Dainius Razauskas

 

Šešėlis

(novelė)

 


Jis ne žmogus, jis – šešėlis. Jis neturi nieko savo, nieko tikro, kuo galėtų pasidalinti ar tiesiog atiduoti pirmam patikusiam žmogui. Viskas jo yra skolinta, įforminta oficialiomis ar neoficialiomis sutartimis, visas jo turtas, visas jis pats priklauso kažkokiai neapibrėžiamai akcinei bendrovei, kurios teturi vos kelias akcijas, užregistruotas atitinkamuose dokumentuose. Sakot, pirmam patikusiam... Šitaip pavadinti jo santykį su praeiviu irgi ne visai teisinga. Jam negali „patikti“ arba „nepatikti“, iš tiesų jis gal tik akimirką pajunta mažą, susitraukusį ir inkščiantį jausmelį, kuris, pasirodo, taip pat besąs akcinės bendrovės nuosavybė, tad, bijodamas būti pagautas eikvojant svetimą turtą, jis skubiai nuskandina tą jausmelį pareigose akcinei bendrovei – lyg šunytį eketėj.

Tačiau ir jį, kaip turbūt daugelį, kartais apninka pakylėtas troškimas atsikratyti slegiančių įsipareigojimų, išsipirkti, pradėti savarankišką veiklą nuosavam žemės sklypelyje. Tada jis ima kurti tolimos ateities planus, mojuoja savo įsivaizduojamos laisvės sparnais, nardo kaip delfinas gėluose prasmingo, drąsaus ir sąžiningo gyvenimo vandenyse, kuriuos šiaip visą laiką slepia nuo bendraakcininkų prakaituotų (kodėl jie taip godžiai siekia prisiliesti, prisiliesti?) kūnų uždarame vidiniame tvenkinyje, kad nepareikalautų leidimo ir jie ten maudytis arba neimtų rengti žinybinių plaukimo varžybų dar tebeskaidriam vandeny. Taip vidujai praskaidrėjęs, jis eina į rimtosios muzikos koncertus, teatrus arba tiesiog pasivaikščioti ir pasigėrėti gamta kaip nuoširdžiausio menininko kūriniu, nes ima įtarti, kad visi kiti nuolatos truputėlį meluoja ir iš slaptos baimės visada kažką svarbaus nutyli, kad jie taip pat tėra kokių nors akcinių bendrovių dalininkai. Tačiau šitaip nepriekaištingai laiką jis leidžia anaiptol ne visada. Pasitaiko, jog, pasinaudojęs savo bendrovės sutikimu išleisti jį į panašią kultūrinę priemonę (o šią teisę savo nariams dalis bendrovių dar pripažįsta), jis paslapčia nusėlina į kokią nors užeigą ar knaipę, kur šiek tiek pažeidžia bendrovės nario įstatus ir sulaužo vieną kitą įžadą. Tačiau tada jis teisinasi savanoriškai jokion bendrovėn nestojęs arba tiesiog neprisimenąs šito, tad jokie įžadai jam negalioja. Tai, suprantama, anaiptol negelbsti nuo tam tikrų drausminančių priemonių bei nuobaudų, jam taikomų vėliau, kurias dažniausiai, beje, jis prisiima pats, nė nelaukdamas administracinio ar moralizuojančio bendrovės įsikišimo.

Bet šį saulėtą žiemos vidurdienį jis paprasčiausiai vaikštinėjo po spindintį apšarmojusį parką, piešdamas sau galvoj, kaip įprasta, laimingo gyvenimo vaizdinius, prisiversdamas žavėtis gamtos grožiu, kai suabejodavo tų vaizdinių tikrumu, arba įsiteigdamas dabarties akimirksnio žavesį, kai pajusdavo jo trapumą, ir džiaugėsi tokiu savo sielos paslankumu. Planuodamas pilnaprasmę ateitį, jis stengėsi matyti save visapusiškai atsiskleidusi, išlavėjusį ir subrendusį, nepakartojamo charakterio ir dvasios. Jis įsižiūrėjo į save ieškodamas esminio, svarbiausio savo bruožo. Įsivaizdavo esąs atkaklus, valingas žmogus, žvaliai žengiantis tvirtu žingsniu, kelyje į tikslą nugalintis visas kliūtis, paminantis tiek priešus, tiek pasipainiojusius (ak, jie juk patys kalti...) dabar jau tik buvusius draugus. Tokį save jis pamato visų pirma, kai tik trumpam užmiršta tuos akcinius ryšius, vis neleidžiančius iki galo pasijusti savarankiška, gyva esybe. Ir svaigi jo vaizduotė įstringa, sustabdyta neva dorovinių įsitikinimų, kurie išties tėra tik nevisiškas pasitikėjimas šia savo jėga. Jis stengiasi išsisukti (ir tai jam kartais pavyksta) nuo ironiškos nuojautos, kad dorovė, jos įkvėpimas, jos esą suteikiama stiprybė – tik paskutinis bejėgių ginklas, tad toliau piešdamas vaizduotėje savo asmenybę neatsispiria pagundai priskirti jai ir šią tauriąją dvasios galią.

Taigi, mąsto jis, ko vertas tas „tikslas“, jei reikia ką nors jo vardan nustumti, nugalėti, paminti? Argi jis toks kietaširdis, kad pateisintų prievartą dėl kažkokio „tikslo“? Ne, jis ne toks. Jis geras, švelnus, gailestingas. Ir žingsnis jo išties yra lėtas, atsargus. Jei būtų vasara, jis neužmintų nė menkiausio vabalėlio, net žolės netryptų. Jis tvirtas ne prievarta, o pasiaukojimu. Nepaisydamas jokių skriaudų, jokių užgauliojimų ir patyčių, jis, neperkalbamas ir nepalaužiamas, vykdys savo kilnią žmoniškumo pareigą, savo paskirtį. Štai koks jo pašaukimas.

Šitaip netikėtai paaiškėjo, kad savo išsvajotos ir visų taip gerbiamos jėgos jis vis dėlto neišsižadėjo, ji liko jo idealo šerdis. Todėl, nors ir aplipinęs jėgą doroviniais skelbimais, jis vis dėlto neišvengė paskirties, tikslo sąvokų, kad įprasmintų savo susikurtosios asmenybės gyvenimą. Nes būtent jėgai visada yra reikalingas tikslas, nes dorovė juk ne veikla, o veikiau susilaikymas, jai nereikia jokių tikslų, priešingai, savųjų tikslų paaukojimas juk ir yra tikrasis pasiaukojimas... Taip susipainiojęs jis gal ir nebūtų pastebėjęs visos tokio išpuikusio moralumo tuštybės, kaip kad nepastebi dažnas, besišvaistąs dorybėmis ir čia pat besiremiąs jėga. Bet dabar jam į talką atėjo baimė. Jis, kaip ir dauguma kietai užsisvajojančių, neišvengdavo baimės, šitos sudirgusios savisaugos, ir ši suturėdavo nuo pernelyg didelių atotrūkių nuo tikrovės.

Taip įsiliepsnojusi vaizduotė ėmė piešti pažeminimo scenas, nedėkingumą, prievartą ir smurtą, patiriamą iš bendrovės pusės dėl jo kilnaus pasiaukojimo (nes kur jėga, ten juk ir pasipriešinimas). Ir jis nuleido rankas: kokia gi prasmė aukotis žmogui, jeigu jis toks žiaurus ir piktas? O išlavinta savistaba tuoj po šios minties pribloškė jį dar viena, galutinai grąžinusia, kaip jam pasirodė, tikrovėn: nejau net vaizduotėje jis negali tapti išbaigtas, atsidavęs, tikintis – kad ir kuo – žmogus? Ir pats atsidavimo poreikis, jau savaime nedviprasmiškai bylojantis apie to atsidavimo, tikėjimo stoką, visai pakirto valią, nutįsė maloniai nebesipriešinantį jo protą į šalį, į trečiąją hipostazę – visišką dvasios ir kūno apatiją. Ar turi išvis kokią nors prasmę jėga ir veikimas arba gailestingumas ir pasiaukojimas? Ar apskritai yra kokia nors prasmė? Šis klausimas, nė nemėginant – ar čia tinka derėtis dėl kainos? – į jį atsakyti, virto globaline retorine paguoda, ir jis pasijuto tesąs nusivylęs, paskendęs švelniame tinguly (bet slapčiausioje sielos kertelėje tuo patenkintas) svajotojas, kaip dabar drąsiai galėjo save vadinti. Nes viskas beprasmiška, nes viskas vis tiek...

Ir staiga prieš akis sumirgėjo ir nušvito, ir nuostabus vaikystės miražas netikėtai suspindo giedrame šaltame danguje. Štai jis – mažytis mažytis – stojasi iš pusnies, užvirtusios nuo jaunos eglaitės, už nugaros girdėti toks artimas, toks šiltas ir toks patikimas juokas, o priekyje, pro spindinčias sniego dulkes, ryškėja šviesus, didžiulis ir geras pasaulis. Pagaliau atsistojęs, jis – pats smalsumas, pats džiaugsmas, pats didysis nustebimas – žengia žingsnį pirmyn, link to naujo begalinio Draugo, supančio jį saulėtomis, aukštomis pušų viršūnėmis, vėl klumpa į pusnį, vėl išgirsta tokį mylimą juoką už nugaros ir pats sukrykščia iš laimės...

Jis susigriebė garsiai inkščiąs, nutilo ir išgąstingai apsidairė aplink. Ir staiga prisiminė burtažodžius, kadaise susapnuotus ar paslapčia perskaitytus kažkokioje užmirštoje knygoje: būk savimi; prisiminė vieno bendrovės nario pašaipią šypseną, kai jaunystėje dar bandė garsiai pateisinti save tais žodžiais. Savimi, savimi... Tokiu štai savimi nuo galvos iki kojų. Tik koks gi tas aš, KAS AŠ? – klausė grūsdamas į kišenes šąlančias rankas ir nulydėdamas akimis jau vakarų pusėn persiritusią trumpalaikę žiemos saulę. Klausė šito savęs, dangaus, visas susirietė į desperatišką klaustuką, tą paskutinį visų nenuginčijamų tiesų klaustuką, pakertantį kojas ištisoms virtinėms svajotojų, veikėjų, įmantrių žinovų, saldžių vilčių kurstytojų ir apsišaukėlių, tą išsišiepusį klaustuką, kuris lyg pjautuvas siaučia per pjūtį, palikdamas tik plikus laukus – erdvę kylančiai gyvybei.

Atsakymo jis neišklausė, nepakėlė, išsigando... Ir pasiliko niekas, tuščia vieta. Jis – akcinės bendrovės pajininkas, jis – grūdas dideliam malūne, kur gimstama, mirštama, atsirandama, suyrama, kur viskas bendra, išskolinta ir išnuomota, pirkta ir parduota, kur viešpatauja beveik, neregima, paslaptinga ir žmonių kalba neapsakoma akcinė bendrovė. Ne, jis ne žmogus, jis – šešėlis, negyvame žiemos saulėlydy mestas kažkokio nesuprantamo statinio, nepaaiškinamo mechanizmo, stūgsančio tolumoj, liguistos vaizduotės miglose, ir kartu čia pat, šalia, už nugaros...


Razauskas, Dainius. Pro langą: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1990

 

Populiariausi