnelis, kuris vadinamas „uk-džok“. Tokių būgnelių pagalba adžvakai suranda džokus ir užmezga su jais kontaktą. Tokį būgnelį aš atsivežiau su savimi iš Chartumo ir dabar nusprendžiau jį panaudoti džoko paieškai. Būgnelio apskritime nupiešti senoviniai magiški ženklai [17] , ir, jeigu pririšti būgnelį prie virvės ir sukti jį virš galvos, tai magiški ženklai pradės judėti, o džokas, būdamas netoliese, išgirs jų skambėjimą ir atsišauks žemu monotonišku gaudesiu, kuris tarytum sklistų iš paties būgnelio. Kai artėjma prie džoko gaudesys tampa vis stipresnis.

Keturias dienas, lydimas dviejų portugalų policininkų (kurie, žinoma, žiūrėjo į mane kaip į beprotį), aš klaidžiojau po Lisaboną ir virš galvos sukau savo „uk-džoką“. Pagaliau artėjant penktos dienos pietų metui būgnelis atsiliepė tyliu žemu gaudesiu. Mes buvome ant Tacho kranto prie apleisto konservų fabriko. Man artėjant link fabriko gaudesys tapo stipresniu. Aš paprašiau policininkų pašaukti pastiprinimą tam atvejui, jeigu „Trijų Gijų Sąjungos“ fanatikai būtų kur nors netoliese, o pats, nežiūrėdamas akivaizdžios grėsmės, įžengiau į pusiau apgriuvusio fabriko pastatą. Beveik iš karto aš pajutau, kad džokas randasi kažkur po manimi, rūsyje. Suradęs vedančius žemyn laiptus, aš nusileidau į patalpą, kurioje kažkada buvo katilinė. Čia, tarp statybinių šiukšlių, sulaužytų įrenginių ir krūvos pūvančių atliekų aš atradau džoką. Nors džokas buvo silpnas ir labai piktas, - jis nepaprastai apsidžiaugė, kai kreipiausi į jį luo kalba. Atlikus būtiną priartėjimo prie džoko ritualą, aš atnešiau jam medaus ir pieno, kuriuos visas tas dienas tampiau savo krepšyje tam atvejui, jeigu prireiks turėti reikalą su džoku. Džok dėkingai priėmė mano dovanas. Aš paklausiau, kuo jis vardu, ir jis man atsakė, kad jo vardas džok Olebe, kad jis iš „laisvų“ džokų ir kad kažkoks burtininkas gudrumu įviliojo jį į spąstus, surišo užkeikimais ir pardavė kažkokiam užsieniečiui. Jis papasakojo, kad „pikti balti burtininkai“ atvežė jį čionai, nedavė pieno ir medaus, ir visą laiką bandė įpiršti žalią mėsą. Aš paklausiau apie tai, kaip kažkokie tai baltieji burtininkai galėjo jį priversti paklusti. Džok Obele atsakė, kad, nors baltieji burtininkai ir neturi jokios jėgos, bet už jų stovi, kaip jis išsireiškė „didžioji Mirusiojo jėga“, su kuria jis negalėjo galynėtis. Daugiau šios temos jis nepanorėjo tęsti.

Toliau jis man papasakojo, kad „baltieji burtininkai“ vertė jį „rodyti įvairius žmones“ [18] , ir kad jis nesuprato, kam jiems tai reikalinga. Savo pasakojimo pabaigoje džokas paprašė manęs užkasti jį kur nors okeano pakrantėje, kad jis galėtų ramiai klausytis bangų mūšos ir mėgautis vandens artumu. Taip aš neužilgo ir padariau.

Prie apleisto fabriko policija surengė pasalą ir po trijų dienų, rūsyje atliekant kažkokį ritualą, buvo sulaikyti penki jaunuoliai, kurie tuoj pat, lyg vykdydami komandą, baigė savo gyvenimą savižudybe, prarydami kapsules su kalio cianidu..

Taip baigė gyvavimą „Slapta Trijų Gijų Sąjunga“ – grupė antropologų – fanatikų, iki išprotėjimo apsiskaičiusių Hanso ir Siberso [19].

Nutikusi džokui Obele istorija man atrodo pamokanti keliais dalykais. Visų pirma ji demonstruoja tą išradingumą, kurio pagalba šiuolaikinis civilizuotas žmogus sugeba pasinaudoti savais tikslais archainius ir svetimus savo dvasia tradicinių kultūrų fragmentus. Iš kitos pusės, visa kas įvyko yra puiki iliustracija apie įvairių okultinių judėjimų ir ezoterinių sektų atsiradimo XX amžiuje istoriją. Daug kas šioje istorijoje man lieka nesuprantama, bet fanatizmas ir aklas tikėjimas savu istoriniu reikšmingumu nereikalauja racionalaus paaiškinimų. Ir sunku nuspėti, kaip būtų vystęsis įvykiai toliau, jeigu policijai nebūtų laiku neutralizuoti „Slaptos Trijų Gijų Sąjungos“ veiklos.

Tuo trumpa daktaro Felikso Kordono Vilsono ataskaitos versija baigiasi, bet man norėtųsi nuodugniau sustoti prie tų temų, kurios buvo tik prabėgom paliestos daktaro Vilsono.

Jau savo prigimtimi noras – nepriklausomai nuo to, patenkintas jis ar ne – gimdo prievartą, kuri ne iš karto realizuojama, bet turi tendenciją kauptis kažkur kolektyvinės pasąmonės gelmėse. Susikaupusi prievarta reikalauja išėjimo; ir tas išėjimas greičiausiai gali būti įgyvendintas dviem keliais: arba organizuotai, bendrų tarpusavio veiksmų keliu (kokiais ir yra aukojimas), arba spontaniškai ir chaotiškai - konfliktų, ginčų ir karų pavidalu.

Daktaras Vilsonas „trijų Gijų Sąjungoje“ įžvelgė ketinimą priešpastatyti spontaniškai ir nekontroliuojamai prievartai organizuotą ir sankcionuotą, t.y. prievartą priešpastatyti prievartą.

Iš tiesų, Sąjungos nariai vykdė žmonių aukojimus, kuriems aukas išrinkdavo džok. Džoko pasirinkimas – tai ne žmogiškas pasirinkimas. Iš esmės tai iš viso ne pasirinkimas, ir logika čia tokia: jeigu aukos negali pasirinkti visi, tai tegul tai būna „niekas“. Šio „nieko“ rolėje ir reiškėsi džok. Panašiai viduramžių Indijoje ypač painių ir rimtų nusikaltimų atvejais paskelbti galutinį nuosprendį turėjo beprotis, t.y. faktiškai ne žmogus. Nes yra situacijų, kuriose jokie žmogiški sprendimai negali atvesti prie laukiamo rezultato būtent todėl, kad jie žmogiški, „pernelyg žmogiški“. Vienoke išlieka klausymas: ar iš tiesų aukojimai, kuriuos vykdė :Slaptos trijų Gijų Sąjungos“ nariai, turėjo tikslą sustabdyti esamą pasaulyje prievartą, kaip manė daktaras Vilsonas?

Šiuolaikinė postindustrinė visuomenė organizuota tokiu būdu, kad susikaupusi prievarta vėl transformuojama į norą. Susikaupusi prievarta savo energetiniu statusu tapati nesudaiktintam norui. Viskas labai paprasta: bet kurį norą galima atvesti prie darnos su kokiu nors daiktu, kuris savo ruožtu gali būti pateiktas prekės pavidalu. Postindustrinis pasaulis gimdo vis naujus ir naujus daiktus, ir prievarta transformuojama į banalią naujų prekių paiešką. Iš čia kyla visas mūsų begalinis nuobodulys, apatija ir abejingumas.

Žanas Bodrijaras „Radikaliose mintyse“ rašo: „Kokiu nepaprastu reiškiniu buvo abejingumas ne-abejingame pasaulyje! Įvairiapusiškame, veržliame ir prieštaringame, kupino rizikos ir aistrų pasaulyje. Abejingas protas galėjo pasisemti aistros ir priešpastatyti save visam pasauliui. Jis galėjo nujausti abejingo pasaulio artėjimą ir tame įžvelgti įvykį. Šiandien sunku būti labiau apatišku ir abejingu, negu patys faktai. Pasaulis, kuriame mes veikiame šiandien, praradęs aistrą, mirtinai nuobodus ir pilnas apatijos ir abejingumo savo paties gyvenimui. Nėra prasmės būti beaistriu pasaulyje, nebeturinčio aistros, būti atsiribojusiu ten, kur tu nereikalingas“ [20].

Visai tikėtina, kad „Trijų Gijų Sąjungos“ veiklą ir reikia suprasti ne kaip bandymą sutvarkyti prievartą, o kaip infantilišką „niekam nereikalingų“ maištą prieš visą kitą „niekam nereikalingų“ bendruomenę. Iš kitos pusės, nėra visiško tikrumo dėl to, kad „Trijų Gijų Sąjunga“ iš tiesų baigė savo egzistenciją. Gyvais neliko nė vieno liudininko, - ir ką gali žinoti, gal b9t mes dar išgirsime apie „Slaptą Trijų Gijų Sąjungą“ ir apie „didžiąją Mirusiojo jėgą“, su kuria net džok neturėjo galios susitvarkyti.
_______________________________________

Pastabos


[1] B.A. Ogot. Concept of Jok. - "African Studies". Vol. 20, 1961.
[2] Nilotų kalbinės šeimos tautos įsikūrusios teritorijose į viršų pagal Nilo tėkmę nuo į jį įtekančio Bachr-el-Gazal iki Viktorijos ežero, į rytus nuo pastarojo. Dėl atitinkamų geografinių aplinkybių susidarė trys nilotų atšakos: upės ir ežero srities nilotai, lygumų nilotai ir priekalnių nilotai. Pirmai atšakai priklauso tautų grupė, kalbanti luo kalbomis. Lukalbės tautos atitinkamai skirstomos taip pat į tris grupes: šiaurinę, kuriom priklauso šilluki, nuer, anuak, bor ir t.t.; centrinę, kurioms priklauso ačoli – Raito tyrinėjimo objektas -, lango, alur, džopo-luo ir pietinę – keniečių luo ir padhola.
[3] T.T.S. Hayley. Anatomy of Lango Religion and Groups. Cambridge, 1947.
[4] A.C.A. Wright. The Supreme Being among the Acholi. Another viewpoint. - "Uganda Jornal". Vol.7, 1941.
[5] Kalebasa – tradicinis afrikiečių indas, padarytas iš išskobto moliūgo
[6] J.H. Driberg. The Lango. L., 1923, p. 215.
[7] Ibid, p. 219.
[8] Manifesto of Jok. Lisbon, 1979, p. 2. Manifestas išleistas labai mažu tiražu ir nebuvo perleistas. Šiuo metu praktiškai visas tiražas sunaikintas. Pas mane išlikusį egzempliorių iš tiesų galima laikyti bibliografine retenybe.
[9] Simbolinis „gijų surišimo“ vaizdinys gali būti susijęs su kundalini-jogos tradicija, kurioje „gijomis“ kartais buvo vadinami trys pagrindiniai gyvybinės energijos cirkuliavimo kanalai, arba su šamanizmu. Kur žinoma, kad apatinėje šamaniško kostiumo dalyje pas evenkus-oročonus buvo prisiūta susukta iš trijų gijų kasytė, simbolizuojanti kirminą, kuris yra šamano palydovu ir gynėju jo kelionėse po požeminį pasaulį (Žr. Мазин А.И. Традиционные верования и обряды эвенков-орочонов. Новосибирск. "Наука". 1984).
[10] Ibid, p.1.
[11] Ibid, p.2.
[12] "Ngu" – bendrinis plėšrių žvėrių pavadinimas: liūtų, leopardų, gepardų.
[13] Ne visai aišku, ką čia turi omenyje daktaras Vilsonas, tačiau, vienoke iš tiesų, iš dešimties atvejų džoko žmogaus apsėdimo atvejų devyni baigiasi išprotėjimu ir mirtimi. Tik nedaugelis tampa la-džokais arba džokiniais burtininkais.
[14] Aš leisiu sau nesutikti su daktaru Vilsonu. Palyginimas gal iš tiesų neturi poetinės gelmės, bet jame yra gana svarbi idėja, kurią gerbiamas daktaras pražiūrėjo. Reaktyvinis judėjimas be viso ko kito leidžia sistemai išsiveržti iš nejudrios, sustingusios būsenos, o būtent taip ir galima apibūdinti šiuolaikinio pasaulio būseną.
[15] Čia ir toliau daktaras Vilsonas pateikia puslapių numeraciją pagal Manifesto leidinį Lisabonoje.
[16] Feliksas Gordonas Vilsonas greičiausiai turi omenyje žinomą Heraklito posakį: „Era – žaidžiantis vaikas, kaulus metantis, vaikas soste“. Die Fragmente des Vorsokratiker. Griechisch und Deutsch von H. Diels, hrsg. V.W. Kranz., I, 1951, fr. 52.
[17] Pastebima, kad savo ataskaitoje daktaras Vilsonas bando išvengti afrikietiškos magijos praktinių pusių aprašymo.
[18] Džoko pagalba burtininkas gali stebėti kitur esančių žmonių gyvenimą. Paprastai tai reikalinga burtininkui, kad galėtų stebėti savo priešų judėjimą. „Trijų Gijų Sąjungos“ atveju džokas parodydavo atsitiktinius žmones, kuo ir būdavo užtikrintas aukos pasirinkimo atsitiktinis pobūdis.
[19] Erikas Hansas ir Tobinas Sibersas – prancūzų antropologo Rene Žiraro mokiniai, „kuriančiosios antropologijos“ mokyklos atstovai.
[20] Jean Baudrillard. La Pensée Radicale, Sens & Tonka, éd., Collection Morsure, Paris, 1994.


©Владимир Коробов, 1998

 

Vertėjo pastabos

* Nilotai – giminingų tautų grupė, gyvenant viršutiniame ir viduriniame Nilo upės baseine. Tautos gyvenančios Nilo apačioje (Aplink Egiptą) nepriskiriami nilotų grupei.

** Weltanschaung – pasaulėžiūra, pasaulėvaizdis (iš vok. kalbos)

*** Aleksandr Krouli – arba Alisteri Krouli (Aleister Crowley), gyv. 1875-1947 m., žinomas XX a. okultistas ir mistikas, kartais vertinamas kaip radikalus satanistas, įsteigęs tokias okultines organizacijas: „Septynių Spindulių Abatija“, „Sidabrinės Žvaigždės Ordinas“ ir „Rytų Tramplierių Ordinas“. Jo organizacijų struktūra turėjo aiškias Egiptietiškas ištakas.


Vertimas iš rusų kalbos

Vertė Rimvydas Budrys, 2008 m.

Populiariausi